„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. gruodžio 7 d., Nr.12 (61)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Nesugebėjo įrodyti dirbus Rusijos slaptosioms tarnyboms

Gintaras Aukštuolis

Katia Zatuliveter, kurią
Didžiosios Britanijos slaptosios
tarnybos kaltina šnipinėjus Maskvai

Didžiosios Britanijos spauda šiomis dienomis išsamiai komentuoja prieš keletą dienų viešai paskelbtą Didžiosios Britanijos teismo sprendimą, palankų britų parlamentarui Maikui Henkokui ir išteisinantį rusę Jekateriną (Katia) Zatuliveter. Tai reiškia, jog britų slaptosios tarnybos nesugebėjo įtikinti teismo, kad šio parlamentaro padėjėja susijusi su Rusijos žvalgyba.

Tiesa, teismas pripažino, jog K. Zatuliveter turėjo meilės romaną su savo darbdaviu – parlamentaru M. Henkoku. Tačiau, pasak teisėjų, neužtenka įrodymų, kad taip ji siekė išgauti slaptų žinių apie Didžiosios Britanijos karinius ir politinius reikalus. Šis skandalas intriguoja todėl, kad M. Henkokas ne vienerius metus dirbo britų parlamento komisijose, nagrinėjančiose ir valstybės paslaptį sudarančius dokumentus. Jo veikla galėjo dominti Rusijos slaptąsias tarnybas, nes M. Henkokas išties daug žino apie britų kariuomenės reikalus ir politinius oficialiojo Londono užkulisius derantis su Maskva. Taigi pripažįstama, kad britų slaptosios tarnybos turi teisę įtarti, kad K. Zatuliveter dirba Rusijos slaptosioms tarnyboms. Taip pat pripažįstama, jog MI 5 gali reikalauti šios merginos deportacijos, tačiau kasaciniai britų teismai vis dėlto buvo jai palankūs. Rusę ne tik paleido iš kalėjimo, bet ir nedeportavo. K. Zatuliveter leista pasilikti Didžiojoje Britanijoje.

Remiantis K. Zatuliveter advokatės Tesos Gregori argumentais, britų slaptoji tarnyba MI-5 sekė merginą neturėdama tokiems veiksmams jokio pagrindo. Įrodymų, kad ji yra slaptųjų Rusijos tarnybų atstovė, MI-5 teismui nepateikė. „The Independent“ žurnalistas Džonas Feihi rašo, esą advokatė T. Gregori reikalauja, jog MI-5 vadovybė nuodugniai ištirtų Katią sekusių britų žvalgų veiklą ir atsakytų į klausimą, ar sekliai nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neperlenkė lazdos.

K. Zatuliveter bylą nagrinėjo Bendroji apeliacinė komisija, sprendžianti migracijos problemas ir turinti ypač slaptos institucijos statusą. Dauguma teismo posėdžių buvo uždari. Nei žurnalistai, nei visuomenininkai neturėjo galimybės juose dalyvauti. Į kai kuriuos ypatingai slaptus teismo posėdžius nebuvo įleidžiama net pati kaltinamoji bei jos interesus ginanti advokatė.

Lapkričio pabaigoje minėtoji komisija pareiškė, jog įrodymų, kuriuos pateikė MI-5, neužtenka, kad K. Zatuliveter būtų kaltinama šnipinėjusi prieš Didžiąją Britaniją Maskvos labui. O britų Vidaus reikalų ministerijos argumentai, kodėl būtina merginą deportuoti, – neįtikinantys.

 T. Gregori šiuos komisijos pareiškimus pavadino „istoriškai svarbiais“ ir pareiškė, kad pastarieji metai jos klientei buvo „labai košmariški“. Advokatė pabrėžė, jog kaltinimai, girdi, Katia šnipinėjo Rusijos naudai, tėra paremti teoriniais samprotavimais ir spėliojimais. Advokatės įsitikinimu, britų žvalgyba šiuo konkrečiu atveju pasielgė nemokšiškai ir diletantiškai. MI-5 surinkti įkalčiai neverti nė sudilusio skatiko ir tinka tik grožinės literatūros gerbėjams. Beje, K. Zatuliveter bylą nagrinėjusi apeliacinė komisija laikoma profesionalia, griežta ir kompetentinga. Joje dirba net kai kurie buvusių britų slaptųjų tarnybų darbuotojai. Pavyzdžiui, buvęs MI 5 direktorius Stivenas Lenderis. Taigi šios komisijos nederėtų laikyti institucija, kuri „iš principo“ nemėgsta slaptųjų tarnybų.

Savo išvadose teisėjas parašė: „Net jeigu Katia Zatuliveter ir turėjo kontaktų su Rusijos FSB ar SVR, mes nematome nė vieno įtikinančio įrodymo, kad mergina tikrai būtų buvusi užverbuota. Mes neturime jokių įrodymų, patvirtinančių, kad K. Zatuliveter veikė kaip Rusijos slaptųjų tarnybų nupirkta agentė, gaunanti specialias užduotis iš FSB ar SVR vadovų“.

Teismas taip pat neneigia, kad ne tik parlamentaras M. Henkokas, bet ir pati K. Zatuliveter galėjo tapti Rusijos slaptųjų tarnybų domėjimosi objektu. Mat merginai pasisekė įsidarbinti Didžiosios Britanijos parlamente. Tačiau jos psichologinis paveikslas greičiausia byloja tik tai, kad ji buvo ambicinga ir karjeros kryptingai siekianti jauna moteris, rimtai besidominti užsienio politika bei tarptautiniais santykiais.

Įdomiausia tai, kad teismas viešai pripažino netgi galimą savo klaidą. Teisėjai neatmeta galimybės, kad šiuo konkrečiu atveju jie buvo apgauti arba suklaidinti. Tačiau, jei tai – apgavystė, vadinasi, ją surengė labai gudrūs ir patyrę Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Bet viskas, kas buvo pateikta kaip įrodymai, niekaip nedera nei su profesionalumu, nei su gudrumu.   

O štai Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos vadovybė po teismo nuosprendžio paskelbimo prisipažino esanti nepatenkinta.

Britų VRM atstovas spaudai pareiškė, kad sieks K. Zatuliveter deportacijos, nes yra įsitikinęs, kad merginos buvimas šalyje kenkia oficialiojo Londono interesams.

„The Independent“ paskelbė ir redakcinę skiltį pavadinimu „Jaunoji rusė prieš britų žvalgybas: santykis 1:0“, kurioje pabrėžiama, kad K. Zatuliveter bylą nagrinėjusi apeliacinė komisija jokiu būdu nelaikoma liberalia institucija, dažniausiai lengva ranka atmetančia valdžios institucijų kaltinimus kaip nepakankamai įtikinančius. Todėl komisijos sprendimas išteisinti merginą – rimtas smūgis MI-5 reputacijai. „The Independent“ publikacijose šia tema netrūksta ironijos. Teigiama, kad britų žvalgybos pastaruoju metu tiesiog pradėjo „per daug laisvai fantazuoti ir interpretuoti, lyg vis dar gyventų vadinamojo „šaltojo karo“ laikais“. Redakcinėje skiltyje akcentuojama mintis, kad negalima manyti, jog visi rusai, gyvenantys ne Rusijoje, yra Kremliaus žvalgai. Taigi britams, jei tik jie neserga paranoja, nederėtų kiekvienos simpatiškos rusės traktuoti kaip galimos Kremliaus šnipės. Bet jei

MI-5 apsėsta tokių paranojų, vadinasi, Didžiosios Britanijos laukia sunkūs laikai.

Leidinys „The Financial Times“ – palankesnis britų slaptosioms tarnyboms. Šio laikraščio komentatorius Džeimsas Blitcas sako, jog MI-5 darbuotojai nesigaili tiek daug laiko ir jėgų skyrę K. Zatuliveter sekimui. MI-5 turi daug įtikinančių pasiteisinimų. Žvalgybinė veikla – sudėtingas žaidimas. Kartais šnipai būna taip meistriškai užsimaskavę, kad labai sunku arba iš viso neįmanoma įrodyti jų antivalstybinės veiklos remiantis vien įstatymo raide. Tokiose bylose sunku pateikti neginčijamų įrodymų. Juk tik naivuolis arba idiotas gali reikalauti iš MI-5 pristatyti pažymėjimą, bylojantį apie

K. Zatuliveter priklausomybę FSB ar SVR struktūroms.

Anoniminis MI-5 darbuotojas leidiniui pripažino, jog dažnai tenka dirbti apgraibomis, ieškant balanso tarp to, kas akivaizdu, ir to, kaip galėtų būti iš tikrųjų. Kartais žvalgyba teturi du pasirinkimus: arba laukti, kol svetimos šalies šnipas padarys akivaizdžią klaidą, arba, esant bent minimaliems įrodymams, stengtis sužlugdyti įtartiną veiklą rizikuojant, jog galbūt vėliau paaiškės, esą įtariamasis – niekuo dėtas žmogus. Darbuotojo teigimu, kartais laukiant neginčijamų įrodymų valstybei galima padaryti daugiau žalos, nei imantis grubių veiksmų, kurie neparemti šimtaprocentiniais įrodymais.

Tuo tarpu K. Zatuliveter advokatai įsitikinę, kad šioje istorijoje absurdiška įžvelgti kokią nors šnipinėjimo operaciją. Tiesiog MI-5 greičiausia savo jėgas ir lėšas skiria ne ten, kur reikėtų. Pavyzdžiui, persekioja rusakalbius, nors šiuo metu Londonui labiausia reikėtų saugotis ne Rusijos, o džihadą Vakarams paskelbusių teroristų-mirtininkų.

Tokius K. Zatuliveter advokatų teiginius britų Vidaus reikalų ministerijos vadovybė laiko lengvabūdiškais. Niekas neneigia, kad nėra teroristų ir kad jų nereikia saugotis. Tačiau negalima naiviai manyti, jog Rusija jau nebesiunčia į Didžiąją Britaniją savo šnipų. Ir nereikia manyti, kad Rusijos slaptosios tarnybos nesidomėjo parlamentaru M. Henkoku, kuris beveik dešimtmetį dirbo slaptoje parlamentinėje komisijoje, nagrinėjusioje  karinius britų reikalus.

„The Financial Times“ pateikė retorinį klausimą: ar teisinga, kad britų valdžia leidžia savo parlamentarams pasirinkti padėjėjus iš šalių, su kuriomis susiklostę itin sudėtingi santykiai? Juk niekas nepaneigs, jog Didžiosios Britanijos ir Rusijos tarpusavio santykiai šiandien – labai įtemti. „The Financial Times“ klausia: o ar Rusijos Valstybės Dūmos deputatų padėjėjomis galėtų įsidarbinti jaunos britų pilietės? Tegul ir labai jaunos, seksualios ir gražios? Rusijoje tai – neįmanoma. Ten dirba tik kruopščiai patikrinti, patikimi asmenys. O štai Didžiosios Britanijos parlamente galima įsidarbinti bet kam.

„The Times“ šią bylą pavadino „britiškos tolerancijos pareiškimu“. Šio leidinio žurnalistas Deividas Sendersonas klausia, ar nebūtų galima apversti K. Zatuliveter istoriją aukštyn kojomis ir įsivaizduoti, jog iš Maskvos deportuojama, pavyzdžiui, britų žurnalistė, kaltinama šnipinėjimu? Kieno pusėje būtų atsidūrusi britų visuomenė? Ypač, jei britų žurnalistės byla būtų nagrinėjama uždaruose Rusijos teismo posėdžiuose, o šnipinėjimu kaltinamai britei netgi ne visuomet būtų leidžiama susitikti su valstybės paskirtu advokatu? O jei dar paaiškėtų, kad vienas iš teisėjų – buvęs KGB ar FSB darbuotojas?

Tai, kad K. Zatuliveter apskundė MI-5 verdiktą ir sulaukė išteisinančio teismo sprendimo, – viena medalio pusė. Lyg ir suprantama, lyg ir pagirtina. Neįtikina tik jos pasisakymai, esą ji labai mylėjo poną

M. Henkoką, esą jos meilė buvo nuoširdi ir tyra.

Keista ir tai, jog kilus įtarimams, kad K. Zatuliveter galbūt tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, ji ne tik metus laisvai gyveno Didžiojoje Britanijoje, bet dar ir plušėjo televizijoje „Russia Today“. Šie faktai apibūdina Didžiąją Britaniją kaip labai liberalią valstybę. Gal net per daug liberalią.

Leidinys „The Daily Mail“ tvirtina, jog  M. Henkoko ir K. Zatuliveter meilės romanas, kurį dabar kai kas bando pavaizduoti kaip labai nuoširdų, – kelia rimtų abejonių. Kodėl jauna, graži rusė staiga pamilsta beveik 40 metų už save vyresnį britą? Pamilsta tik dėl to, kad 60 metų sulaukęs M. Henkokas – vis dar labai seksualus, gražus, simpatiškas, pajėgus? Nieko panašaus. Greičiausia, mergina su juo mylėjosi ketverius metus tik dėl slaptų duomenų, kuriais M. Henkokas disponavo, dirbdamas slaptosiose komisijose. Tokią versiją iškelia šio laikraščio darbuotojas Džeimsas Slekas.

Ši keista pora susipažino maždaug prieš penkerius metus Rusijoje, kai K. Zatuliveter lydėjo britų delegaciją vienoje tarptautinėje konferencijoje. Nepraėjus nė penkiems mėnesiams po pažinties M. Henkokas jaunutę rusų blondinę įdarbino savo padėjėja. Atlyginimas – solidus. Beveik 3000 svarų sterlingų per mėnesį. Be to, nuolatinis leidimas į Didžiosios Britanijos parlamentą.

MI-5 ir dabar įsitikinusi, jog gražuolė rusė M. Henkokui apsuko galvą tik tam, kad galėtų patekti į kabinetus, kur saugomi konfidencialūs duomenys apie britų gynybos planus, tegul ir nepaženklintus grifu „visiškai slaptai“.

Pasak minėto leidinio, nuo griežtai nepalankaus sprendimo rusę išgelbėjo neva jos rašytas dienoraštis, kuriame ji prisipažįsta „iki ausų įsimylėjusi žavų britų senolį Maiką Henkoką“. Tame dienoraštyje tikrai K. Zatuliveter ranka ne sykį parašyta, kaip ji nuoširdžiai jį myli, kaip juo žavisi, kokia laiminga, būdama kartu su juo. Tik neaišku, kada tiksliai ir kokiais sumetimais rašytas tas dienoraštis. Juk duodama pirmuosius parodymus teisme K. Zatuliveter neigė rašiusi dienoraštį. Jį prisiminusi tik vėliau, kai atsitiktinai rado tvarkydama savo butą.

Keista, bet K. Zatuliveter pateiktas dienoraštis nebuvo patikrintas ekspertų. Todėl tebėra neaišku, ar tikrai jame esantys užrašai – penkerių metų senumo? Gal žodžiai „Henkokas – mano mielas pliušinis meškiukas“ užrašyti visai neseniai, tik prasidėjus bylai? Galų gale, kas tikrino, kada užrašytas šis sakinys: „Henkokas – vienintelis žmogus, kuris man davė viską iš karto“? Ogi, niekas netyrė.

Nepaisant šių neišaiškintų aplinkybių, apeliacinė komisija savo išvadose teigė: „Kaip bebūtų keista, bet Jekaterina Zatuliveter iš tiesų buvo įsimylėjusi Maiką Henkoką“.

Bet tada galima iškelti ir tokį klausimą: o ar M. Henkokas mylėjo K. Zatuliveter? Juk 1990-aisiais jis buvo pagautas apgaudinėjantis savo žmoną. Tais metais jis turėjo net dvi meilužes. Šiemet M. Henkokas pateko į dar vieną skandalą. Kolega parlamentaras jį apkaltino draugyste su nepilnamete mergina. M. Henkokas pareiškė, jog tai šlykšus melas, nes jis draugavo su mergaite, kuriai ne 14, o 17 metų. M. Henkokas šiandien garsėja kaip vyras, kuris neabejingas jaunoms merginoms, be to, yra traktuojamas kaip britas, kuris jaučia didelę simpatiją Rusijai. Šiaip ar taip, nuo šiol jam bus sunkiau užmegzti meilės romanus su jaunomis moterimis, ypač rusėmis. O Jakaterinai bus sunku įsidarbinti Rusijos slaptosiose tarnybose agente, net jeigu ji to labai norėtų.

Didžiojoje Britanijoje rusė K. Zatuliveter galės gyventi iki 2012-ųjų vasaros. Paskui privalės palikti šią šalį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija