Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Atmintis

Nežinomos legendos

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities.

Vincas PECKUS

Juozas Traskauskas-Jūreivis

(1927–1951)

Juozas Traskauskas gimė Marijampolės apskr., Liudvinavo valsč., Pasūduonės km., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai, Vincas Traskauskas ir Elzbieta Traskauskienė-Baučeckaitė, valdė 34 ha ūkį, augino sūnų Juozą ir dukrą Matildą. Dukra turėjo paveldėti ūkį, o sūnus buvo leidžiamas į mokslus.

Juozas, Liudvinave 1939 m. baigęs 6 pradinės mokyklos skyrius, mokslą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, kaip buožiškos kilmės moksleivis iš gimnazijos pašalinimas. Tėvas už dalyvavimą 1941 metų sukilime buvo suimtas, žiauriai kankintas ir nuteistas 25 metams katorgos, tačiau tuoj po teismo, net tremties nesulaukęs, mirė Lukiškių kalėjime. Persekiojami ir kiti šeimos nariai – žentas Vincas Matulaitis, nuteistas 25 metams, mirė tremtyje, vėliau ta pačia bausme nubaudžiama ir sesuo Matilda, kuri, ištvėrusi nežmoniškus kankinimus kalėjime ir tremtyje, liko gyva. Nuolatos persekiojamas bei tardomas ir Juozas. Jis pradeda suvokti, kad jam belieka tik žūtbūtinės kovos prieš terorą ir priespaudą kelias.

Sesuo Matilda, vienintelė iš buvusios Traskauskų šeimos likusi gyva, teigia, kad Juozas, iš mažens įgijęs patriotinę gyvenimo sampratą, kito kelio neieškojo ir netgi neįsivaizdavo. Jis labai mylėjo namiškius, gimtinę, kuri jam buvo visos Tėvynės neatskiriama dalis ir be jokių abejonių ruošėsi kovai už jos laisvę. „Mūsų namuose buvo įrengtos trys slėptuvės, – pasakoja Matilda Matulaitienė-Varnagirienė, – kuriose dažnai rasdavo saugų prieglobstį bei poilsį po keletą partizanų, todėl Juozas puikiai žinojo, kokiu ir didvyrišku, ir baisiu keliu jis ryžtasi eiti. Pašalintas iš gimnazijos įsidarbino pašte. Siekdamas kuo didesnės konspiracijos, Juozas, gavęs šaukimą, išėjo į sovietinę armiją, iš kurios pabėgęs 1947 m. pavasarį tapo partizanu, nors mama ir atkalbinėjo nuo šio lemiamo žingsnio, suprasdama, kokie išbandymai, pavojai ir vargai laukia ne tik jo, bet ir visos dar išlikusios šeimos. Deja, mamos nuogąstavimai pasitvirtino: mes visi patyrėme baisią kalinio, tremtinio, išvaryto iš tėviškės benamio dalią, nekalbant apie tragišką Juozo likimą“.

Sesuo prisimena, kad Juozas ruošėsi tapti gydytoju, buvo rimtas vaikinas, labai darbštus ir per atostogas, grįžęs iš Marijampolės, stropiai dirbo visus ūkio darbus, mėgo prižiūrėti gyvulius, ypač rūpinosi arkliais. Visuomet būdavo gerai nusiteikęs. Nors pats negėrė ir nerūkė, mėgo pasilinksminti, pabendrauti su draugais, pašokti, padainuoti. Dažnai pats užvesdavo mėgiamą dainą:

Pražydo jazminai po langu,
Nusviro balti jų žiedai…
Iš tolo, iš tolo atžvengia
Širmieji žirgai pas tave.

Net ir partizanaudamas, apsilankęs namuose, jis niekuomet nesiskundė, stengėsi būti linksmas ir žvalus, guodė mamą, nepasakojo apie savo išgyvenimus bei patirtas negandas, nors vieno mūšio metu nušalo dešinės rankos pirštus, kuriuos teko amputuoti.

Partizanavo Juozas Traskauskas-Jūreivis gana ilgai, pirmosios kovos jausmą išgyvenęs 1947 metais per garsųjį partizanų susidūrimą su kareiviais Bukloje, vėliau dalyvavo daugelyje mūšių, buvo sužeistas, vadovavo būriui, per penkis nenutrūkstančios kovos metus patirdamas visko, ką lėmė Lietuvos partizanams negailestingas jiems likimas. Žuvo su kovos draugu Antanu Ūkeliu, kai buvo išduoti, per susidūrimą su kareiviais Želsvėje 1951 metais. Jų kūnai buvo niekinami saugumo būstinėje, o vėliau kažkur užkasti.

Atkūrus Nepriklausomybę, Juozui Traskauskui-Jūreiviui suteiktas Kario savanorio statusas.

Vincas Baronas-Vyšnelis

(1928–1947)

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girios puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Vincas Baronas gimė 1928 metais Sūduvos lygumų krašte, Avikilų kaime, netoli Marijampolės. Jo tėvai, Juozas Baronas ir Marija Baronienė-Brazytė, taip pat kilusi iš Avikilų kaimo, valdė 13 ha derlingos žemės. Vincas, vyriausias Baronų sūnus, turėjo brolį Algimantą bei dvi seseris: Leoniją ir Ireną.

Jau iš mažens išryškėjo Vinco gabumai mokslui, todėl baigusį Liudvinavos pradžios mokyklą tėvai išleido mokytis į netoliese esančią Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, į kurią iš namų eidavo pėsčias arba važiuodavo dviračiu. Sesuo Irena, prisimindama mamos pasakojimus, teigia, kad Vincui mokslai niekada nesudarė sunkumų, nes namuose mokydavosi labai mažai – visas užduotis spėdavo atlikti gimnazijoje. Netgi įsitraukęs į aktyvią pogrindinę veiklą, sėkmingai mokėsi toliau ir kiekvienais metais buvo keliamas į aukštesnę klasę. Jo klasės draugas ir bendramintis, buvęs rezistentas ir politinis kalinys Algirdas Ramanauskas, prisimindamas mokslo metus Rygiškių Jono gimnazijoje, teigia, jog juos mokė ir auklėjo garbingiausia Lietuvos mokytojų karta, kuri kartu su tėvais skiepijo meilę Tėvynei ir skatino nelikti abejingiems gresiant pavojams ir negandoms. „Mums, vaikams, 1941 m. rugsėjo mėnesį susirinkusiems į antrąją gimnazijos klasę, buvo nesuprantama, kodėl po baisaus 1940–1941 metų teroro Lietuvos jaunimas nestoja į kariuomenę ir neskuba kovoti su bolševikais, – rašo A. Ramanauskas. Tik vėliau supratome, kad ir vokiečiai mums nieko gero nelinkėjo. Nepaisant to, grįžtant sovietams, didelė dalis inteligentijos ir jaunimo pasitraukė į Vokietiją.

1944 metais pavėluotai prasidėjus mokslo metams, į mūsų klasę susirinko tik apie pusė mokinių. Mums, pasilikusiems Lietuvoje, prasidėjo sunkus, pilnas pavojų gyvenimas. Daugumas mokinių buvome vaikai iš aplinkinių kaimų, kurie pirmiausia patyrė didžiausią bolševikų savivalę ir smurtą. Vyrų nenoras tarnauti atėjūnui, žudynės, ūkininkų plėšimai mūsų širdyse kėlė norą priešintis.

Sunki ir slogi atmosfera buvo gimnazijoje. Gaudėme įvairiausias žinias apie prasidėjusį partizaninį judėjimą, apie tarptautinius įvykius, kurių nenuoseklumo ir prieštaringumo negalėjome ir nepajėgėme suprasti. Tuo tarpu vis stiprėjantis teroras, masinės tremtys, prasidėjusi partizaninė kova vertė galvoti ir apsispręsti, kuriuo keliu pasukti. Manau, kad 1945–1946 metais didelė dalis mūsų klasės mokinių jau buvo įsitraukę į pogrindinę veiklą. Geriausiai prisimenu V. Baroną, K. Klimą, J. Kiniauską ir J. Bekampį galbūt dėl to, kad jų pirmųjų netekome.

Septintoje klasėje su Jurgiu Bekampiu ir Vincu Baronu sėdėjome greta paskutiniuose suoluose, ir dažnai matydavau, kad į gimnaziją jie ateidavo nuvargę, susirūpinę ir per pamokas būdavo neatidūs, nepajėgūs sekti pamokos eigos. Dėl to kai kurių dalykų, ypač matematikos, rašomuosius darbus pasistengdavau padaryti ir už juos, o mūsų mieloji matematikos mokytoja M. Čaplikienė, kuri mane labai mylėjo, apsimesdavo, kad nieko nemato. Vėliau supratau, kad ne vienas mokytojas nujautė, kas vyksta gimnazijoje, ir stengėsi mus globoti bei pagal galimybes padėti.

Su Vincu ir Jurgiu mane rišo ir artimesnė draugystė. Jie gyveno šalia gimnazijos, Partizanų gatvėje, ir po pamokų aš dažnai pas juos užeidavau. Ryškiai atmintin įstrigo viena diena, kai jie, mano manymu, sėkmingai įvykdė jiems patikėtą užduotį. Tą dieną gimnazijoje jie atrodė labai susijaudinę ir įsiaudrinę. Po pamokų visi trys nuėjome pas juos ir nusiraminimui išgėrėme buteliuką naminės, tačiau apie užduotį bei jos vykdymą nei jie, nei aš neprasitarėme nė vienu žodžiu. Jie tvirtai laikėsi konspiracijos reikalavimų, neplepėjo ir nesigyrė, buvo drąsūs, narsūs vyrai, užgrūdinti sunkaus darbo savo tėvų ūkininkų namuose. Kitais mokslo metais, po vyteniečių suėmimo, bendraklasio Broniaus Petrausko pakviestas, į pagrindinę veiklą įsitraukiau ir aš, nes likimas nuošalyje būtų buvęs savo įsitikinimų ir savo draugų išdavystė“.

Vincas Baronas, kaip ir kiti pirmieji Rygiškių Jono gimnazijos moksleiviai rezistentai, priklausė „Tauro“ partizanų apygardos „Vytenio“ būriui, kuris buvo suformuotas 1945 metų rudenį. Jie pirmieji ir į išdavystės liūną pateko: dvylika vyteniečių 1946 metais buvo suimti. Keturi, tarp jų ir Vincas Baronas-Vyšnelis, po ilgų tardymų bei kankinimų 1947 m. kovo mėnesį buvo sušaudyti Tuskulėnuose. Tik 2001 m. rugpjūčio mėn. 17 dieną jų palaikai amžinam poilsiui atgulė senosiose Marijampolės kapinėse.

Mykolas Navasaitis-Ainis

(1915–1945)

Mykolas Navasaitis gimė ir augo Marijampolėje, gausioje Juzės ir Jono Navasaičių šeimoje. Jis buvo jauniausias iš 8 brolių. Mamos Juzės Kučauskaitės-Navasaitienės motina Gustaitytė, kilusi iš Rokų, buvo garsaus poeto ir pedagogo kunigo Motiejaus Gustaičio sesuo. Jo atminimas buvo gerbiamas šeimoje ir tapo šviesiu pavyzdžiu Navasaičių vyrams, siekiantiems mokslo bei prasmingo gyvenimo. Jų kaimynė Konstancija Ramanauskaitė-Lukoševičienė, ilgametė Marijampolės švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja, savo prisiminimuose rašo, kad gyvenimas jai padovanojo puikių akimirkų, kai galėjo bendrauti su Navasaičių šeima, patirti jos dvasinę šilumą, aukštą kultūrą bei inteligenciją. „Mykolas pradėjo ir pas mane lankytis, – rašo K. Lukoševičienė, – kartais pėsčiomis, kartais ir raitas. Žirgą pririšdavo prie darželio tvoros, o pro kaimynų atvirus langus pasigirsdavo daina: „Pririšo žirgą prie tvoros, prie lelijėlės ir rūtos…“ Kai ten gyvenusios mokinės uždainuodavo, lyg ir nesmagu pasidarydavo, kartu ir malonų pasididžiavimą pajusdavau. Visuomet Mykolas pavaišindavo skaniaisiais jų sodo obuoliais. Apskritai, Mykolas buvo mielas, švelnus, jautrus. Nenuostabu, kad jis tapo mano mamytės numylėtiniu. Su Mykolu galėjau visur eiti ir bet kada pareiti, nes jo džentelmeniškumas ir vidinė kultūra mano namiškiams nekėlė jokių įtarimų. Neapsakomai mėgo žirgus, juos puoselėdavo, dažnai dalyvaudavo lenktynėse, kuriose ir man tekdavo dalyvauti…“

Mykolas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, vėliau Kariūnų mokykloje. Tapo ulonu.

Kai 1939 metais mirė tėvas, Mykolas grįžo į namus globoti mamą ir prižiūrėti tėviškę, nes vyresnieji broliai jau buvo baigę aukštuosius mokslus, įsigiję įvairias profesijas, augino savo vaikus ir dirbo įvairiose Lietuvos vietovėse.

Navasaičiai gyveno Maironio gatvėse, turėjo nemažą sklypą, kuriame tėvas Jonas Navasaitis, pagal profesiją miškininkas, pasitaręs su kaimynu agronomu Ignu Budriu, padedamas sūnų, užveisė didelį gražų sodą.

Tačiau tvarkingą ir prasmingą jų gyvenimą sujaukė sovietinė okupacija. Vienas iš brolių mokytojas Bronius Navasaitis buvo ištremtas į Sibirą: ten ir mirė. Kitiems teko slapstytis, ir tik karas juos išgelbėjo nuo suėmimo bei tremties. 1944 metais artėjant frontui, jie pasitraukė į Vakarus. Kvietė trauktis ir Mykolą, tačiau jis, Lietuvos karininkas, pasiliko tėvynėje, nors, be abejo, nujautė, kokia lemtis jo laukia.

Ne dėl turtų, ne dėl garbės jie į karą ėjo,
Ėjo galvas paguldyti už tėvų šalelę…

Tokia nuostata skambėjo ne vienoje pokario metų dainoje.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir vyrų gaudynėms, pasitraukė arčiau motinos gimtinės ir su kitais vyrais slapstėsi Igliaukos bei Igliškėlių apylinkėse. Čia kaip kariškis profesionalas tapo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai organizatoriumi ir vadovu. Deja, vadovauti šiai kovai teko neilgai. Vos prasidėjus partizaninėms kovoms, buvo jaučiama karinės patirties stoka. Jauni, paprasti kaimo vyrukai per daug pasitikėjo savo jėgomis, nebuvo pakankamai atsargūs ir, susidūrę su kovose užgrūdintais kariniais daliniais, dažnai patirdavo didžiules netektis. 1945 m. balandžio 26 d. rytą jų būrį, grįžtantį iš velykinių pamaldų, Mačiuliškių kaime, prie ūkininko Skritulsko sodybos, užklupo NKVD dalinys. Įvyko įnirtingas, neilgai trukęs mūšis, nes jėgos buvo nelygios. Žuvo 20 vyrų. Tarp žuvusiųjų partizanų buvo ir būrio vadas Mykolas Navasaitis-Ainis. Kareiviai, iššaudę vyrus, jų kūnus paliko. Iš Igliškėlių atvykę stribai rado senąjį Kazakevičių atvažiavusį parsivežti dviejų savo sūnų lavonų. Stribai parsivarė senuką ir vežimą su žuvusiais į Igliškėlius, čia jį kankino, šaudė virš galvos ir tik po dviejų savaičių paleido į namus. Netrukus nelaimingasis tėvas nuo žaizdų mirė.

Ilgai niekintus, po kaimą tąsytus žuvusiųjų kūnus, stribai užkasė Igliškėliuose prie srutų duobių ir šiukšlynų. Ten jų palaikai išbuvo iki Atgimimo. 1989 m. rugsėjo 9 dieną Marijampolės tremtinių pastangų dėka Igliškėliuose niekintų ir užkastų rezistencijos dalyvių palaikai buvo perlaidoti naujose Marijampolės kapinėse. Ten, bendrame žuvusių kovotojų kape, ramybėje ilsisi ir Mykolas Navasaitis-Ainis.

© 2010 „XXI amžius“