„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2010 m. liepos 16 d., Nr. 4 (17)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Jie kūrė naują rezistenciją

Baigiame spausdinti praėjusiame „Už laisvę“ numeryje pradėtą rašinį apie „Jaunųjų sakalų“ organizaciją.

Alfredas ADOMĖNAS

Ar reikėjo karinių tribunolų

Molėtų antisovietinės organizacijos „Jaunieji sakalai“ narius, išklijavusius po kelis antisovietinius ir antiokupacinius atsišaukimus, teisė rusų karinis tribunolas. Okupanto karinis tribunolas nepripažino  partizanams net belaisvių statuso, o jie juk nebuvo partizanai, jie buvo gimnazistai. Niekas nesupranta, kodėl rusai, save vadinantys išvaduotojais, sumanė moksleivius teisti kariniuose tribunoluose. Argi atsišaukimo prieš rusų okupaciją išklijavimas turėjo karinio nusikaltimo požymių? Juk tai buvo neginkluota moksleivių akcija.

 Lietuvoje rusai kūrė atvirkščią socializmą, kuris buvo antivisuomeniškas ir labai nedraugiškas. Ši valstybinė santvarka buvo įvesta, kai rusai išvijo vokiečius ir užėmė kraštą karo metu. Taip fašistinė vokiečių okupacija buvo pakeista komunistine rusų okupacija.

Prie vokiečių Lietuvos krašte dar buvo generaliniai tarėjai (gen. P. Kubiliūnas), kurie gynė Lietuvos interesus, o rusams tokie patarėjai buvo nereikalingi, jie patys buvo apsigimę kitus mokyti ir auklėti.

Su neišmintingu rusų okupaciniu valdymu kovojo „Jaunųjų sakalų“ organizacija. Juos kaip nusikaltusius rusų socializmui 1952 m. kovo 5 dieną teisė. Buvo nuteisti „Jaunųjų sakalų“ pogrindinės organizacijos pirmosios grupės nariai: Vytautas Matijošius, Jonas Vyšniauskas ir Stasys Urbonavičius. Juos Vilniuje nuteisė rusų okupacinis karinis tribunolas – specialus teismas nagrinėti karių padarytiems kriminaliniams nusikaltimams, taip pat svarbesniems nusikaltimams, įstatymu priskirtiems karinių tribunolų žinion.

Kadangi „Jaunųjų sakalų“ organizacija kriminalinių nusikaltimų nepadarė, jos narių nusikaltimai buvo priskirti prie svarbesniųjų nusikaltimų, kurie Sovietų Sąjungoje turėjo labai pamėgtą slaptumo žyminį. Juk tais „svarbesniais“ nusikaltimais rusų okupacijos priešai norėjo ir bandė susilpninti užkariautojų jėgą ir autoritetą.

Taip buvusius gimnazistus teisė rusų karo tribunolas. Jie iš karinio fronto nepabėgo, karo paslapčių neišdavė, kriminalinių nusikaltimų nepadarė, o tik buvo neginkluota opozicija rusų okupacinei valdžiai. Patys teisėjai buvo susipainioję savo vado pramanytuose pamokymuose ir painiojo „Jaunųjų sakalų“ organizacijos narius V. Matijošių, J. Vyšniauską ir S. Urbonavičių rusų okupacinėse žabangose.

Okupantas neturėjo teisės teisti okupuotos šalies žmonių. Teisdamas juos rusų okupantas pažeidė tarptautinės teisės normas, todėl savo veiksmų pateisinimui lietuviams panaikino buvusią Lietuvos pilietybę ir prikergė SSRS pilietybę ir aiškino, kad teisia savo žmones – SSRS piliečius.

Visiems kaip vienam buvo pritaikytas Rusijos BK straipsnis 58-1 a. Šis straipsnis reiškė „tėvynės išdavimą“. Tada kyla klausimas, kokios tėvynės? Juk baudžiamasis kodeksas buvo rusų, pritaikytas straipsnis specialistų rusų, kaltino rusų prokurorai, teismas ir teisėjai buvo rusų, teisė už rusų tėvynės išdavimą, kalėjimai ir lageriai buvo rusų, saugojo rusų sargybiniai...

Visiems kilo klausimas – kaip galima išduoti svetimą, ne savo tėvynę? Juk tie jaunuoliai gimė ne Rusijoje – Rusijos jie nebuvo matę – tik dabar prievarta važiuos jos pažiūrėti. O ginti rusiškos tėvynės jokios priesaikos nebuvo priėmę ir jos nesulaužė. Taigi visiškai buvo neaišku, kodėl juos teisė už svetimos tėvynės išdavimą?

Teisiamiesiems paskirti straipsniai buvo niekiniai. Juos teisė neturėdami tokio teismo nuostatų, Lietuvoje neturint baudžiamojo kodekso, neturint lietuviškų prokurorų, teismų ir teisėjų, net neturint liudininkų ir nusikaltimų įrodymų, o tik vykdant esero A. Vyšinskio nurodymą, kad pagrindiniu įrodymu (kaip viduramžiais) yra „prisipažinimai“. Tuos „prisipažinimus“ MGB iš kaltinamųjų išmušdavo tardymų metu.

Sovietinėje Lietuvos enciklopedijoje (t. 5, psl. 314) parašyta, kad kariniai nusikaltimai yra veika pažeidžiant tarptautinės teisės konvencines ir paprotines normas, kurios draudžia karo žiaurumus ir užimtų priešo teritorijos civilinių gyventojų žudynes, kankinimą ar ištrėmimą priverstiniams darbams bei grobimą. Šiuos karinius nusikaltimus vykdė rusai, o ne lietuviai.

Teisiant „Jaunųjų sakalų“ organizacijos narius nebuvo padaryta jų nusikaltimų faktinė ir juridinė argumentacijos analizė, nebuvo parodyta, kad kaltinamieji priešinosi rusų okupacijai. Juk surašius tokius dokumentus būtų pasikeitęs „Jaunųjų sakalų“ organizacijos  narių, kaip kaltinamųjų, statusas ir juos gintų tarptautinė teisė ir teisingumas, jie būtų buvę okupuotais, o ne rusų piliečiais, kovojančiais su rusų okupacija.  

Juodos nakties sutemos

Po kelerių metų nuo „Jaunųjų sakalų“ organizacijos atskleidimo man teko ne kartą susitikti su šios organizacijos įkūrėju ir buvusiu Lietuvos partizanu Jonu Barčiu-Deimantu-Viesulu, kuris jau buvo išėjęs iš rusų lagerio ir gyveno bei dirbo Kaune. Kartą jis manęs paklausė, ar aš žinau, kas išliko iš buvusiųjų „Didžiosios kovos“ B (Balninkų) partizanų rinktinės  laisvės kovotojų. Viesului atsakiau, kad kaip tik neseniai buvau susitikęs su vienu Merainio ryšininku ir rėmėju P. G. (jo gyvenamoji vieta man žinoma – A. A.). Mudu abu vienas kitą gerai pažinojome, todėl atvirai kalbėjomės apie tuos, kurie liko gyvi. Ryšininkui pasakiau, kad gyvas yra Klajūnas ir Tarzanas, o ryšininkas man pasakė, kad iš Balninkų rinktinės gyvi liko Kerštas ir Žeruolis. Paaiškėjo, kad J. Barčys-Viesulas su Klajūnu 1951 metų pabaigoje lankėsi pas partizaną Kerštą ir buvo susitikę Žeruolį. Jis net parodė man nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavęs su Kerštu.

Laisvės kovų baigties laikotarpis daugeliui Lietuvos partizanų buvo tragiškas. 1952 m. vasario mėnesį pagal Vytauto partizanų apygardos vado Broniaus Kalyčio-Siaubo, dabar jau MGB agento „Ramojaus“ parengtas instrukcijas, 1952 m. vasario 28 dieną partizanų tėvonijos vadas Alfonsas Radzevičius-Tarzanas, dabar jau MGB agentas „Alfa“, lydimas grupės smogikų, į susitikimą išsikvietęs Šarkio partizanų būrio vadą Vytautą Petronį-Klajūną, suėmė jį gyvą. Po operatyvinio parengimo Klajūną užverbavo ir suteikė MGB agento „Kairio“ slapyvardį. Per Šarkio būrio sunaikinimo operaciją 1952 03 04 J. Barčį-Viesulą paėmė gyvą, nes reikėjo gyvo liudininko teisiant pogrindinės antisovietinės organizacijos „Jaunieji sakalai“ narius. Kitus du Alantos rajono partizanus – Juozą Petrėną-Artaminą-Diemedį ir  Balį Šokų- Vijūną –1952 m. kovo 4–5 dienomis prie Levaniškių kaimo smogikas iš pasalų vežime sėdėjusius nukovė (LKA. T. 16, psl. 98).

Vilniaus MGB gerai žinojo, kad jų naujas agentas „Kairys“ turėjo ryšių punktus su Didžiosios Kovos „B“ rinktinės partizanais (tą patvirtino net operacijų metu paimtos nuotraukos), todėl MGB, turėdama perverbuotų išdavikų, nutarė toliau jais naudotis naikinant partizanus.

Pirmiausia jie apsistojo prie Bronislovo Kemeklio-Keršto, kuris slapstėsi DK „B“ rinktinės teritorijoje, Kurklių valsčiaus apylinkėse. B. Kemeklio šeima rusų buvo labai nuskriausta. Brolis Juozas buvo ištremtas. Tėvas bėgo iš rusų apsupimo ir buvo nušautas. Brolis Jonas Kemeklis-Tauras, partizanų būrio vadas, žuvo kovoje su rusų okupantais 1949 m. kovo 16 dieną.

Bronislovas Kurklių šile pateko į DK „B“ rinktinės Petro Kuktos-Girininko būrį ir tapo partizanu Kerštu. Jis palaidojo visus miško brolius ir savo bendražygius, liko vienas vadinamosios „slaptosios žemės“ pakraštyje.

Kartą Kerštas, kuris tuo metu slapstėsi bunkeryje, išgirdo ženklą, šaukiantį atidaryti. Atėjęs berniukas pranešė, kad su juo nori susitikti Klajūnas. Klajūną Kerštas pažinojo iš ankstesnių laikų, kai dar esant gyvam Girininkui, pas juos kartais svečiuodavosi aluntiškiai partizanai – Steponas Sabaliauskas-Šarkis, Vytautas Petronis-Klajūnas, Jonas Žygelis-Ilgūnas ir kiti. Berniukui Kerštas pasakė, kad šis po poros valandų jo lauktų sutartoje sodyboje. Kai Kerštas atėjo, jam pasirodė įtartina, kad lauke nebuvo jų sargybos. O pažiūrėjęs pro langą pamatė partizanus, laisvai vaikštančius po kambarį.

Pažinęs Klajūną, į trobą žengė drąsiai, pasisveikino ir pasibučiavo. Kerštas nesuprato,  kad tai jau buvo Judo bučinys. Paskui susipažino su Klajūno „draugais“. Vienas jų buvo ginkluotas Degteriovo kulkosvaidžiu, o prisistatęs kaip aluntiškis Alfonsas  Radzevičius-Tarzanas buvo ginkluotas automatu. Kerštas nebeatsimena, kaip prisistatė partizanas, ginkluotas automatu, kuris vaidino grupės vadą ir buvo iš aukštaičių partizanų centrinio štabo. Tai buvo Vilniaus MGB įgaliotinis Vytautas Staškevičius, visiems prisistatydavęs „Aro“ slapyvardžiu, vadovavęs antrajai smogikų grupei. Dar buvo partizanas „Trispalvis“, „Aro“ pavaduotojas. Iš viso jų buvo keturi.

Kalbėdamiesi tarpusavyje, jie prasitarė apie Henriką Ruškulį-Liūtą, taip pat kilusį nuo Aluntos, kurį pažinojo ir Kerštas. Tik vėliau paaiškėjo, kad Liūtas jau buvo paimtas gyvas su „Tarzano“ pagalba ir uždarytas Vilniuje.

Rusų saugume kuriamos legendos būdavo pačios didžiausios čekistų pasakėlės. Ir dabar buvo sukurta viena tokia pasakėlė. Klajūnas paaiškino, kad prireikė Keršto pagalbos, nes iš vieno valstiečio reikia paimti dešimtšūvį automatinį šautuvą. Todėl dabar visi kartu važiuos jo paimti. Tai buvo eilinė čekistinė kvailystė – nejaugi atimti iš valstiečio šautuvą buvo per mažai keturių vyrų?! Jiems reikėjo su Kerštu drauge keliauti vienose rogėse, nesvarbu kur, svarbu buvo tik keliauti, kad galėtų ant jo užgriūti ir surišti.

Kerštas su smogikais praleido visą parą, o vakare pasiėmę iš kolūkio arklį susėdo į roges ir išvažiavo. Rogių priekyje sėdėjo Klajūnas ir važnyčiojo arklį. Kerštui iš šonų atsisėdo „Aras“ ir „Trispalvis“, o „Tarzanas“ atsistojo ant rogių pavažų. Tokia čekistinės operacijos situacija buvo atidirbta ir teoriškai, ir praktiškai. Ji jau buvo naudota suimant Viesulą.

Pavažiavus gerą gabalą kelio, Kerštas suprato artėjančią nelaimę, o gal tai pasakė jo intuicija. Jis pabandė išsitraukti naganą, tačiau tada jį suėmė ir surišo. Taip laisvės partizano kelią Kerštas baigė 1952 metais, likus dviem savaitėm iki šv. Velykų. Vėliau visi smogikai tyčiojosi iš partizano Keršto ir gėrė už rusų okupanto pergalę (LKA. T. 10, psl. 134).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija