Kraujas ir žodis

Jonas JUŠKAITIS

KRAUJAS pralietas. Praliejo tie, kuriems akyse tamsu nuo kraujo, dar jo nepraliejus. Nuo tavęs bus, kraujau, žemėje tamsu... Gal esame raudonoje kraujo prieblandoje tarp saulės nusileidimo ir sutemų? Todėl susimąstykime apie pasyvų pasipriešinimą. Jeigu jo reikėtų. Mes - nepertraukiama grandis tautos kartose, o mūsų niekas nepakeis. Už mus pražuvę paliko įsakymą: mokykimės dirbti ir gyventi pavojuje¹.

Nebuvo nė vieno, kuris nebūtų šių žudynių sukrėstas. Tačiau tai visus turi padaryti plieninius mūsų pasirinktoje taikioje ir kantrioje kovoje. Niekas taip neužgrūdina valios, kaip kančios ir pažeminimas. Nepriklausomybę reikės išsikovoti. Išmokime sudeginti į sielą patenkančias nuoskaudų šiukšles, kad iš jų gautume žygių ugnies. Nepulkime į bergždžią nusiminimą ar pyktį, girdėdami demagogiją ir dezinformaciją. Verčiau tyrinėkime kalbančių demagogų ir dezinformatorių veidus, kad išmoktume tokius atpažinti šalia: kas viena kalba, o kita daro, tas yra laikomas už uodegos ir, kai reikės, bus paimtas už liežuvio. Kentėjimais perkamės pas Dievą ugnyje nuskaidrinto aukso.

O jie tegu bent krauju pasitepa akis, kad praregėtų. Jie apakę, nori laimėti kovą, kurios mes niekada nebuvome pralaimėję, nes ji nepralaimima. Tautą galima sunaikinti, bet ne nugalėti. „Komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą...“ Ar ne toks pirmas jų katekizmo sakinys? Kai nepavyko, suvertė šmėklai - nesamam komitetui². O jeigu būtų pavykę, komiteto galva būtų išlindus ne tik iš tanko. Likime budrūs ir gudrūs. Ieškos būdų prieš mus ir toliau, mėgins pasinaudoti visu pasauliu, kuris po kraujo praliejimo galų gale sujudo. Jeigu kas gal ir ne iš didelės meilės mums, tai iš didelės baimės sau. Pamatė, kad keičiamos vien kaukės, o veidas tas pats. Ar tankai baisiausiai girgždėtų, kaip 1940 m., ar būtų greičiausi pasaulyje kaip šiandien giriasi. Išgyvenau 1940 metus, esu liudytojas. Kas buvote apie tuos laikus prisižiūrėję netikrų kino kadrų, dabar pamatėte tikrą scenarijų. Atvažiavo, užgrobė, sušaudė. Faktas aiškus kaip dieną, nors padaryta vidurnaktį. O iš to kataklizmo iškils popierių kalnai, būta ir pramanyta apaugs aiškinimais. Begaliniais... Diplomatiški komentatoriai suktai iškomentuos, sukti diplomatai komentatoriškai apeis. O raudonasis siaubas plėtėsi tik tokiu būdu: pagal signalą iš centro į pakraštį pirma kariuomenė, paskui - komitetas. Patys muša, patys rėkia. Dvejus metus savo straipsniuose šaipiausi: ką reiškia dėl asmeninių ambicijų žaisti nepriklausomybės ugnimi, kai ne vienas kaltino parlamentą „totalitarizmu ir intelekto stoka“. Parlamentą... apgultą totalitarinės kariuomenės, galinčios veikti ir be intelekto. Gal nors dabar tokie savo intelektą panaudos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymui?

Kas nemyli savo tautos, negali mylėti ir kitų. Kartais geriau ne septynias kalbas mokėti, o gimti nebyliu³. Japonija, viena labiausiai klestinčių pasaulio šalių, žaliavas gabenasi iš pasaulio, bet visas pasaulis gaudo jos gaminius, žaliavų turtingiausi kaulais nusėti plotai elgetauja po pasaulį duonos⁴. Vadinasi, tik nepriklausomoje ir demokratiškoje valstybėje tautos kūrybinė pastanga tegali būti vaisinga - per piliečių kultūrą. Ar galėjome tą padaryti penkiasdešimt niokojimo metų apgulti kariuomenės? Galėjome tik tą, ką galėjome, ir garbė kiekvienam, kuris nesilankstydamas darė ką galėjo. Kai pats Kremlius sudarė progą laisviems ir demokratiškiems rinkimams, pirmiems konstituciniams po 1940 m., tauta pasakė, ko ji tuos penkiasdešimt metų krikdoma laukė: išsirinko parlamentą nepriklausomybei atkurti. Jo niekas negali nei paleisti, nei išardyti, kadangi neturi teisės. Smurtas prieš ją tą tik patvirtintų. Mes neįstojome! Rinkimų rezultatus patvirtinom dar anais pusantro milijono parašų - kaip kraują iš po skaros, iš istorijos pakėlę nacių ir bolševikų suokalbį⁵. Patvirtinom Baltijos keliu. Tautos sueiga Gedimino aikštėje, su žvakėmis ir varpais pražuvusiems ir sau⁶, vieningai, išsilaisvinę iš baimės. Gorbačiovui atvykus. Tą patį tvirtina dienos ir naktys, kai žmonės iš visų Lietuvos vietų pasikeisdami Nepriklausomybės aikštėje eina Parlamento sargybą⁷.

Vieną 1988 m. sausio dieną, prisiminęs Jono Aisčio 1948 m. parašytą, mano atmintinai išmoktą, eilėraštį apie 1940 metus, su širdgėla rašiau lyg jo tęsinį. Tarytum likimo išsipildymui abiejuose vainiku užsidarė kraujas ir žodis.

Pažiūrėkite į eilėraščių datas...

Lietuva! Vasario 9-ąją ieškok urnų pati, nelauk raginimų, prasiveržk pro kliūtis. Tegu tavo žodis po kraujo lašo bus tvirtas. TAIP.

JONAS AISTIS

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai...
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –
Liko netesėti mūsų pažadai...
                    Thompson, 1948 01 13

JONAS JUŠKAITIS

Vienas tvirtas žodis dar tave palaiko,
Dar turi jam laiko: tai pati žinai.
Nors paskui pratartum ir visus po laiko, -
Jo laiku netarus dingtum amžinai.
Vienas kraujo lašas su žodžiu netvirtu,
Dar tu jo didumo: tai pati žinai,
Nors paskui ir visas kraujas tau net virtų, -
Jo laiku netarus dingtum amžinai.
                     Vilnius, 1988 01 13

1991

Iš knygos „Lyra ant gluosnio“ („Aidai“, 1998)

1 Straipsnis parašytas po Sausio 13-osios žudynių, todėl nevengiama ankstesniuose tekstuose esančių eilučių pakartojimo, kad pasidarytų kruviname kontekste aiškesnė kitur gal kiek pritemdyta jų prasmė. Keistas sutapimas: klausydamasis dviprasmiškų kalbų, nerimaudavau, kad tik jie skelbtų nepriklausomybę. Pats rašiau 1959 m. išmokto Aisčio eilėraščio parafrazę, vienas kraujo lašas pakeistas vienu visiems atspėjamu žodžiu - nepriklausomybė. Žinodamas, kad Aisčio eilėraštis su parašymo vieta ir data, ir savo nurodžiau. Eilėraštis išspausdintas 1989 m. „Pergalėje“ (Nr. 6). Straipsnis referendumui rašytas pasinaudojant minėtais atsitiktinumais, nes sušaudyta kaip tik sausio 13 dieną.

2 Užuomina į 1991 m. sausio 13 d. perversmininkų komunistinį „gelbėjimo komitetą“. Jeigu Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rūmai būtų buvę užimti, neabejojau, kad į „gelbėjimo komitetą“ būtų įėjęs ne vienas deputatas... Tada buvau po operacijos išėjęs iš onkologinės ligoninės. Sausio 13 d. rytą į namus atbėgo Ričardas Pakalniškis: esą man visai nėra ko bijoti, nes tiek „nenusikaltau“, kad reikėtų suimti, numatyta tik viešai „atgailauti“ - per televiziją prisipažinti „suklydus“ ir išsižadėti prieš tautą „parašytų ir pasakytų“ minčių. Per kolaborantų televiziją... Pasiūliau nusiraminti, o kaip atsakymą parašiau šį straipsnį. Nunešiau tamsoje pro laužus ir spygliuotas vielas. Vytautas Landsbergis į pradėtą leisti „Lietuvos aidą“ buvo pakvietęs dirbti Juozą Glinskį, o Glinskis mane pasikvietė rašyti. Parašytus per naktį straipsnius tuojau dėdavo į numerį.

3 Replika tuo metu Vakaruose skeptiškai keliomis kalbomis nepriklausomybę vertinusiems intelektualams iš universiteto.

4 Imperinės Rusijos su savo lageriais „suburta“ Sovietų Sąjunga.

5 Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptų protokolų paskelbimas dėl Pabaltijo valstybių aneksijos. Referendumas už nepriklausomybę, surinkti pritarimo parašai.

6 Surengta kaip atsakymas Kremliui.

7 Vakarais eidavau į Nepriklausomybės aikštę. Lengviau viską buvo betarpiškai išgyventi, negu paskui, po metų, žiūrėti kino kadrus per televiziją. Aikštėje - toliau nuo laužų vienur kitur stovėdavo uždengtos kino kameros. Pasirodo, veikė.

Pamačiau ir save - žieminės kepurės ausis nuleidusį vienišą žmogų, vaikštinėjantį, kad nebūtų šalta, atpažinau tarp ugnių. Prie televizijos bokšto užmuštas Algimantas Kavoliukas. Jis dirbo Vytauto gatvėje pardavėju, buvome gerai susipažinę. Eilėje į Sporto rūmus, kur pašarvotos aukos, atsistojau ties Žirmūnų tiltu. Birželio mėnesį Nepriklausomybės aikštėje sutikau languotais marškiniais, pažiūrėti dorą, žmogų su fotoaparatu. Rusiškai pasisakė atvykęs iš Vladivostoko įsitikinti, ar tikrai mes laimėjome. Pamatęs vėliavas, barikadas, vielų užtvaras ir smėlio maišus, įsitikino, dabar ieškąs žmogaus papasakoti, ką mes darėme, neturėdami ginklų, kad neužėmė Parlamento. Jį slapta atsiuntę darbininkai, nes nuo jų slepiama tiesa, o jie ruošiasi gintis panašiu atveju. Atsakiau: reikia pastatyti barikadas ir aikštę aplinkui pilną prikviesti mirčiai pasiruošusių žmonių, kad negalėtų praeiti tankai, o jeigu šaudys, tegu pasaulis pamato, kaip žudo beginklius. Jis dėkojo, žiūrinėjo sovietiniais numestais dokumentais ir medaliais pasityčiojančiai nukabinėtas barikadas ir negalėjo atsistebėti sujaudintas, lyg popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalne.

© 2006 „XXI amžius“