Sausio įvykius prisimenant

Kazimieras Dobkevičius

Nepriklausomybės gynėjai 1991 m. sausio 13 d. M.Mažvydo bibliotekoje

SSRS desantininkai Vilniuje 1991 m. sausio 11 d. užima Spaudos rūmus

Lietuvos ateities likimas sprendėsi 1991 m. sausio 13-osios tragiškų įvykių verpete Vilniuje, prie parlamento rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato ir daugelyje kitų vietų. Šimtatūkstantinė minia žmonių glaudžiu žiedu apjuosė Lietuvos Atkuriamojo Seimo rūmus. Prof. Vytauto Landsbergio dokumentų rinkinyje apie Sausio 13-osios įvykius, pavadintame „Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose“ ( 2004 m.), pateikta daug istorinių dokumentų su komentarais. Pasak prof. V.Landsbergio, „daugiau tiesos yra geriau, o geriausiai liudija dokumentai. Tebūnie mažiau baltų dėmių. Ateis laikas, ir bus atlikti tikri istoriniai tyrimai, nekenktų ir baudžiamieji. Jau dabar aiškėja buvus tikrą sąmokslą. Ką gali žinoti, gal teisingumas atsigręš ir į didžiuosius agresijos ir žudynių kaltininkus, tebegyvenančius užsieniuose, tad ir jų vaidmenį tenka priminti. Paskelbus dokumentus, kai kurie dalykai skamba tarsi apie nūdieną“.

Su visa tauta buvo vieningi ir Lietuvos katalikai. Tai jų maldos ir giesmės liejosi visuose susibūrimuose. Lietuvos Vyskupų Konferencija prieš pat Sausio 13-osios įvykius Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui prof. V.Landsbergiui nusiuntė tokio turinio laišką: „Šiomis lemtingomis mūsų kraštui valandomis mes, Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai, vienijamės dvasioje su Lietuvos Aukščiausiąja Taryba ir su visais Lietuvos žmonėmis ir kartu siekiame visiškos jos nepriklausomybės atkūrimo.

Jaudinamės dėl didelių sunkumų ir pavojų, iškilusių mūsų kraštui šiame laisvu apsisprendimu pasirinktame kelyje. Žavimės ir džiaugiamės mūsų Aukščiausiosios Tarybos ir visų Lietuvos žmonių tvirta, garbinga bei protinga laikysena patiriamų provokacijų atžvilgiu.

Tiesos ir meilės dvasia, pažadinusi mus pasirinkti laisvės ir nepriklausomybės kelią, teskatina mus į vis didesnę vienybę, nes tik joje glūdi mūsų dvasinė tvirtybė bei jėga, tik ji laiduos mums Dievo palaimą ir laimės geros valios tautų palankumą. Pasitikėdami maloningąja Dievo Apvaizdos globa, lydėsime karšta malda“.

Iš prof. V.Landsbergio kreipimosi į rusų tautą per Maskvos televiziją jau po Sausio 13-osios: „Kalbuosi su jumis iš Vilniaus, Lietuvos sostinės. Prieš tris savaites čia griaudėjo šūviai ir žlegėjo tankai, sovietų kareiviai žudė beginklius žmones. Trylika užmuštų, pusė tūkstančio sužeistų, kontūzytų, netekusių klausos... Kas gi davė įsakymą šaudyti ir traiškyti vikšrais - atsakymo vis nėra, o jeigu jo taip ir nebus, tai vėl eis šaudyti ir traiškyti kitose vietose, - ir pas jus, brangieji, jeigu ten atsiras žmonių pakeltomis galvomis, sugebančių pakilti ir tarti: gana mums jūsų prievartos ir mulkinimo. Bet būtent šito stovėjimo su pakelta galva tironija negali pakęsti“.

Labai aktualus buvo susitikimas jau po Sausio 13-osios įvykių, 1991 m. sausio 21 d. V.Landsbergio pavedimu jis įvyko Maskvoje, kur su M.Gorbačiovu susitiko SSRS liaudies deputatų pažymėjimus turintys R.Adomaitis, prof. A.Smailys, V.Laurušas. Prof. A. Smailys savo ataskaitoje mini, kad „kelios minutės po 16 valandos iš prezidento kabineto išėjo susinervinęs maršalas S.Achromejevas. Jis pareiškė, matyt, galvodamas, kad mes norime dar ir toliau svarstyti Lietuvos išėjimo iš SSRS realizaciją: „Nieko jums neišeis, atleiskite jau man, senam kvailiui, bet rusų tauta niekados neleis, kad jos valstybė subyrėtų arba būtų išnešiota į gabalus. Jums negali padėti net SSRS prezidentas, nes jo valdžia yra ribota. Net jeigu ir norėtų, jis negalėtų jums padėti“. Pokalbyje su pačiu M.Gorbačiovu pastarasis pasmerkė kariuomenės panaudojimą prieš taikius gyventojus ir pareiškė užuojautą dėl žmonių žuvimo Vilniuje. Jo nuomone, visas konfliktines situacijas galima spręsti tik politiniu keliu, o Vilniuje, Baku, Tbilisyje kariuomenė buvo panaudota be prezidento ir gynybos ministro Jazovo žinios. Vėliau, kaip rašoma lietuvių bičiulio buvusio majoro M.Pustobajevo knygoje „Agresijos kronika“, prezidento patarėjas maršalas S.Achromejevas nusižudė, pasikoręs savo kabinete (pagal oficialią versiją). Tačiau, KGB diversinės- žvalgybinės „Kaskad“ grupės vado papulkininkio I.Morozovo nuomone, savižudybė buvo imituota. Nes šis metodas KGB daliniuose bei GRU patikimiausias. Paprastai tokios akcijos, tvirtina buvęs „Kaskad“ vadas, atliekamos aukštos kvalifikacijos profesionalų, todėl jokių pėdsakų, o tuo labiau dokumentų, nelieka. Taigi vienas iš jėgos panaudojimo šalininkų buvo tyliai pašalintas.

Deja, tenka tik apgailestauti, kad kruvinų Sausio 13-osios įvykių tikrieji kaltininkai išsislapstė ir tik vienas kitas nubaustas jau baigia paskutines kalinimo dienas. Buvo ruošiamas perversmas, bet jo nepavyko įvykdyti. Ir dar. Sovietų kariškiai bet kokia kaina provokavo Lietuvos žmones pasipriešinti prievartai ginklu, tačiau lietuviai žinojo, kad vienas šūvis į ginkluotą sovietų karį ir jo žūtis sukels grandininę reakciją ir bus susidorota su taikiais gyventojais. Visa lietuvių tauta siekė Nepriklausomybės. Tik saujelė kolaborantų Šiaurės miestelyje laukė, kad galbūt žmonės pabūgs ir išsibėgios. To neįvyko. Ir ačiū Dievui. Nors esame NATO nariai, įstojome į Europos Sąjungą, bet valstybės viduje tyko įvairūs pavojai. Praėjo penkiolika metų, kai beginklė lietuvių tauta, įvykdžiusi dainuojančią revoliuciją, žingsnis po žingsnio gerina savo sunkią ekonominę padėtį, priešinasi mūsų valstybės priešų užmačioms. Patriotinės jėgos sako, kad kova dar nebaigta. Jei prieš penkiolika metų sugebėjome apginti laisvę, tikėkime, apginsime nuo priešų ir dabar. Būkime budrūs, politiškai išprusę, atidžiai sekime mūsų priešų žabangas. Amžina šlovė žuvusiems didvyriams Sausio 13-osios naktį. Šitos aukos už Lietuvą niekada neužmiršime.

Marijono BARANAUSKO

ir Romualdo POŽERSKIO nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“