„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2009 m. sausio 30 d., Nr. 1 (11)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuva, tėvynė, laisvė – jos gyvenimo prasmė ir esmė

1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiosios
Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdyje salėje
uždengus LTSR herbą politinė kalinė
Jadvyga Bieliauskienė (kalba tribūnoje)
įteikia per okupacijos dešimtmečius
Kauno istorijos muziejaus išsaugotą
senąjį Vyčio herbą
Jono Juknevičiaus nuotrauka

Sausio viduryje Jadvyga Bieliauskienė, sovietmečio disidentė, lagerių kalinė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos įkūrėja, ilgametė pirmininkė, Garbės pirmininkė, dabar Valdybos pirmininkė, šventė savo 80-ties metų jubiliejų. Jos pasveikinti atėjo buvę disidentai, bendraminčiai, Brolijos nariai: mons. Alfonsas Svarinskas, s. Nijolė Sadūnaitė, Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė Auksutė Skokauskienė, dr. Ona Cicėnienė ir kt. Daug kalbų, sveikinimų, linkėjimų... Bene labiausiai įsiminė doc. dr. Nijolės Šekštelienės žodžiai: „Į Lietuvą sugrįžote iškankinta lagerių, palūžusios sveikatos. Buvo skambutis prašant jus įdarbinti, daug skambučių, kad neverta įdarbinti. Priimama į darbą sakėte, kad esate silpnos sveikatos. Aš jums pasakiau: „Susirgusią – gydysime, išgijusi  – dirbsite“. Mes  žavėjomės ir žavimės jūsų nenugalimu ryžtu, stiprybe ir tikėjimu kovojant už Lietuvos Laisvę. Lietuva, Tėvynė, Laisvė – tai jūsų gyvenimo prasmė ir esmė. Mažas kupstas didelį vežimą verčia. Tamsiausios jėgos siaučia. O mažas kupstelis p. Jadvygos asmenyje pasipainioja ant kelio ir buldozeris sustoja“.

Nutilus jubiliejaus šurmuliui pakvietėme Jadvygą Bieliauskienę pokalbiui, paprašėme prisiminti svarbiausius gyvenimo momentus. Ji mielai pasakojo.

1948 metais, mano tėvų Antano ir Anastazijos namuose, Nerimanto kuopos partizanai šventė Vasario 16-osios trisdešimtmetį. (Skaitydama tėvo bylą sužinojau, kad 1948 m. sausio 9 dieną tėvas davė rėmėjo-ryšininko priesaiką.) Per šią šventę mes, keturi Palangos gimnazistai, davėme „B klasės“ (veikla laisvėje) partizanų priesaiką. Menkai ką spėjome padaryti: rašėme spaudai, atsišaukimus, kuriuos klijavome gatvėse, piešėme plakatus.

Šv. Jono dieną suėmė dvi partizanes ir partizano žmoną. Po dviejų dienų prasidėjo areštai. Areštavo visą jaunimo pogrindį – apie 20 asmenų – ir nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Pogrindininkų taktinio parengimo stoka ir akivaizdus agentų įsiskverbimas padėjo čekistams tais metais likviduoti Palangos pogrindį ir sunaikinti daug mūsų krašto partizanų.

Mane areštavo birželio 27 dieną spartakiados metu Kretingoje. Gyvybės kaina buvau pasiryžusi nekalbėti su čekistais, tikėdama, kad kiekviena sąmoninga auka už Tėvynę yra Dievui brangi. Mane mušė visą naktį keturgubu elektros kabeliu. Smūgių vieta buvo juoda, kaip keptuvės dugnas. Paryčiais įvyko akistata. Paaiškėjo, kad išduoti ir mano tėvų namai (namuose, be manęs, šeši vaikai, mažiausiajai – antri meteliai). Širdis diktavo gelbėti namus. Labai sunkiai keičiau savo nusiteikimą nekalbėti. Ryžausi visą kaltę prisiimti sau, pasakyti, kad tėvas pakluso ginklui. Matyt, tas gelbėjo: tėvą areštavo tik po dviejų mėnesių susekę, kad ir po mano arešto tėvas  nenutraukė ryšių su partizanais.

Mūsų byloje buvo 9-ios  pogrindžio ateitininkės (iš kurių trys – „B klasės“ partizanės), dešimtasis berniukas iš „B klasės“ ketverto. Pasiryžimo „nekalbėti“ sulaužymas mane visą laiką slėgė, skatino nuolat aukotis Tėvynės labui, lageryje dalytis paskutiniu kąsneliu su alkanesniais ir t. t. Po aštuonerių metų iš lagerio buvau paleista.

Tačiau buvo ir antras suėmimas?

1971 metais įsitraukiau į pogrindinę veiklą. Jau buvo prasidėjęs Eucharistijos bičiulių judėjimas, tautinis-religinis atgimimas, pogrindžio teatras. 1972 metais pasirodė „LKB Kronikos“ pirmas numeris, mes jau skaitėme, platinome.

Bijojau, kad vėl gali mane suimti. Kartą slaptoje konferencijoje tėvams ir mokytojams paklausiau vadovą kunigą Juozą Zdebskį: „Kaip atsilaikyti per tardymus, kai taikoma hipnozė, chemija, teroras?“ Kunigas papasakojo, kaip jis buvo hipnotizuojamas, o hipnozė jo nepaveikė. Tai maloniai nuteikė jo tardytoją ir jis pasakė: „Yra žinoma, kad to, kas išdavystės bijo labiau nei mirties, visos šios priemonės neveikia“. Šis kunigo teiginys man padėjo tvirčiau jaustis, kai 1982 m. spalio 29 dieną buvau suimta antrą kartą. Simboliška! Tą dieną po 35 metų paleido Petrą Paulaitį. Mane suėmė Kaune einančią į darbą, nusivežė namo, vėl padarė kratą (pirmą kartą krata buvo atlikta spalio 1 dieną, tuo metu sveikau po ligos ir ruošiau įrišimui A. Šapokos „Lietuvos istorijos“dešimt  egzempliorių, kurie buvo paimti kaip įkalčiai – neva istorijoje sutaurintai pateikti Lietuvos kunigaikščiai).

Vedama į tardymus melsdavau Dievą: „Siųsk, Viešpatie, mirtį, kad nepasakyčiau žodžio, kuris pakenktų kitiems“. Gerasis Dievas padėjo man. Kai manęs klausdavo apie kitus, mano nuolatinis atsakymas būdavo: „Apie kitus atsakymo nebus!..“ Kai tardytojas man pateikė Garliavos mokinuko apklausos protokolą, kuriame jis kalbėjo apie savo dalyvavimą pogrindžio spektaklyje, sutrikau: „Viešpatie, ką man pasakyti?!” Ir staiga mintis: „Buvo taip ar nebuvo? – Atsakymo nebus!“ Kai mano atsakymai tardytoją išvesdavo iš pusiausvyros, griežtai pasakydavau: „Tardytojau, tvardykitės arba aš atsisakysiu su jumis bendrauti!“ Sunku jam buvo su manimi...

Nuteisė mane ketveriems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams nutrėmimo.

Koks buvo svarbiausias to meto įvykis?

Į „Mažąją zoną“(taip vadinome tuo metu vienintelį Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių lagerį) atvykau 1983 metų birželio 17 dieną. „Mažosios zonos“  kalinių sąstatas tuo metu, kai aš kalėjau, buvo labai aktyvus ten kalėjusios Tatjanos Velikanovos dėka. 

Pasiūliau visai zonai aštuonias paras badauti dėl žmogaus teisių pažeidimo Sovietų Sąjungoje, solidarizuojantis su Helsinkio valstybių susitarimų baigiamųjų aktų pasirašymu 1983 metų rugsėjo 7 dieną. Badavimo akcija pasisekė, tačiau mūsų pranešimas apie ją buvo perimtas KGB ir jis pasaulio eteryje nuskambėjo tiktai lapkričio mėnesį.

Kitas puikiai pavykęs įvykis –  10-ies Sovietų Sąjungos griežto režimo politinių kalinių iš „Mažosios zonos“ sveikinimas  JAV prezidentui Ronaldui Reiganui su perrinkimu antrai kadencijai, linkint jam vesti savo šalį Tiesos ir Laisvės keliu ir padėti išsilaisvinti visoms pavergtoms tautoms pasaulyje. Tekstą  abėcėlės tvarka pasirašė dvi lietuvės, latvė, estė, trys rusės, trys ukrainietės.

1985 metų vasarą KGB pradėjo tardyti pasyvesnes moteris, kalbėjo joms, kad mūsų pasveikinimas labai kenkia Sovietų Sąjungai, nes neva ši neturi politinių kalinių. Jie kvietė per spaudą atsisakyti savo parašo po sveikinimu. Nesutiko nė viena. Tada „Mažojoje zonoje“ prasidėjo provokacijos.

Man teko didžiausios provokacijos – vietiniai kagėbistai nustatė, kad tai mano sumanymas ir organizavimas. Per kratą išniekino mano šventenybes, paleido ant vėjo. Aš kratoje nedalyvavau, todėl jaučiausi prisidėjusi prie šventvagystės.  Metus laiko paskelbiau visiško tylėjimo ir pasninko atgailą. Su zona bendrauti teko  raštu. Mane baudė ir už tylėjimą. Pašlijo sveikata, merdėjau. Rugsėjo pabaigoje išsiuntė  į Vilnių ir leido mane lankyti ne eilės tvarka. Negalėjau numirti jų rankose. Į laisvę turėjau išeiti 1986 m. spalio 29  dieną, tačiau išleido lapkričio 3-ąją. Pasirodo, spalio 29 dieną atvažiavo Kauno Petrašiūnų tikintysis jaunimas pasitikti manęs. Lapkričio 3 dieną sūnų iškvietė į pasimatymą ir leido išsivežti namo.

Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, ar elgtumėtės taip pat?

Niekada neišsižadėsiu išgyventų sunkumų. Sunkumai brandina žmogų, o priimami laisva valia ir Dievo vardu įgauna ypatingą vertę ir reikšmę.

Ar buvo Jūsų gyvenime itin nemalonių dalykų? Jeigu buvo, kaip juos vertinate dabar?

Buvo 12-kos metų nusigręžimas nuo Dievo, ir jis nebuvo beprasmis. Jis nuolat padeda vaduotis nuo įgimtos teisuoliškumo būsenos sėkmėje ir padeda išsilaikyti atgailos dvasioje, nuolankiau dirbti visuomeninėje veikloje. Koks Dievo gerumas! Prisimenu, kada ieškojau kelio atgal, būdavo nueinu į bažnyčią ir mintimis kreipiuosi į Aukščiausiąjį: „Dieve, jei esi, padėk išauklėti vaikelį doru žmogumi ir Tėvynei nepražūti!” Ir palyginus labai greit buvo dovanota man Tikėjimo malonė.

Kokios svarbiausios Jūsų patirtys dirbant Brolijoje?

Viskas buvo labai įspūdinga. Įregistruoti Broliją į Teisingumo ministeriją  kreipėmės 1991 m. rugpjūčio 21 dieną. Įregistravo 1991 m. rugsėjo 17 dieną, ir šią dieną Lietuvą de jure pripažino Suvienytųjų Nacijų Organizacijos. Po įregistravimo pirmą posėdį vedžiau aš. Į posėdžio pabaigą vienas nukentėjusysis paklausė manęs, ką aš daryčiau pajutusi, kad šalia manęs yra kagėbistas?  Ne juokais sutrikau. Pagaliau pasakiau: „Džiaugčiausi, be jų nebūsime! Žinomas jau nebe toks pavojingas. Aš pati dirbčiau uoliau ir sparčiau, kad ir jis privalėtų dirbti, o jei nedirbs, tada visi pamatys, kas jis”. Netrukus taip ir atsitiko. Jokių emocijų – nebedavėme pavedimų. Buvo daug puolimų, o aš tebedirbu Brolijoje – mane palaikė žmonės, ir jie laimėjo. Jiems didelė garbė ir padėka.

Kokia vertybė jums svarbiausia?

Sunkumų akivaizdoje prisiimti ATSAKOMYBĘ!..

Kaip vertinate Lietuvos politinę padėtį?

Lietuva  išgyvena pavojų, kokių niekada neturėjo: priešas nematomas, o ir matydami  mes bijome jį įvardinti. Drįstu abejoti, ar Lietuvos saugumas kada nors dirbo Lietuvai: juodasis penktadienis – gyviausias liudijimas. Ir liūdna, kad dėl Lietuvos likimo didžiai susirūpinę žmonės, organizacijų lyderiai nesiekia bendraminčių susivienijimo, kad paruoštume valdžiai reikalavimų paketą dėl Valstybės stiprinimo, VSD, STT, Prokuratūros pareigūnų ir visų lygių teisėjų būtino peratestavimo.

Dėkojame už pokalbį. Linkime stiprios sveikatos, Dievo palaimos ir įvykdyti tai, ką esate sumaniusi.

Kalbėjosi
dr. Aldona Kačerauskienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija