„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. gruodžio 7 d., Nr.12 (61)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Nesutarimus tarp Rusijos nusikaltėlių lyderių kursto slaptosios tarnybos

Gintaras Visockas

Pirmieji rimti nesutarimai tarp rusų nusikaltėlių gaujų kilo tuomet, kai į kalėjimus pradėjo masiškai grįžti kriminaliniai nusikaltėliai, dalyvavę Antrojo pasaulinio karo mūšiuose. O tokių recidyvistų, kurie tuo metu buvo mobilizuoti į sovietinę armiją ir sąžiningai kariavo prieš Vokietiją, pasitaikė nemažai. Kai kurie iš jų sulaukė valstybinių apdovanojimų, o vienas tapo net SSRS didvyriu. Kodėl atsirado trintis tarp nusikaltėlių, tarnavusių sovietų armijoje, ir tų, kurie netarnavo niekur, – paprasta paaiškinti. Tuomet galiojo nerašytos taisyklės: jei turi „įteisintojo vagies“ (vor v zakone) statusą, jokiu būdu negali tarnauti valdžiai, bendradarbiauti su valdžios institucijomis, juolab – su valstybinėmis jėgos struktūromis. Jei šią nuostatą sulaužei, grubiai pažeidei „įteisintųjų vagių“ garbės kodeksą ir privalai mirti.

Pirmasis tarp banditų kilęs karas

Taigi pasibaigus karui kriminaliniai nusikaltėliai – karo veteranai – vėl ėmėsi savo senojo amato: pradėjo plėšti, vogti, žudyti. Ir vėl atsidūrė kalėjimuose, lageriuose. O ten sėdintys nusikaltėliai jiems priminė sulaužytą priesaiką – niekada nebendradarbiauti su valdžia. Kalėjimuose ir lageriuose dėl šios priežasties ėmė kilti masinės tarpusavio skerdynės. Šimtai recidyvistų iš abiejų pusių buvo papjauta. Laimėjo tie, kurie netarnavo jokiuose frontuose. Bet ir jie neteko užtektinai daug saviškių. Tokiu drastišku būdu Sovietų Sąjungoje po karo ženkliai sumažėjo įtakingų nusikaltėlių gaujų. Šis laikotarpis buvo skambiai pavadintas pirmuoju tarp banditų kilusiu karu.

Antrasis karas tarp organizuotų nusikalstamų struktūrų kilo Nikitos Chruščiovo laikais. Jį sukėlė sovietų valdžia, sugalvojusi gudrų planą, kaip įsigalėjusioms gaujoms nuleisti kraujo jų pačių rankomis. Tuometinė SSRS milicija puikiai žinojo, kad vadinamieji „įteisinti vagys“ neturi teisės atlikti jokių ūkio darbų: nei skalbti, nei šluoti, nei, juo labiau, kuopti išviečių. Jeigu įteisintas vagis bent vienu pirštu prisiliečia prie šluotos ar statinės su išvietės turiniu, jis netenka aplinkinių pagarbos ir yra pasmerktas patyčioms bei mirčiai. Žinodama šią silpnąją nusikaltėlių vietą Maskva sugalvojo „įteisintus vagis“ susodinti į kalėjimus, kuriuose nėra jokių kitų kalinių. Atsidūrę vienui vieni, įteisinti recidyvistai patys turėjo kuopti išvietes, plauti grindis, indus.

Nusikaltėlių garbės kodeksas

Štai tada ir prasidėjo žiaurūs bandymai išsiaiškinti, kas sulaužė „įteisinto nusikaltėlio“ garbės kodeksą. Nusikaltėliai buvo priversti pastumdėlių ieškoti tarp savų. Žodžiu, pjovė vieni kitus, kėlė maištus, nepasitenkinimo akcijas, o juos to meto teisėsauga naikino be pasigailėjimo – šaudė iš automatų, kulkosvaidžių. Prireikus – traiškė ir tankais. Būtent taip sovietų valdžiai pavyko susilpninti įsigalėjusias gaujas. Šią versiją įtikinančia laiko buvęs SSRS milicijos pulkininkas  Anatolijus Žoglo.

Trečiasis karas tarp organizuoto nusikalstamumo lyderių kilo 1991-aisiais, kai čečėnų nusikaltėlių autoritetai pareiškė, jog Sovietų Sąjungos kriminalines gaujas valdys būtent jie, išeiviai iš Šiaurės Kaukazo. Beje, 1988-aisiais įteisinti banditai Dagomyso mieste buvo pasidalinę įtakos zonomis. Tačiau šio susitarimo ilgainiui pradėta nesilaikyti. Šį kartą ne teisėsauga, bet nusikaltėliai elgėsi itin gudriai ir apgalvotai. Siekdami likviduoti konkuruojančią gaują jie nepuldavo stačia galva į susišaudymus. Šį juodą darbą stengdavosi atlikti kitų rankomis. Pavyzdžiui, papirkdavo korumpuotus milicininkus ir KGB pareigūnus, kad šie, gavę užtektinai kompromituojančios medžiagos, už grotų susodintų konkurentus, o tokį užsakymą pateikusių banditų – neliestų.

Slavai prieš kaukaziečius

Netrukus kilo karas ir dėl tautybės. Gaujos, kuriose daugumą sudarė slavai, ėmė kariauti su gaujomis, kuriose daugumą sudarė išeiviai iš Kaukazo. Slaviškoms gaujoms vadovavo Sergėjus Timofejevas, pravarde Silvestras. Bet vienas jis nebūtų pajėgęs susidoroti su užduotimi. Jam talkino „Solncevo“ ir „Orechovskajos“ gaujos. Sunkiausia Silvestrui buvo pasiekti, kad visi Kaukazo nusikaltėlių lyderiai susirinktų į vieną vietą, nes tik taip juos buvo įmanoma iššaudyti. Tokiai operacijai parengti reikėjo ne tik sumanumo, įžūlumo, bet ir slaptos, patikimos informacijos apie priešininkų planus. 1991-aisiais Silvestrui pavyko parengti planą. Tačiau iki šiol neaišku, kaip ši informacija pateko į spaudą. Pasirodžius straipsniui apie bandymą neutralizuoti kaukaziečius, Silvestras buvo priverstas atšaukti iš anksto suplanuotą operaciją, kadangi tapo aišku, jog kaukaziečiai nesusirinks į numatytą vietą arba susirinks pasirengę atremti užpuolimą.

1998-aisiais tarp nusikaltėlių lyderių kilo dar vienas didelis karas. Tikroji šių skerdynių priežastis buvo šalį ištikusi infliacija. „Įteisintieji vagys“ turėjo savo bendrą kasą, vadinamą „obščiaku“. Tačiau grynųjų jie daug neturėjo. Pinigus daugiausia buvo investavę į vertybinius popierius, kurie, įsibėgėjus defoltui, tapo beverčiai. To meto „obščiakui“ vadovavo garbaus amžiaus sulaukęs Aslanas Usojanas, pravarde Senis Chasanas. Vadinamoji nusikaltėlių „strielka“ turėjo įvykti Odesos mieste, tačiau čia susirinkusius gaujos lyderius tuoj pat apsupo kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus pareigūnai. Ukrainos teisėsauga kažkaip sužinojo, kada ir kur renkasi buvusios Sovietų Sąjungos nusikaltėlių bosai.

Kas kaltas dėl nesėkmės Odesoje?

Kam ji buvo naudinga? A. Usojanui, bijojusiam nepatogių klausimų? Neprabėgo nė šeši mėnesiai, kai nežinomi asmenys nužudė gruzinų tautybės „įteisintąjį vagį“ – svarbų žaidėją. Būtent jam buvo pavesta saugiai organizuoti Odesos pasisėdėjimus. Po tos užsakytos žmogžudystės niekas Seniui Chasanui nebekėlė nepatogių klausimų dėl nuvertėjusių arba dingusių pinigų.

Rusijos teisėsaugos turima informacija leidžia spėti, kad šiandien šalyje yra apie trys šimtai slavų tautybės „įteisintųjų vagių“, o juos supanti aplinka – dar du trys tūkstančiai rinktinių galvažudžių. Dabar Rusijoje labai sustiprėjo gruzinų nusikaltėlių bendruomenė, nes Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis sugriežtino baudžiamuosius įstatymus. Nuo šiol Gruzijoje į kalėjimą dešimčiai metų sodinama vien už priklausymą organizuotai nusikaltėlių grupuotei. Nenorintys ilgam už grotų atsidurti gruzinų nusikaltėliai pabėgo į Rusiją.

Nusikaltėlių lyderiai leido sau turėti žmonas

Nusikaltėlių garbės kodeksas Rusijoje pradėjo formuotis dar iki Raudonosios revoliucijos. Iki 1918-ųjų carinėje Rusijoje gyveno tūkstančiai valkatų, kurie save laikė „ne dvarininkais“, kurie „nežino savo kilmės“. Būtent jie pradėjo formuluoti taisykles, kas yra nusikaltėlio garbė, kas galima, o ko negalima daryti save gerbiantiems nusikaltėliams. Tada manyta, kad garbusis vagis negali turėti žmonos, negali turėti nuosavybės. Taip pat neturi teisės tarnauti bet kokios spalvos valdžiai ir bet kokiai kalėjimo administracijai. Jie taip pat neturi teisės neatlikti patikėtų užduočių ir pasitraukti iš gaujos. Tiesa, po N. Chruščiovo laikais pakurstytų masinių žudynių įteisintieji banditai leido sau... turėti žmonas. Visos kitos nuostatos liko nepakeistos.

Dabartinė Rusijos nusikaltėlių struktūra labai panaši į buvusios sovietų valdžios „vertikalę“.  Tada būta politinio būrio. Nusikaltėliai turi savo „nusikaltėlių susirinkimą“, kurio sprendimai privalomi visiems. Vietoj finansų ministerijos – nusikaltėlių „iždas“. Vietoj armijos – „pėstininkai“, kuriems privalu dalyvauti „aiškinantis santykius“. KGB funkcijas atlieka korumpuoti valdžios ir teisėsaugos organų atstovai, kuriuos savo reikmėms paperka klestinčios galvažudžių gaujos.

Tiesa, kai kurie „įteisintieji nusikaltėliai“ tvirtina, jog vadinamųjų moralės kodeksų jie nėra matę akyse ir tikrai nepasirašinėjo. Nei rašalu, nei krauju. Jų manymu, tokios kalbos kilo po to, kai į kalėjimą už vagystes ir finansines machinacijas sėdo garsioji Sonia – „Zolotaja ručka“. Jos žinioje neva buvę nusikaltėlių pinigai, dėl kurių saviškiai ir įdavė ją milicijai. Kad galėtų patys vadovauti „kasai“. Kai tik ji atsidūrė už grotų, visi ją pamiršo. Niekas jai nepadėjo, niekas nesamdė brangių advokatų, ji „tiesiog užsilenkė“. Štai tada ir kilo mintis sukurti „įteisinto vagies“ garbės kodeksą, kurio būtų privalu visiems laikytis.

Slaptųjų tarnybų pėdsakas

Istoriko Aleksėjaus Muhino teigimu, po 1980-ųjų sovietinė KGB ėmė verbuoti nusikaltėlių lyderius, atsidūrusius svarbiausiose, garsiausiose įkalinimo vietose – Vladimiro, Tulinsko, „Baltosios gulbės“ kalėjimuose. Kokia tokio bendradarbiavimo nauda, – sunku pasakyti. Bet tokių verbavimų dėka KGB, matyt, surinko daug kompromituojančios informacijos apie svarbiausius nusikaltėlių lyderius ir jų parankinius bei sudarė savo kartoteką, kuri pravečia ir šiandien. Šio istoriko manymu, net apie 70 proc. to meto „įteisintų nusikaltėlių“ bendradarbiavo su KGB, teikdami informaciją apie savo konkurentus. Taigi valdydama iš įvairių nepriklausomų šaltinių gautas kompromituojančias žinias KGB sugebėjo valdyti ir nusikaltėlių gaujas. Bent jau neleido joms labai įsigalėti. Tik po SSRS žlugimo „įteisintieji nusikaltėliai“ lengviau atsipūtė, nes KGB struktūrų surinkta informacija apie jų juoduosius darbus kažkur prapuolė.

Dabartinė šalies vadovybė, siekdama susigrąžinti kontrolę, ir vėl sugalvojo įžiebti karą tarp įtakingiausių nusikaltėlių gaujų. Pakurstyti abipusį nepasitikėjimą ir nesveiką konkurenciją tarp gaujų, pasirodo, nėra labai sunku. Tereikia paleisti gandus, jog tavo priešininkas kuria planus, kaip tave „užversti“ ir perimti tavo įtaką. O kad šie gandai atrodytų įtikinamiau, slaptosios tarnybos nušauna vieną kitą tavo pagalbininką, visą bėdą už tai sumaniai priskirdami konkurentams. Ką tu darai, iškilus tokiai dilemai? Pradedi aiškintis situaciją. Tuo metu slaptosios tarnybos tyčia nušauna kelis įtakingus nusikaltėlius kitoje barikadų pusėje. Toks drastiškas žingsnis laiduoja, kad ir anoji pusė sunerimusi pradės aiškintis, kas myriop pasiuntė jų bičiulius. Tada tarpusavio skerdynės – garantuotos.

Kruvini nesutarimai tarp Onianio ir Usojano klanų

Paskutinis kriminalinių gaujų karas kilo dėl Tarielio Onianio (Taro), A. Usojano, Zacharijaus Kalašovo (Šakro jaunesniojo) ir Viačeslavo Ivankovo (Japončiko) nesutarimų ir abipusio nepasitikėjimo. T. Onianis būrė vienas gaujas, A. Usojanas – kitas. Ir abu galvojo tik apie tai, kaip tapti vienvaldžiais lyderiais.

A. Usojanas – kurdas, gimęs Tbilisyje 1937-aisiais. Garsus tuo, kad valdė pačią didžiausią finansinę kasą. Mėgo gyventi Krasnodaro krašte. Savo priešų niekada nevadino priešais. Pavyzdžiui, T. Onianį vadindavo itin pagarbiai – „talentingu verslininku, turinčiu svarbių ryšių“. O iš tiesų dieną naktį svarstė, kaip jį neutralizuoti bei pasisavinti olimpinio miestelio Sočyje statyboms skirtas lėšas.

T. Onianis gimė 1952-aisiais. Pirmosios bausmės sulaukė būdamas 17 metų. Bausmė skirta už banditišką užpuolimą. Iš viso teistas aštuonis kartus. Buvo laikomas vienu iš įtakingiausių nusikaltėlių visoje buvusioje SSRS teritorijoje. Tiksliau, trečiuoju pagal rangą ir įtaką. Ne sykį organizavo pasitarimus, kurių metu svarstyta, kaip likviduoti Senį Chasaną. Kartą toks pasitarimas surengtas garlaivyje. Bet garlaivį netikėtai apsupto milicijos būriai. Tada buvo areštuota apie 50 aukšto rango nusikalėlių, iš kurių net 39 vyrai pasirodė priklausantys „įteisintųjų vagių“ kastai. Tarp sulaikytųjų buvo ir pats T. Onianis, Džamalas Hačidzė ir Rolandas Gegečkori (Šliapa).

2005-aisiais Ispanija paskelbė ieškanti Tarielio. Madridas apkaltino jį organizavus kriminalinį susivienijimą, besiverčiantį pinigų plovimu. 2006-aisiais Ispanijos teisėsauga surengė plataus masto specialiąją operaciją „Osa“. Tačiau T. Onianio sugauti nepasisekė. Tuo metu jis jau buvo išvykęs iš Ispanijos.

Beje, vienas seniausių kriminalinio pasaulio autoritetų, 83-iuosius metus einantis „įteisintas vagis“ Gogi Čikovani paragino visus tarpusavyje besiriejančius nusikaltėlius liautis konkuruoti tarpusavyje, juolab vienas kitą žudyti, mat „tokia politika naudinga tik priešams – mentams“. Bet jo nepaklausė. Netrukus Graikijos sostinėje Atėnuose buvo rastas Kutaisio klano atstovo Malhazo Mindadzės lavonas. Esą tai kerštas už Šakro jaunesniojo draugo žūtį.

V. Ivankovas – gimė 1940-aisiais Maskvoje. Specializavosi butų vagystėse. 1960-ųjų pabaigoje pradėjo dirbti su Genadijumi Karkovu, pravarde Mongolas, kuris reketavo sovietinius prekybininkus. 1980-aisias Japončikas atsidūrė už grotų. 1991-aisiais grupė žymių Rusijos politikų, meno veikėjų ir disidentų parašė prašymą teisėsaugai, kad Japončikas būtų paleistas į laisvę. Tarp peticiją pasirašiusiųjų buvo gydytojas Sviatoslavas Fiodorovas, dainininkas Josifas Kobzonas ir žmogaus teisių gynėjas Sergėjus Kovaliovas. „Įteisintasis vagis“ iš kalėjimo buvo paleistas anksčiau laiko. Išėjęs į laisvę Japončikas sugebėjo patekti į JAV kaip garsaus kino režiseriaus Rolando Bykavo operatorius.

Amerikos FTB agentai atidžiai sekė V. Ivankovą ir apie jį surinko daug kompromituojančios medžiagos. Amerikos teismas Japončiką dešimčiai metų pasodino už reketą. Kai savo bausmę atliko, jis buvo nedelsiant grąžintas į Rusiją. Po to Japončikas nebepalaikė jokių ryšių su nusikaltėliais. 2009-aisiais į V. Ivankovą pasikėsinta, kai šis pietavo restorane „Taiskij slon“. Nusikaltimo vietoje rasti du snaiperio šautuvai. Šauta iš netoliese stovėjusio sunkvežimio. Nusikaltimo dieną V. Ivankovui tebuvo 69 metai. Kai kuriems teisėsaugos ekspertams kelia nuostabą, kam tokiai žmogžudystei prireikė dviejų šautuvų. Gal norėta suklaidinti tyrėjus? Oficiali versija teigia, jog žmogžudystės išvakarėse V. Ivankovas ketino dalyvauti tarp gaujų kilusiuose ginčuose dėl žaidimo įstaigų verslo niuansų. Žinoma ir tai, kad jis kadaise buvo viešai prisiekęs atkeršyti už vieno draugo mirtį, o likus savaitei iki pasikėsinimo sudėtingai diskutavęs su gruzinų nusikaltėlių lyderiais.

Tačiau esama ir nuomonės, kad tomis dienomis V. Ivankovas jau niekur nebesikišo, tik tyliai dirbo vieno pažįstamo firmoje kažkur Maskvos pakraštyje – rašė vaikams pasakas, kurias ketino išleisti kaip atskirą knygutę.

Intrigas tarp kriminalinio pasaulio autoritetų kursto bei gandai, jog V. Ivankovas ir dar trylika kitų lyderių ragina bet kokia kaina nužudyti T. Onianį. Suprask, kiekvienas save gerbiantis nusikaltėlis, atsidūręs viename kalėjime kartu su Tarieliu, turi jam į pilvą suvaryti arba peilį, arba vinį. Kitaip būsiąs šiukšlė. Taigi dabar nė vienas save gerbiantis nusikaltėlis nenori su T. Onianiu atsidurti nei toje pačioje kameroje, nei tame pačiame kalėjime. Nes teturi du pasirinkimus: arba nužudyti ir tuo pačiu užsitraukti mirtiną T. Onianio klano nemalonę, arba tapti „šiukšlinu bailiu“.

„Užversti aukštyn kojomis“

Rusų spaudoje paskelbtas įdomus interviu su kriminalinio pasaulio autoritetu  Gogi Čikovaniu. Interviu duotas NTV žurnalistui Maksimui Gladkovui, jį paskelbė ir savaitraštis „Soveršenno sekretno“. Šis gruzinų nusikaltėlių autoritetas apgailestauja, kad jam niekaip nepavyksta sutaikyti kitų lyderių. Esą jie neklauso jo ir toliau riejasi dėl didelių pinigų bei valdžios. Bet tos rietenos, pasak G. Čikovanio, nieko gero neatneš. Šią kovą esą „laimės mentai“. Nes vos tik kuris nors iš gaujų lyderių prasimuš į priekį, sužlugdęs savo konkurentą, pats netrukus pradės ristis žemyn. Toks dėsnis. Pralaimėjimas prasideda vos tik pasieki pergalę. Nes tada kiti ima svarstyti, kaip dabar tave „užversti aukštyn kojomis“. G. Čikovanio teigimu, Gruzijoje labai nepalanki padėtis „rimtai veiklai“. Čia nūnai niekas negerbia nusikaltėlių. Visi juos skundžia valdžiai. Jo likimas – nepavydėtinas. Už grotų jis praleido 27 metus. Tokio likimo jis nelinki net patiems didžiausiems savo priešams.

2010 metų rugsėjo 16-ąją Maskvos centre buvo pasikėsinta į A. Usojano gyvybę. Trys kulkos pataikė jam į pilvą. Šis pasikėsinimas buvo kaip du vandens lašai panašus į tą, kuris surengtas Japončikui. Iš karto pasklido gandai, jog čia – T. Onianio užsakymas. T. Onianio advokatai šaukia, esą tokie kaltinimai – iš piršto laužti. Tuo Senio Chasano bėdos nepasibaigė. Jo gauja labai susilpnėjo, kai buvo nušautas Andrėjus Selvianas, pravarde Andrėjus Suhumskij. Paskutiniu metu Senis Chasanas jam skirdavo sudėtingas užduotis – sutaikyti konfliktuojančias puses ir saugoti gaujos pinigus. Beje, vieną nusikaltėlių susirinkimą A. Suhumskij sugebėjo surengti ne kur kitur, o būtent „Krasnaja poliana“ rajone, kur pilna vyriausybinių Rusijos vilų, kur gyvena prezidentai, premjerai, ministrai. Tačiau jo galas – nepavydėtinas. Samdomas žudikas savo aukos patykojo prie namų Maskvoje.

Tarpusavio karai kurstomi Rusijos slaptųjų tarnybų

Komentuodamas sudėtingą situaciją Rusijos organizuoto nusikalstamumo sferose G. Čikovani pareiškė neatmetąs galimybės, jog Rusijos specialiosios tarnybos, siekdamos paaštrinti nesutarimus tarp Oniani ir Usojano klanų, specialiai žudo autoritetus iš abiejų pusių, kad priešprieša taptų dar žiauresnė. Jo manymu, Senį Chasaną „užsakė“ ne konkuruojanti grupė, bet Rusijos slaptoji tarnyba. Ir tokių įtartinų mirčių tik daugės.

Savaitraštyje „Soveršenno sekretno“ žurnalistas Olegas Uticinas pateikia keletą dėmesio vertų pastebėjimų, kas gi iš tiesų nūnai vyksta Rusijos organizuoto nusikalstamo pasaulio viduje. Neatmestina versija, jog Rusijos slaptosios tarnybos savo kontroliuojamus nusikaltėlių lyderius specialiai skatina įsitvirtinti Vakarų šalyse. Toks Rusijos FSB ir kriminalinio pasaulio autoritetų bendradarbiavimas šiandien reikalingas tam, kad Amerikoje ir Europoje įsitvirtinę „įteisintieji vagys“, nūnai vadinami „baltosiomis apykaklėmis“, su Kremliumi dalintųsi ne tik gaunamais pelnais, bet ir konfidencialia, žvalgybine informacija. Taigi tas pats

G. Čikovani nė kiek nenustebtų, jei kada nors paaiškėtų, jog Rusijos slaptosios tarnybos slapta padeda Vakaruose siautėjantiems nusikaltėliams mainais į paslaugas, reikalingas renkant žvalgybinius duomenis. O tuos nusikaltėlių lyderius, kurie vadovaujasi „garbės kodeksais“, neleidžiančiais bičiuliautis su valdžia, tiesiog kompromituoja, likviduoja arba ilgiems dešimtmečiams sodina į kalėjimus.

Trečdalis japonų dirba policijos informatoriais

Kad Amerika labai atidžiai stebi kiekvieną Rusijos nusikaltėlių bandymą įsitvirtinti Vakaruose, byloja ir buvusių Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovų Džeimso Vulsio, Viljamo Vebsterio ir Roberto Geitso, buvusių senatorių Patriko Lichi, Viljamo Roto ir Džono Kilo bei buvusio Pentagono eksperto Gario Soisterio parengta slaptoji ataskaita „Rusijos organizuoto nusikalstamo pasaulio ypatumai“. Tie, kurie skaitė šią 94 puslapių ataskaitą, tvirtina, jog Rusijos nusikaltėliai amerikiečiams atrodo labai pavojingi dėl to, kad banditai savo šalyje mėgaujasi ne menama, o tikra valdžia.

Tačiau nei Rusijos slaptosios tarnybos, nei patys Rusijos nusikaltėliai nenumatė, kad įsitvirtinimas Vakaruose bus toks keblus. Jiems buvo netikėta, kad Vakarų šalių žmonės taip nuoširdžiai ir principingai nekenčia nusikaltėlių – nedelsiant informuoja policiją, vos tik pamato ką nors įtartino. Šiandieninės Rusijos tikrovė kardinaliai skiriasi. Čia kas penktas vyras yra teistas. Todėl rusai nepuola skųsti nusikaltėlių. Neskuba skųsti dar ir dėl to, kad žino, jog ir pačioje milicijoje (dabar – policijoje) dirba daug nusikaltėlių. Žodžiu, apie išdavystę čia pat informuos saviškius, o tie – informatoriams nedelsiant „nusuks galvas, kad kiti bijotų“. O štai Japonijoje – visai kitokia padėtis. Spėjama, kad maždaug trečdalis japonų dirba policijos informatoriais. Nebūtinai už atlygį. Greičiau dėl įsitikinimų. Todėl nenuostabu, jog Rusijoje metų metais nesugautas Japončikas buvo sulaikytas Japonijoje vos tik peržengė šios šalies valstybinę sieną.

Taigi karas tarp T. Onianio klano, atstovaujančio daugiausia gruzinų nusikaltėliams, ir A. Usojano gaujos, sudarytos iš įvairių tautybių nusikaltėlių, tęsiasi. Šį karą skirtingais tikslais bando kontroliuoti tiek Rusijos, tiek Vakarų slaptosios tarnybos. Kas laimės mirtiną dvikovą – sunku nuspėti. Tačiau išsaugoję gyvybę, įtaką ir pinigus nusikaltėliai greičiausia taps vieni įtakingiausių visame pasaulyje. O gal ne tiek įtakingi, kiek kontroliuojami kokios nors slaptosios tarnybos. Bent jau taip teigiama savaitraštyje „Soveršenno sekretno“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija