Strujus^*

Petras GIRDZIJAUSKAS

Ėjo 1949-ųjų vasaris – su pūgomis, šalčiais ir atlydžiais. Spaudė mus ne tik šalčiai, bet ir svetimšaliai. Mūsų gimnazijos moksleiviai slėpė nuo svetimšalių pogrindinius laikraščius – „Atžalyną“, „Varpą“ ir „Laisvės varpą“ – savo laikraščius, kuriuos noriai skaitė ne tik gimnazistai, bet ir jų tėvai, artimieji. Visi mokėjo juos paslėpti, bet niekas nežinojo, kaip juos išsaugoti. Švenčių progomis kėlėme Trispalvę, dėl kurios mus gaudė, sugavę teisė arba trėmė be teismo į šaltąjį Sibirą.

Miestelyje pasirodė kariškiai su lakūnų uniformomis – tai nelaimės ženklas. Akylesnieji pastebėjo, kad jie pasirodo prieš trėmimus. Nei aerodromų, nei lėktuvų prie mūsų miestelio nėra, nerasi jų ir už dešimčių kilometrų, o lakūnai jau čia.

Baigiasi priešpaskutinė šeštadienio pamoka. Prie gimnazijos atrieda keletas kariškų sunkvežimių. Iš jų iššoka kareiviai, apsupa gimnaziją. Vietiniai stribai, pasitarę su gimnazijos vadovybe, visus išvaro iš viršutinio gimnazijos aukšto. Įvyksta atranka. Mus, berniukus, suvaro į ištuštintas patalpas, o kitus iš gimnazijos išprašo. Kareiviai saugo vien mus – atrinktuosius. Mes sunerimę, nustebę:  gal tai „Atžalyno“ skaitovų kompanija, gal atėjo atsiskaitymo prieš okupantus valanda? Paaiškinimų nėra. Laukiame.

Ateina automatu ginkluotas stribas, gana sunkiai iš lapo paskaito pavardes ir įsako sekti paskui jį. Įsakyta laikytis poromis, kaip ir buvo išskiemenavęs iš lapo.

Sulaipina į karišką sunkvežimį. Paskui mus įlipa rusų kareiviai. Mūsų šešetas porų. Kareivių ne mažiau, tik jie visi su automatais.

Mūsiškiai tylūs, pablyškę. Visų mintyse vienas klausimas – Sibiran ar kur kitur? Kariškas sunkvežimis pasuka link Dirvonų. Tai Jurbarko kryptis, o ten geležinkelio nėra. Mūsiškių veidai prašviesėja.

Netrukome privažiuoti sodybą kaimo gale, apsuptą ginkluotų rusų kareivių. Jie mus pasitiko paruoštais automatais. Persimetę tik jiems žinomais žodžiais, iš mūsų sunkvežimio išsodino du berniukus ir perdavė aniems. Sunkvežimis pasuko atgal.

Vėl riedame sunkvežimiu link Vadžgirio, vėl pasuka sunkvežimis į saugomą sodybą.

– Balašaitis Jonas ir Vyturys Paulius! – išskiemenuoja iš lapo.

Mudu su Jonu išsiritame iš kėbulo ir sustirę trypiame. Tarsi avinus mus perduoda kitam. Šis mums liepia žengti į stubą. Atsiduriame Žiukaičių rinkimų apylinkėje. Vietoj Sibiro – Žiukaičiai! Paslaptis pusiau išnyksta, bet ne iki galo, nes nežinome, kodėl mes čia.

Ši sodyba, kurioje įsikūrusi balsavimo apylinkė, labai gerai saugoma rusų kareivių: ratu į sniegą įsirausę kulkosvaidininkai baltais chalatais. Juos pastebi tik priėjęs visai arti. Pastato viduje keletas stribukų, jiems nurodinėja kiti žmonės. Jie zuja tai šen, tai ten, netgi išeina už sodybos ribų. Tada girdisi šūksniai: „Parol!“ Man visos tos scenos matytos ir girdėtos, tik jas žaidė vokiečių kareiviai, kai mano tėviškė buvo trejetą mėnesių pafrontėj.

Mudu su Jonu sėdime. Alkani, niekam nereikalingi. Prieinu prie vyresniojo ir prašau:

 – Mano tėviškė už keleto kilometrų, išleiskite mus. Pernakvosim, išsimiegosim, o iš ryto prisistatysim jums.

 – Tylėt, parše, atsirado mat tiligentai, nori šiltame buržujaus kinyje išsimiegot. O banditų atvesti nenori?

Stribas su keliais kareiviais atsivaro į stubą muzikantą su armonika ant peties.

– Grok, – įsako mane stūmęs vamzdžiu stribas.

Vaikinas vangiai sėdasi ant ąžuolinio krėslo, atsidaro dėžę, išsiima armoniką, patikrina ją keliais akordais ir išsilieja liūdnoka: „Ko liūdi, berželi, ko liūdi...“ Stribai prityla, paklauso. Vyresnysis nepatenkintas:

– Visi privalo linksmintis! Tik buožės ir banditai liūdi, jiems greit galas. Cha, cha, cha...  

Suskamba polkutė – linksma, melodinga.

– Šokt reikia, šokt, tiligentai, – riaugėja vyresnysis stribas.

– Mes šokam tik su merginom, – atsako Jonas.

Atsisako šokti ir pavaldiniai.

– Atvesti šokėjų iš kaimo! mat…mat… – griausmingai įsako savo stribukams vyresnysis.

– Mes vieni neisim, duok kareivių, – pareikalauja pastarasis.

Po valandos ar daugiau į stubą įgriūva varu atvaryti keli kaimo vyrai.

– Kur mergos, mat...mat...? – vėl griaudėja vyresnysis.

– Neradome, – teisinasi stribai.

– Šoks vieni vyrai, nenorės – priversime, – bando keverzoti rusiškai įsakinėtojas.

Kaimo vyrai – jauni ir linksmi. Jie visiškai nesijaudina dėl tos tragikomedijos, kuri čia vyksta, į kurią ir mudu su Jonu įvelti pagal kažkokius lemties dėsnius. Jie pažįsta stribus vadina pravardėmis, gautomis anksčiau ten pat, kaime.

– Klausyk, Kluoniau, juk tu ruskas kareivis? – užklausia stribą kaimietis.

– Žinoma, ruskas, – atsako šis.

– Ar žinai, kad kiekvienas ruskas kareivis privalo šokti kazoką. Tą, kuris nemoka, išmeta iš kariuomenės, – rimtu veidu sako kaimietis.

– Aš nebuvau Rasiejuj, o Lietuvoj kazoko nešoka, tai gal mane neišmes iš kareivių? – samprotauja Kluonius.

– Išmes, tikrai išmes, – tvirtina pašnekovas, – mudu su Antanu galime išmokyti tave šokti, jei tu nepristosi prie Jonų Marikės.

– Marikė labai graži, – nusišiepia Kluonius.

– Ruski kareiviai nesiženija, – tvirtina pašnekovas, – jie tik kariauja, paskui po karo eina pas mergas. Koks tu kareivis, jei tau mergos galvoj?

– Gerai, būsiu tikru rusku kareiviu, tik išmokykit šokti kazoką, – sutinka Kluonius.

– Grok, muzikante, kazoką, – mirkteli kaimietis pastarajam.

Suskamba kažkas panašaus į „Katiušą“. Nei muzikantas, nei kaimietis nežino kazoko melodijos. Kaimietis ir Antanas suglaudžia nugaras, pakelia sulenktą per kelį vienas kairę, kitas dešinę  koją, paima jas į rankas ir šokuoja ratu į taktą. Visi žiūri ir stebisi rusku kazoku. Parodomasis šokis baigtas. Dabar eilė ruskam kareiviui. Tą patį pakartoja kaimietis ir Kluonius, tik kaimietis koją pariečia ir Kluoniui į rankas nepaduoda. Kiek pašokavus kaimietis, stipriai laikydamas jo koją,  pasuka jį ratu, o Kluoniaus galva subarška per suolų kojas.

– Kodėl nešoki kazoko, ko griuvinėji, beveik nuvertei ir mane? – bara kaimietis ruską kareivį. Kluonius čiupinėja pakaušyje guzus, vėl eina prie kaimiečio ir prašo mokomas toliau. Jis būtinai išmoks kazoką, jei muzikantas dar pagros...

Man nugara pradėjo bėgioti skruzdėlės, laukiau, kada pakils vyresnysis stribas, pastatys kaimietį prie sienos ir sutratės ruskas automatas. Tačiau jie visi su pagarba žiūrėjo į rusų liaudies šokį – kazoką, regis, ir vyresnysis norėjo šį šokį sušokti.

Linksmybes nutraukė pratisos automatų ir kulkosvaidžių papliūpos. Plykstelėjo pašvaistė. Visi ruski kareiviai išsidėstė aplink sodybą, papildydami ten esančius. Visiems išėjus, mudu pastebėjo šeimininkė.

– Vaikučiai (mudu abu tik buvom atšventę šešioliktąjį gimtadienį), juk jūs nevalgę nuo pietų, – aimanavo ji.

– Ne, ponia, mes nevalgę nuo ryto. Mus pagriebė net nepietavusius, – patikslinome šeimininkę.

Kitos dienos ryte, dar prieš aušrą, rinkimų apylinkės vadovui mudu pristatė energingas vyriškis su automatu ant pilvo.

– Gimnazija, įsijungusi į rinkimų kampaniją, paruošė grupę agitatorių, iš kurių du yra čia, – išdrožė nė kiek nerausdamas nuo bjauraus melo stribas, nes mudu tik dabar sužinojome, kad esame agitatoriai. – Jie keliaus per kaimus su balsadėže pas negalinčius atvykti į apylinkę.

Tuo tarpu mudu nežinojom, kur tie mūsų rinkėjai ir ką mes privalom daryti, o svarbiausia, ar norim mudu ką nors daryti šioje šiurpioje tragikomedijoje?

Mudu vėl grąžino ankstesnėn vieton ir liepė laukti. Prašvito. Diena buvo giedra. Man įteikė būsimų rinkėjų sąrašus, Jonui – raudonai dažytą dėžę, panašią į špokinyčią.

– Einam, – tarė stribas, užsimetęs automatą ant peties.

– Pošli, rebiata, – kreipėsi į rusų kareivius, atidaręs duris į kitą kambarį. Mudu su Jonu ėjome priekyje, paskui mus stribas. Greta jo trys kareiviai, persimetę automatus per pečius ir nuolat pasiruošę jų griebtis.

Stribas kalbėjo lietuviškai ir rusiškai. Vadovavo mudviem ir rusų kareiviams. Jis žinojo apylinkę, nurodinėjo kryptį ir sodybą, į kurią reikėjo žygiuoti. Mudu vėl alkani žengiame priekyje. Paspartinome žingsnį, kad atitoltume nuo automatininkų. Jie pasiruošę šaudyti į bet kurį jiems įtartiną žmogų. Mudu buvome belaisviai, varomi dėl fizinės ar moralinės priedangos. Gal dėl abiejų iškart, tada dar nesupratome. Jie mudviejų nestabdė.

Ėjome iš sodybos į sodybą, tačiau balsuotojų nebuvo. Ligoniai jau buvo „pasveikę“, išvykę balsuoti. Net seneliai, ir tie „rengėsi“ balsuoti į apylinkę. Mūsų žygis kuo tolyn, tuo bergždyn. Nei vieno senelio, nei vieno ligonio.

Artėjome prie nurodytos sodybos. Mudu gerokai priekyje. Iš stubos tik su švarkais ir automatais rankose perbėga į kluoną šešetas partizanų. Žvilgteriu į Joną. Jo veidas baltesnis už sniegą, girgždantį po kojomis. „Nuplauk mane, vandeniu, ir tapsiu baltesnis už sniegą“, – sugriaudėjo manyje sekmadieniniai vargonai, juolab kad dabar sekmadienio vidudienis, tik mudu laukiame ne paprasto, o švino lietaus. Partizanai iš Gintaro būrio. Gintaras žuvęs beveik prieš dvejus metus, bet vis tiek visi būrį vadina buvusio vado slapyvardžiu.

– Laba diena, šeimininke, – pasisveikinam su jauna moterim, skubiai slepiančia partizanų milines. – Ar čia gyvena Globys?

– Ne, čia Žilaitis, Juozas Žilaitis, – atsako šeimininkė, vos spėjusi užverti kambario su milinėmis duris.

Čia pat ir mūsų apsauga. Mes jau spėjome grįžti.

– Ši sodyba Žilaičio. Globio gerokai į šoną, viršininke, – porinu kuo garsiau, kad girdėtųsi ir kluone.

– Kad jį velniai, paklydau, seniai čia buvau, – keikiasi stribas. – Be reikalo tokį vingį užmetėm.

– Tuda, rebiata, – rodo ranka į gerokai nutolusią sodybą.

Mudu su Jonu vėl traukiame priekyje. Atsukame į kluoną nugaras, aiškiai jausdami, kad mus iš ten seka per automatų taikiklius. Mano nugara bėgiojo skruzdėlės, ausyse skambėjo praėjusios nakties papliūpos. Tik nutolę puskilometrį mudu su Jonu atsidusome, supratę, kad šios minutės mudviem nebuvo lemtis.

Žengiame pas paskutinį rinkėją. Diena krypsta vakarop. Žarna ryja žarną – juk tokiems „svečiams“ ne tik pavalgyti, bet ir vandens nepasiūlė. Iš visų sodybų žiūrėjo išgąsčio ir neapykantos kupinos akys. Sodybose tik moterys. Vyrus matėme tik apsiriktoje sodyboje ir su automatais. Mudu buvome okupantų kompanijoj. Moterys negalėjo suprasti, kodėl po snieguotus vasario laukus tuos vaikus varinėja keturi automatais ginkluoti ruski kareiviai. Paskutinės sodybos šeimininkas buvo geras mūsų „viršininko“ pažįstamas.

– Aš jau pabalsavau ir spėjau sugrįžti, – paaiškino jis, – o strujus dar ne. Jis guli antrame gale.

– Matyt, praalkę, tai pirmiausia užkąsim, o paskui ir su strujum pasišnekėsit, – porino šeimininkas raikydamas duoną.

Barščiai ir duona buvo skanėstas – beveik Velykinis pyragas. Ne nuostabu – abi „šventinės“ balsavimo dienos praėjo pusbadžiu. Barščių dubenį išsrėbiau vienu mostu.

– Eik pas strujų, tegu pabalsuoja, – komanduoja man stribas.

Ištraukęs biuletenį paduoda man, o Jonas prideda raudoną dėžę su plyšiu.

– Laba diena, strujuk, – pasisveikinu, bandau nusišypsoti.

– Ko nori, žvirblamuši? – klausia strujus, neatsakęs į mano pasilabinimą. Neskubėdamas apsidairau kambaryje. Viskas tvarkinga. Strujus guli ąžuolinėje lovoje, užsiklojęs namų darbo antklode. Šalia lovos ąžuolinis zoslanas , ant jo – ąžuolinis kriukis su gumbu. Matyt, ūkio būta ąžuolinio, gal ir strujus ąžuolinis, pagalvojau.

– Atnešiau popierėlį, kurį reikia įmesti į šitą dėžę, o tiksliau valdžia liepia pabalsuoti, – išdėstau strujui.

– Už ką ta valdžia liepia balsuoti? – teiraujasi strujus. Artinuos prie lovos, bandau pastatyti dėžę ant zoslano, norėdamas strujui paduoti biuletenį. Strujus ryžtingai apgniaužia lazdos gumbą ir stumteli dėžę nuo zoslano.

– Už draugą Staliną valdžia liepia balsuoti, – aiškinu strujui.

– O ką jis man davė? – klausia strujus.

Aš žinau, ką jis iš ūkininko atėmė, ir tikrai žinau, kad nieko nedavė.

– Jis atnešė Stalino saulę į Lietuvą, – atsakau strujui.

Jaunuolišku mostu užsimoja strujus ir kerta ąžuoline lazda. Spėju šoktelti į šoną, bet lazdos galas grybšteli per strėnas. Nubarška dėžė į šoną, nuplasnoja biuletenis. Gerai, kad ne į strujaus pusę. Susirinkęs daiktus grįžtu prie stalo. Gerai, kad nuo strujaus gavau lazdų, argi taip reikėjo kalbėti su senu žmogumi?

– Balašaiti, eik tu paagituok strujų. Šis nemoka su senu žmogumi pašnekėti, – įsako stribas.

Įeina Jonas į strujaus kambarį. Nespėjus užsiverti durims Jonas su triukšmu virsta atgal.

Baigiame pietus ir stribas asmeniškai eina pas strujų. Praėjo gal minutė, kita, grįžta ir stribas. Pro pravertas duris išgirstu:

– Su vagimis ir plėšikais susidėjai, Baltrau. O neblogas darbininkas buvai.

Su tuščia dėže žygiuojame atgal. Aš nešu sąrašą, Jonas tuščią dėžę, stribas biuletenius – visus iki vieno. Štai ir paskutinė sodyba. Kita jau rinkiminė būstinė su kulkosvaidžiais ir automatais.

– Stot! – komanduoja stribas.

Sustojam už daržinės užuovėjoj.

– Skaityk pavardes iš sąrašo!, – įsako.

Perskaitau pirmąją.

– Statyk kryžių!

– Jis dar nemirė, kam tas kryžius? – teiraujuosi.

– Čia ne vaikų žaidimai, – pagraso automato vamzdžiu man ties nosimi. – Daryk, kas įsakyta.

– Supratau, reikia rašyti kryžiuką ties pavarde, – pasiteisinu.

Skaičiau pavardes ant vėjuje blaškomų lapų. Tik pabaigęs skaityti supratau, kad stribas sukišo visus biuletenius į dėžę.

– Nesąžininga, tai afera! – protestavo Jonas.

– Tokia KPSS valia, – aiškino stribas. – Kad man nė pypt! Jei išgirsiu aš ar kas nors iš partiečių jus kalbant apie tai, ką aš padariau, paguldysiu ant rinkelės. Aišku? – kišdamas automato vamzdį Jonui panosėn baigė stribas.

Ėjom į apgultą sodybą kaip nusikaltimo bendrininkai. Nei pasiskųsi, nei pasiguosi. Tik sunku širdyje, sunku! Nakvojome ant plikų zoslanų alkani ir sušalę, kaip ir stribai ir rusų kareiviai. Ryte juos paėmė rusiškos kariškos mašinos. Mudu su Jonu likome. Mudviejų nesaugojo. Kur nori, ten eik.

 – Negi, Jonai, tokia inteligento dalia bolševikinėj imperijoj? – pasiteiravau. – Negi bukagalviai automatu nurodinės visą amžių, ką mes turim daryti? Girdėjau, kaip tėvas su kaimynais kalbėjo, kad blogis pas mus atėjo iš svetur, bet jis ne amžinas, Dievas yra ir teisybė neišvaryta iš šios žemės. Jei nepasiduosim blogiui,  teisybė greičiau grįš pas mus. Taip jie kalbėjo, o aš tėvu ir kaimynais tikiu.

Pūga pradėjo šuorais nešti sniegą į kelio provėžas, mudviem sukant link Eržvilko gimnazijos.

Iš spaudai rengiamos knygos.

^* senelis (žemaitiškai) 

© 2010 „XXI amžius“