2006 metai

1956 metai: Vengrija – Lietuva

Terorizmo muziejuje Budapešte lankytojai apžiūrinėja eksponuojamą sovietinį tanką Reuters nuotrauka

Lietuvių tauta, būdama nedidelė, gali didžiuotis daugeliu didvyriškų savo istorijos puslapių. Tai nenuilstamos kovos su kryžiuočiais, norėjusiais apkrikštyti mus su kardu rankoje; lietuviškos spaudos ir kalbos draudimo laikas, kai su didžiausiais pavojais teko per sieną gabenti Prūsijoje spausdintas maldaknyges, knygas ir kitą lietuvišką spaudą; 1918-1920 metų nepriklausomybės kovos; 1941 metų birželio sukilimas prieš besitraukiančius iš Lietuvos sovietinius okupantus; dešimtmetį besitęsusios partizanų kovos su antrosios bolševikų okupacijos valdžia ir jos kolaborantais. Kai su diktatoriaus Stalino mirtimi partizaninė kova beveik baigėsi, atrodė, kad okupacijos naktis ilgam uždengė visą Lietuvą. Tačiau Kremliuje vykusi kova dėl valdžios ir dėl jos prasidėjęs buvusio diktatoriaus nuvainikavimas sudarė galimybes komunistiniam režimui, dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių išplėtusiam savo valdomą teritoriją, tapti švelnesniam ir taip pasinaudoti nors minimalioms laisvėms įgyvendinti.

Lieptai

Henrikas NAGYS

Žuvusio vengrų sukilėlių motina prie Lietuvos tautodailininkų koplytstulpio Budapešto kapinėse 1990 metais Algimanto Žižiūno nuotrauka

Ketvirtas laiškas:

1956 metų ruduo

Budapešto baladė

Imre, ar tai tu stovėjai

(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir vaiko akim)

ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio vakarą

ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos jūros galvų,

užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungo Dunojaus vėjo

ir jauno kraujo plakimo:

„Kelkitės, vengrai, tėvynė šaukia jus!

Laikas atėjo! Dabar arba niekados!

Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame

Niekad daugiau nebebūti vergais!“

Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su minia

Ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šią karčią laisvės priesaiką?

Vengrijos revoliucija – laisvės viltis pavergtoms tautoms

Kardinolas Jožefas Mindsentis stalinizmo laikais buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos

Komunistinė sistema, prasidėjusi 1917 metais Rusijoje, ilgus dešimtmečius laikė žmoniją padalytą į dvi priešiškas dalis. Ji eižėjo visą laiką, jai priešinosi daugybė šviesių protų, kurie būdavo sunaikinami negailestingos, pasaulyje iki tol nematytos teroro mašinos. Kai kurie drastiški pasipriešinimo žiauriai sistemai atvejai vis dėlto padarė nemažą poveikį klibinant jos pamatus. Tokia buvo ir revoliucija Vengrijoje, siaubingai išgąsdinusi komunistinės santvarkos vadus, todėl su dar didesniu žiaurumu nuslopinta jos užuomazgoje. Prieš penkiasdešimt metų, 1956 m. spalio 23 d., Vengrijoje prasidėjusi Budapešto studentų demonstracija peraugo į ginkluotą sukilimą, siekiant išsivaduoti iš komunistinio režimo ir sukurti nepriklausomą nuo komunistinės ideologijos valstybę.

Vėlinės laisvės kovų istorijoje

Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Vėlinių metu žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tomis dienomis į kapines sueidavo daugybė žmonių. Ant Lietuvos Respublikos tautinio atgimimo judėjimo dalyvių ir valstybės veikėjų, Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapų buvo dedamos gėlės, giedamas Lietuvos himnas, dainuojamos patriotinės dainos. Vėlinės NKVD ir NKGB kėlė didelį rūpestį dėl galimų režimui priešiškų veiksmų. Šiai dienai represiniai organai rengėsi iš anksto viską apgalvodami.

1956 ir 1957 metų Vėlinės Kaune pagal KGB dokumentus

Čia pateikiami dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo (gauti aplinkiniais keliais, nes priėjimas prie šiame archyve esančių KGB bylų yra uždraustas) rodo, kokiomis žiauriomis priemonėmis sovietinės okupacijos metais buvo slopinama bet kokia tautinė-religinė iniciatyva, vykdant net tokius nekaltus dalykus kaip už Lietuvos laisvę žuvusiųjų karių pagerbimas ar Lietuvos himno giedojimas. „Dokumentai“, tiksliau, du KGB viršininkų pranešimai, rodo apie jų įvykdytą susidorojimą su 1956 ir 1957 metų Vėlinių paminėjimo Kaune dalyviais, apie darbininkų ir studentų dalyvavimą patriotinėse akcijose prisimenant žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.

Audringojo rudens prisiminimai

Zigmas TAMAKAUSKAS

2006 metų spalį Zigmas Tamakauskas (kartu su 13 kitų Lietuvos piliečių) buvo apdovanotas Vengrijos ordinu už dalyvavimą 1956 metų Vėlinių minėjime, susietame su Vengrijos revoliucija

Kiekvienas žmogus turi ką prisiminti iš savo praeities gyvenimo žingsnių. Tie prisiminimai vieni ryškesni, kiti gal jau šiek tiek priblėsę. Mano gyvenimo tarpsniuose tarp kitų ryškesnių spalvų – švyti 1956-jų metų audringas ruduo. Audringas ne mums įprastais gamtos reiškiniais, o istoriniais įvykiais, Maironio ir Šandoro Petefio dvasia. Dar kartą vartau jau senokai perskaitytą 1990 metais Vilniaus „Mokslo“ leidyklos išleistą vengrų dramaturgo, prozininko ir žurnalisto Tiboro Mėrajaus knygą „Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis“, kurioje vaizduojama tos rudeninės audros dalis, susijusi su narsios vengrų tautos bandymu išsivaduoti iš sovietinio komunizmo grandinių. Joje gana spalvingai pateikiama to meto ryškiausio Vengrijos politiko I.Nadžio asmenybė, jo kilnių pastangų tragiška baigtis, susijusi su priešiškos jėgos veiksniu – Janošo Kadaro išdavyste, sovietinės kariaunos įsiveržimu, tarptautiniu veidmainiavimu, tuometinio sovietų vadovo Nikitos Chruščiovo isterija.

Įvykiai Vengrijoje sustiprino pasipriešinimo bangą Lietuvoje

Toks Juozas Starkauskas buvo nufotografuotas saugumiečių

Juozas STARKAUSKAS – istorikas, dviejų solidžių knygų „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 m.“ (1998), „Stribai“ (2001) ir daugelio straipsnių, išspausdintų leidiniuose „Laisvės kovų archyvas“, „Genocidas ir rezistencija“ autorius. Per 1956 metų Vėlines dalyvavo mitinge Kaune prie paminklo Lietuvos kariams, buvo suimtas, nuteistas, kalėjo Mordovijos lageriuose. Minint sovietų kariuomenės nuslopintos Vengrijos revoliucijos ir Lietuvoje tuo metu vykusio tautinio pakilimo 50-metį su J. Starkausku kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

1956 metų Vengrijos sukilimas įžiebė laisvės viltį ir Lietuvoje

Paminklas nepriklausomybės kovose žuvusiems kariams Kauno centrinėse kapinėse, prie kurio 1956 m. lapkričio 2 d. įvyko antisovietinio protesto akcija

Kai 1956 m. spalio 23 d. prasidėjo sukilimas Vengrijoje, aš mokiausi Pumpėnų (Pasvalio r.) vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje. Gyvenau kartu su tėvais Švilpiškių kaime. Tuomet tik vienas kaimo gyventojas turėjo radijo aparatą, kurį įsijungus buvo galima išgirsti objektyvių žinių, perduodamų iš laisvojo pasaulio radijo stočių. Nors sovietai ir labai trukdydavo, tačiau vieną kitą sakinį ar tik sakinio dalį buvo galima išgirsti. Prisimenu, abi su mama purvinu, pažliugusiu rudenio keliuku skubėdavome pas tą kaimyną ir gaudyte gaudydavome tuos paskirus žodžius, prasiveržusius pro baisų traškesį ir bildesį; taip bandėme šį tą suvokti, kas dedasi Vengrijoje.

Lietuvių solidarumas su Vengrijos kovotojais už laisvę

Algimantas MALINIONIS

Algimantas Virbalis Mordovijos lageryje 1958 metais

1956 metai. Jau užgesęs ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje. Tačiau jis dar gyvas širdyse ir atmintyje. Dar kamuojasi tūkstančiai nekaltų žmonių tremtyje, konclageriuose, dar neužgijusios širdies žaizdos žmonių, netekusių savo artimųjų žiaurioje kovoje prieš okupantus ir kolaborantus. Po Stalino mirties gimsta vilties kibirkštėlė, kad atsivers kalėjimų ir konclagerių durys, kad išsivaduos pasmerktos nešti komunistų jungą sovietų okupuotos tautos.

Tų dienų Lietuvos jaunimas, palikęs savo gimtųjų sodybų prieglobstį, mokyklas, buvęs tiesioginis liudininkas juodų okupantų darbų, pasipriešinimo kovų, o neretai – ir tų kovų dalyvis, susitikęs didžiųjų šalies miestų aukštųjų mokyklų auditorijose, greitai rado bendrą kalbą, jungėsi į neformalias grupeles. Jie sugebėjo atskirti okupantų parankinius nuo tėvynei ištikimų jos sūnų.

Meilė savo tautai – iš meilės laisvei

Algimantas Zolubas

Paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ 1955 metais. Fone matyti užsienio radijo stočių trukdymo bokštas

Niekada nemaniau, kad, nemačius nė vieno tautos atstovo, galima staiga pamilti visą tautą. Iš tikrųjų, kai 1956 metais buvau Kauno politechnikos instituto antro kurso studentas, žinių apie Vengriją turėjau tik iš vidurinės mokyklos geografijos vadovėlio, o gyvo vengro nebuvau akyse matęs. Tačiau, sužinojus apie vengrų išsivadavimo kovą ir akivaizdų laisvės siekį, apėmė toks solidarumo su ta tauta jausmas, tokia meilė jai, kad minties sparnais skridau į tą šalį pabučiuoti žemę, kuri išugdė didžiavyrius, laisvės kovotojus.

Gyvenau tuomet bendrabutyje, KPI trečiuosiuose rūmuose (buvę „Saulės“ rūmai). Dėl suprantamų priežasčių atvirai bendrauti studentai negalėjo, tačiau iš tam tikrų, kartais mažareikšmių požymių mokėjome atskirti, kas yra kas, dalydavomės ne tik instituto, bet ir iš toliau ateinančiomis žiniomis.