Ilgaamžiškumo paslaptis

Rūta Averkienė

Šimtametis Pranas Čaplikas

Vienas seniausių Varėnos rajono gyventojų, Masališkių kaime gyvenantis Pranas Čaplikas per Šv. Velykas sulaukė daug svečių. Tądien artimieji patį seniausią giminės atstovą sveikino su šimtmečio jubiliejumi. Senolis džiaugiasi, kad jo pasveikinti suvažiavo trisdešimt pačių artimiausių: prie stalo šalia jubiliato ir jo žmonos Anelės susėdo trys sūnūs, septyni vaikaičiai su antrosiomis pusėmis ir septyni provaikaičiai.

Senoliui Pranui šimtas metų sukako balandžio 17-ąją, bet jis laukęs, kada baigsis Gavėnia ir bus galima švęsti. Dar prieš Šv. Velykas su gražia sukaktimi jubiliatą pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Elvinas Jankevičius, Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, VSDFV Varėnos skyriaus darbuotojos. Senolis Pranas neslėpė džiaugsmo, kad jo gražios sukakties nepamiršo net ir rajono valdžia. Savivaldybės mero E. Jankevičiaus paklaustas, kokia senolio ilgaamžiškumo paslaptis, jubiliatas atsakė, jog visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, taip, matyt, ir užsigrūdino.

Sūnus Virginijus teigia, kad tėvukas visada dirbdavo neskubėdamas ir nesinervindamas. Visą gyvenimą labiau nei grybauti mėgo žemę dirbti. O kad užtektų jėgų, visada stipriai valgydavo. Ir dabar pavalgyti mėgsta, neapsieina be sriubos ir kokio nors mėsiško patiekalo, mėgsta košę. Senolis Pranas sako niekada nerūkęs ir nepiktnaudžiavęs alkoholiu, bet per gimtadienį trauktinės su medumi ir pipirais paragavo. „Tris kartus karo metais nuo mirties likau, tai užtat ir gyvenu ilgai. Net kalėjime teko pabūt. Sunkus buvo pokaris, daug dirbom“, – prisimena ir guodžiasi Pranas Čaplikas, mintimis perbėgęs savo nelengvą gyvenimą. Būdamas dar gana žvalus ir blaivaus proto, nors silpnai girdintis, jis sako, kad šimtas metų – „ne juokas“. Jis puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno, koks sunkus buvęs pokaris.

Likimas lėmė jam visą gyvenimą nugyventi gražiame, miškuose pasislėpusiame Masališkių kaimelyje – čia gimė, augo, čia jaunystę praleido, čia vedė ir gyvenimą nugyveno, užaugino keturis sūnus. Senolis džiaugiasi, kad yra baigęs keturis skyrius, buvo pirmasis Masališkių kolūkio pirmininkas, o vėliau visą gyvenimą kolūkyje dirbo lauko darbininku.  Senolio šeima gausi ir, kaip pats džiaugiasi, rūpestinga, jo bei žmonos senatvėje neapleidžia. Tėvelius nuolat slaugo sūnus Virginijus, marti Elvyra. Pranas Čaplikas su pirmąja, mirusia jauna žmona susilaukė dviejų sūnų, o kitų dviejų susilaukė su 14 metų jaunesne Anele.

Šią žiemą su žmona Anele dėl jos prastos sveikatos praleido pas jauniausią sūnų Virginijų ir marčią Elvyrą Vilniuje. Tačiau šimtametis iki Velykų skubėjo grįžti į savo namus. Sūnus juokauja, kad ilgą žiemą praleidęs mieste tėvukas netvėrė savo kailyje, o išlipęs iš automobilio pirmiausia apėjo ir apžiūrėjo sodybą, jau planuodamas darbus. Praėjusią vasarą jis pats kieme dar pjovė žolę, genėjo medžius. Sūnus sako, kad tėvas buvo reiklus, tačiau ramaus būdo. Jis turi savo nuomonę apie dabartinį gyvenimą, nes ir dabar be akinių skaito laikraščius.

Apie gerą būdą ir svetingumą liudija nedingstanti nuo veido šypsena. Ir dabar pačios didžiausios šimtamečio godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jam pačiai atseikėjo, duotų.

Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“