Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Istorija ir dabartis

Trys istorijos iš Dzūkijos kaimo

Alovėje su okupantais kovojo ne tik lietuviai

Margarita Bartkutė

Lietuvos savanoris Jurgis Bingelis

Pasipriešinimo judėjime prieš sovietinius okupantus dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir lenkų bei rusų kilmės Lietuvos piliečiai. Vieni čia savo sklypus įgijo po žemės reformos. Kiti (rusų kilmės) čia buvo likę nuo caro laikų, treti – naujakuriai, laisvą dvaro žemę gavę Lietuvos savanoriai. Taip gavęs 12 ha žemės į Raudonąją Alovę atsikėlė ordinu už narsumą apdovanotas Lietuvos savanoris Jurgis Bingelis (1901–1945). Tai buvo labiausiai apsišvietęs  ir karingiausiai prieš okupantus (fašistus ir sovietus) nusiteikęs kaimo žmogus. Jurgis organizavo kaimo vyrus ir kvietė nepasiduoti pavergėjams.

Lenkų kilmės stalius Marijonas Rutkauskas (1910–1995) savo giminaičiams pasakojo, kad jau užėjus vokiečiams su kaimynu savanoriu Juru (Jurgiu Bingeliu) ruošėsi eiti link Butrimiškių plento ir pastoti kelią vokiečiams, jei šie mėgintų iš kaimo išvežti bent vieną žmogų Reicho darbams. Kaimynas agitavo eiti į partizanus. Tačiau 1945-ųjų balandį, kaimo vyrams susirinkus į lenkų kilmės kaimiečio Vito Alakvoščiaus (1912–1999) sodybą tartis dėl partizaninio judėjimo (galbūt būtų organizavę savo būrį), juos užklupo Alovės stribai. Vyrai šoko per langą bėgti. Deja, stribo kulkos kaimo patriotą pasivijo prie kaimyno sodybos. „Iki tol, kol nušovė Bingelį, aš tik dalyvavau pasipriešinimo judėjime, bet į mišką dar nebuvau išėjęs, – giminaičiams yra pasakojęs Marijonas. – Buvom susirinkę pas Alakvoščių tartis ką daryt, nes rusai grįžta. Bingelis, kaip buvęs savanoris, mums vadovavo. Kai užpuolė stribai, bėgom. Aš nėriau pro tvartą ir nubėgau iki Juozo Mickevičiaus namelio, ten pasislėpiau. Buvau apsivilkęs juodai dažytą šinelį (milinę), tai kulkos susmigo į jį. Aš išsigelbėjau, o V. Alakvoščių suėmė, tardė, įrašė į nelojalių sovietams sąrašą. Kai stribai nušovė Bingelį, laukė prie jo namelio, kas iš mūsų ateis. Aš ėjau į prie jo namų esantį kuojynuką (pušynėlį), ten buvom išsikasę nedidelį bunkeriuką, bet mano kaimynas gestais parodė, kad einu tiesiai ant NKVD pasalos. Kaip stalius su savimi turėjau fanerinę dėžę, praėjau pro šoną apsimetęs, kad einu su įrankiais į statybas... O savanoris Juras Bingelis, kariavęs su lenkais dėl Lietuvos, buvo tikras Lietuvos patriotas.“

Po J. Bingelio žūties M. Rutkauskas su V. Alakvoščiumi išėjo pas partizanus. „Kai Alovės stribas Bernasius (Bernardas) Slavinskas nušovė mano žmonos brolį (1945 m. prieš vasario 16-ąją), ruošėmės eiti pas partizanus, bet į mišką išėjome tik po Bingelio mirties. Kartą į bunkerį Dušnionių miške atėjo stribas Bernasius ir prašėsi priimamas į būrį. Apie šio buvusio šaulio, parsidavusio stribams, darbus Alovėje mes buvome papasakoję vyrams, todėl provokatorius buvo greitai išaiškintas ir iš miško jau neišėjo. Kadangi jis saviškiams nebuvo sakęs (dėl slaptumo), kad eina išduoti bunkerio, šie jį palaikė išdaviku ir jo žmoną su dviem mažamečiais vaikais išvežė Sibiran.  Ne tik jis buvo parsidavęs – toks buvo ir Kristapavičius, Tamulevičius, Latauskas ir kiti. NKVD atvežus į Alovės miestelį partizanus, tokiems sakydavo: „Va eik, paspardyk, banditas guli“. Tai ateidavo ir spardydavo. Net enkavedistai tyčiojosi... Kai užmušę ant gatvės išmetė žmonos brolį, pradžioje ėjau pas enkavedistą Dimenkovą gražiuoju – bonką nešiau, kad leistų palaidoti, bet neleido... Išvežė kaip didžiausią nusikaltėlį ir užkasė žvyrynan.“

R. Rutkauskas pasakojo, kaip jam su V. Alakvoščiumi (buvo Žaibo būryje) per mūšį Varčios miške teko pelkėje mirkti ir laimingai išeiti iš pasalos: „Suvežė tada Varčion labai daug enkavedistų – visą Varčią apsupo. Buvo aštuoni tūkstančiai rusų kariuomenės. Visur jų buvo – niekur nepabėgsi. Keturis kaimynus,  katrie (kurie) kariuomenėje dar netarnavę, tada nušovė. Aš tada pabėgau. Eidamas Vitui rusiškai pasakiau: „Po malenku idite, a to padumajet što bandity...“, o rusams pasakiau: „Svoj, nestreliaite“, taip apgavęs ir pasprukau iš apsupties. Paskui ilgai slapsčiausi, o galiausiai užsiregistravau, bet į kolūkį nėjau – dirbau lentpjūvėje. Kol buvo partizanų, buvau jų ryšininkas, pas mano brolį Vladą, jau minėtą Vitą bei Igną Siauruką (rusų kilmės) slapstėsi partizanų vado Gabrio Tursko antroji žmona Onutė (regis, Jaciunskaitė iš Lačionių). Kai ją suėmė ir ji išdavė, pas ką slapstėsi, mus suėmė ir tardė. Nuvežė Lukiškėn, įkišo tokion mažon beorėn metalinėn spintelėn, gal seifan, kad tik susirietęs galėjai tilpti, ir užrėmė štangomis. Kai išleido, buvau visas pajuodęs. Dviese tardė, o kadangi negalėjau greitai eiti, tai gal septyni stribai durtuvais badė. Klausinėjo ar buvau miške, sakiau „buvau, nušovė giminį, norėjo mane išvešt, tai bijojau ir pabėgau į mišką“. „O ar ten buvo banditų?“. „Buvo“, – sakau. „Tai ką tau darė?“ „Supančiojo, sakau, kad nepabėgčiau, kad neįduočiau ir taip gyvenau bunkeryje. Kiek palaikę namo paleido. Parėjau ir užsiregistravau. Viską melavau, nes būtų išvežę.“

Kad liko gyvas, dėkoja Dievui

Paskutinis Varčios partizanas Juozas Laukevičius Genovaitės Baliukonytės nuotrauka

Aloviškis Juozas Laukevičius, šiemet gegužės 10 dieną atšventęs 85-ąjį gimtadienį, prieš daugiau nei pusšimtį metų įveikė mirtį. Jis – vienas iš nedaugelio Dzūkijos partizanų, kuriam stebuklingu būdu pavyko išgyventi po mūšio, kai buvo apsuptas paskutinis Varčios bunkeris. Net septyni „stribų“ šūviai jo nepakirto. Vieną tų laikų kulką, tarsi relikviją, paskutinis Varčios partizanas tebenešioja nugaroje, tuo stebindamas medikus. 1952 metų kovo 17 dieną apsupus bunkerį iš ketverto vyrų tik jis vienas nugalėjo mirtį. „Narsuolio“ slapyvardį turėjęs Dainavos krašto partizanas jį pateisino visu šimtu procentų. Garbingo amžiaus sulaukusio vyriškio nepalaužė ne tik stribų kulkos, beprotiškai sunkios sąlygos lagerio anglies kasyklose, bet ir vėliau sveikatai kenksmingas remontininko darbas (14 metų krovė akumuliatorius). Už tokį likimą dar vikriai sovietmečio laikų „Žiguliuko“ vairą sukinėjantis dzūkas yra dėkingas tik Dievui, nes kas daugiau galėjo jam suteikti tiek jėgų ištverti tai, ko paprastai neįveiktų joks kitas mirtingasis. Kario savanorio medaliu apdovanotas vyriškis sutiko ne tik parodyti buvusio bunkerio vietą, kurį jis pats anuomet ir įrengė ir kurį dabar svajoja išsaugoti ateities kartoms, bet ir papasakoti apie savo išgyvenimus „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Per Varčios miško brūzgynus, tik vienam ponui Juozui žinomais takais, patraukėme link duobėmis virtusio Dainavos apygardos Geležinio vilko partizanų būrio slaptavietės. Sustojome prie šalia duobių pastatyto medinio kryžiaus su jau laiko išblukintais žuvusių partizanų vardais. „Va čia buvo mūsų gyvenamas būstas, o čia tualetas, – vardina likusias įdubas buvęs partizanas. – O štai po tuo medžiu aš sukniubau. Draugai bėgo ir sukniubo kitoje pusėje… O vadas susisprogdino čia..“

Pasakokite apie save. Kaip tapote partizanu, kada tai buvo?

Tada dar buvau nevedęs, gyvenau pas tėvus. Mūsų namai buvo netoli Varčios miško, Švabalaukio kaime. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys, tėvas jau buvo miręs, gyvenome tik su motina. Tėvai turėjo per devynis hektarus žemės. Kai tvėrė kolūkius, rinko žmonių turtą, gyvulius. Per pirmą turto konfiskaciją atėmė dvi karves, bet arklį išsaugojau. Kai stribas atėjo antrą kartą atimti arklio ir bandė jį paimti už kantaro, tvojau per nagus. Už tokį pasipriešinimą grėsė dideli nemalonumai. Mane suėmė, nuteisė 3 metams ir tiek pat tremties ir išvežė Varėnos kalėjiman. Pamenu buvo liepos mėnuo. Nakčiai mane ir kitus suimtuosius sugrūdo į kažkokio namelio kambariuką ir uždegė  žibalinę lempą. Kai sargybiniai pasitraukė ir nuėjo į parduotuvę nusipirkti gėrimų, aš lempą užpūčiau ir išlipęs per langą pabėgau. Manimi pasekė ir kiti, tik nežinau, ar jų nesučiupo. Miškais, slapstydamasis prisigavau link namų, bet į namus eiti buvo nesaugu, todėl nuėjau pas partizanus. Dainavos apygardos Geležinio vilko grupės partizanų vadą Gabrį Turską-Bijūną gerai pažinojau, todėl mane ir priėmė. (Bijūnas partizanavo nuo 1945-ųjų.) Išeinant iš namų mama man įdavė šventos Agotos duonos ir medalikėlį su Panele švenčiausia.

Ir iš karto patekote į šį bunkerį?

Pradžioje mūsų bunkeris buvo Švabalaukio kaime. Kartą ganydami gyvulius žmonės jį aptiko, todėl slaptavietę teko keisti. Pasitraukėm gilyn į mišką. Paskutinį bunkerį Varčios miške iškasiau 1951 metų rugsėjo mėnesį. Šis bunkeris buvo 3 m pločio ir tiek pat ilgio, šalia buvo įrengtas tualetas (į jį patekdavome pradarę dureles ), o kitos durelės vedė į čia pat po žeme iškastą šulinį. Bunkeris buvo užmaskuotas nuvirtusia egle. Žiemą daugiausia laiko praleisdavome sėdėdami bunkeryje, nes partizanų buvo likę jau nedaug ir mus labai sekė. Čia, bunkeryje, be vado Gabrio Tursko-Bijūno (1917–1952) iš Žvirgždėnų, buvau aš, Juozas Laukevičius-Narsuolis, iš Švabalaukio, Jonas Rasimavičius- Rūkas (1929–1952) iš Pocelonių ir Aleksandras Lasevičius-Karklas (1930–1952) iš Bagušiškių. Kartą buvome susitikę ir su apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Jis tada mums patarė niekur nesikišti, laikytis ramiai, sėdėti bunkeryje, laukti jo įsakymų. Todėl niekur neidavome. Maisto – pridžiovintos duonos – mums atnešdavo ryšininkai.

Dabar šioje bunkerio vietoje likę tik duobės. Būtų gerai jį atstatyti, kad ateities karta sužinotų visą istoriją. Gaila, bet čia po to karto, kai pastatė kryžių, niekas jau neatvažiuoja, niekas žuvusiųjų nepagerbia, nepamini. Užrašai ant koplytstulpio baigia išnykti.

Ar dar yra gyvų partizanų?

Visi mirę. Aš esu paskutinis likęs partizanas iš Varčios miško.

Kaip išaiškino jūsų bunkerį?

Mus išdavė ryšininkas Jonas Burneika iš Kudariškių. Dabar jis jau miręs. Už šį „juodą darbą“ iš sovietinės valdžios jis gavo sklypą Vilniuje ir medžiagų namui pasistatyt. Grįžęs iš lagerio dar norėjau jį susirasti, bet draugai patarė palikti ramybėje – juk vis tiek nieko nebepakeisi.

Papasakokite, kaip tai atsitiko.

Tą naktį susapnavau keistą sapną, kad aš Alytuje, Kudirkos ligoninėje, vaikštau basas. Prabudus nutvilkė šaltukas: negeras sapnas. Blogų minčių vedinas žvilgtelėjau pro dureles, apsidairiau ir pro eglės šakas pastebėjau rusų kareivį. „Vyrai, – sakau, – rusai...“ Būrio vadas mums buvo įsakęs gyviems nepasiduoti. Išsišaudyti arba susideginti. Mūsų vadą G. Turską 1948 metais jau kartą buvo apsupę –  tada jie bunkeryje buvo su žmona.  Bijūnas atidarė bunkerio duris ir metė granatą į rusus, tie pasitraukė. Jie su žmona bėgo kokius tris kilometrus. Buvo žiema, numetė ir batus, vienomis kojinėmis bėgo. Gabrys pribėgo Švabalaukyje iki Juozapavičiaus, o žmonai liepė bėgti pas Vyšniauskus. Ji ten nubėgo ir pasislėpė po lova, bet rusai atsekė, atidarė ugnį ir ją sužeidė. Sužeistąją nuvežė į Daugus, į ligoninę, norėjo gal iš jos kažką išgauti, bet jiems nepavyko. Ji buvo medicinos seselė, termometru susipjaustė sau venas ir ligoninėje mirė. 

Kokia jos pavardė buvo?

Plytnykaitė iš Žvirgždėnų.

O kaip jums pavyko išsigelbėti?

Sakau: „va, vyrai, jau rusai..“ O vadas sako: „Veržiamės, bėgam“. Aš bėgau su Bijūnu. Rusai atidarė ugnį. Vadą sužeidė. Supratęs, kad nebepabėgs, išsitraukė granatą ir susisprogdino.

O aš pabėgęs dar keletą metrų tiesiog užšokau ant ruso. Susitikom akis į akį, išsigandom ir pradėjom šautuvais mosikuotis. Tuo metu kitas rusas šovė man iš nugaros. Stribų buvo daug, jie apsupo visą mišką. Papliupo šovinių lavina, bet dalis kulkų pro mano kūną praėjo kiaurai, palikdamos tik skyles. Nukritau. Krito ir kiti du partizanai. Jie bėgo į kitą pusę, bet užšoko ant rusų ir žuvo.

Tai likote vienas iš keturių?

Vienas likau. Kai mane pašovė, nukritau į sniegą ir gulėjau, kol jie iš Meškasalio ar Meškučių atsivarė dvi padvadas (vežėčias). Rusai mane įtempė į roges ir nuvežė iki Meškasalio, vėliau įmetė į sunkvežimį ir nuvežė į Alytų, ulonų kareivines. Nuvežę numetė kareivinių koridoriuje, kur paslikas pragulėjau porą-trejetą savaičių, ir vis ateidavo manęs tardyti. Per galvą kūlokais (kumščiais) daužydavo, kad nieko nesakau. O kadangi buvau tiek sužeistas, kad negalėjau kalbėti, liepdavo rašyt. Parašydavau: „nieko nežinau“, ir vėl gaudavau per galvą. Man pasakojo, kad mane norėjo Alytuje išmest ant gatvės kaip negyvą, bet išvertę iš vežimo ir pamatę, kad sujudėjau ir dar alsuoju, liepė vežt į kareivines. Tikėjosi, kad išduosiu partizanus iš Nemunaičio, papasakosiu apie ryšininkus...

O kur dėjo tuos partizanus, kuriuos nušovė?

Juos atvežė kitu vežimu, nufotografavo ir liepė man pasakyti, kuris yra kuris. Aš ir pasakiau. Vadą Bijūną buvo sunku atpažint.

Kai gulėjote kareivinėse, Jus kas nors slaugė?

Niekas ten manęs nežiūrėjo, negydė ir netvarstė. Numetė ant grindų koridoriuje ir paliko. Nežinau, kaip iškentėjau. Tik vėliau nuvežė į ligoninę. Už tai, kad likau gyvas, tik Dievui turiu dėkot. Tada aš daktarui Kudirkai pasakiau, kad  kelis nelinksta. Jis seselei liepė atnešti aparatą, peršvietė ir pasakęs, kad žino problemą, liepė atnešti peilius. Prapjovė ir paspaudė: kulka pati iššoko. Jokių nuskausminamųjų nebuvo. Po to susiuvo ir dar kelias dienas palaikę su neštuvais išnešė į teismą. Tik labai ilgai jiems nepavyko man bylos sudaryti. Net tris kartus teko ją papildyti. Taip atėjo gegužis. Tada nuteisė 25 metams kalėjimo ir 5 tremties.

Pasakojot, kad mama įdavė medalikėlį, o jo iš Jūsų neatėmė?

Kai atvežė, viską atėmė, ką tik turėjau: batus numovė, nurengė. O medalikėlį kareivinėse kaišiojo kaip šuniui į burną ir vis juokdavosi... Ypač juokėsi, kai nuvestas atpažinti Nemunaičio partizanus, įėjęs į pašiūrę, kur jie gulėjo, persižegnojau.

Kur Jus teisė?

Alytuje, buvo toks mažas teismuko pastatas, ten, kur dabar Angelo skulptūra stovi. Po to nuvežė į Kauno kalėjimą, iš ten – į Vilnių, į Lukiškes. Lukiškėse išbuvau apie mėnesį – iki birželio pabaigos. Paskui išvežė į Komijos Intos lagerį.

Kasyklose irgi teko nemažai išbandymų?..

Ten reikėjo sunkiai dirbti, anglį kasti ir išvežioti. Pavojinga buvo, daug lietuvių kasykloje žuvo. Kartą ir manęs vos neužgriuvo. Mūsų brigadoje buvo vienas rusas, jis buvo gavęs 25 metus ir jau baiginėjo savo laiką. Pastuksenęs į sieną, visiems liepė trauktis toliau. Ir iš tikrųjų po kelių minučių kasykla įgriuvo. Būtume visi žuvę... Labai bjaurus buvo lagerio viršininkas. Jis prieš tai Lietuvoje tarnavo ir labai nemėgo lietuvių, stengėsi juos siųsti į pavojingiausia darbus. Kartą jis sumąstė atvežti kriminalistų mašiną, kurie vogdavo ir kitaip terorizuodavo kalinius. Bet politiniai kaliniai tada buvo vieningi ir jam pasakė: „Jei nenori mėsos, išsivežk. Valdžia pabūgo ir kriminalistai dingo iš lagerio.“

O kaip Jus ten maitino ?

Buvo trys normos. Įvykdai dienos normą – maitina geriau, ne – gauni mažiau, prastai dirbai – tik vandens atsigerti. Vėliau, jei gerai dirbdavome, gaudavome dar česnako, duonos ir net 1 rublio algą mokėjo. Kai varydavo pro Intos miestelį į statybas, tai gatvėje išsirikiuodavo karo invalidai su lazdom. Nors mums buvo įsakyta nė krust į šoną, nes šaudo be perspėjimo, bet mes sugebėdavome numesti pinigėlių labdaros. (Šie iš valdžios gaudavo tik kapeikas.) Jie sakydavo: štai ką prikariavome, kaliniai daugiau uždirba...Valdžiai tai nepatiko.

Kiek metų kasyklose prabuvot?

1952 metais ten nuvežė, o 1956-aisiais, kai Stalinas mirė, iš ten išėjau. Grįžau į tėviškę, bet į kolūkį nestojau, nuėjau dirbti į MTS (Mašinų traktorių bandymo stotį). Per dieną tekdavo net po 5-6 akumuliatorius pakrauti.

Ar saugumas po to nesekė?

Kai grįžau, kelerius metus ramybės nedavė, ypač po to, kai kaimynė supykus apskundė.

Kada sukūrėte šeimą, kiek vaikų užauginote?

Vedžiau vėlai – 1964 metais. Su žmona Monika užauginau du sūnus – Valdą (gyvena Alytuje) ir Romą (Kaune). Džiaugiuosi, kad šeimoje, kitaip nei gyvenime, viskas susiklostė geriau. Turiu gerą žmoną, kuri ne tik gieda bažnyčios chore, bet ir šermenyse. O ir vaikai užaugo geri, išsimokslino, turi šeimas. Man padovanojo tris anūkus. Tad skųstis negaliu. Dievas manęs bėdoj niekada neapleido ir dabar neapleidžia. Aš irgi, nors atstumas iki bažnyčios mano amžiui nemažas, bet šventadienio šv. Mišių neapleidžiu.

Dėkojame už pokalbį ir linkime  sveikatos.

Kalbėjosi
 Genovaitė Baliukonytė ir Algimantas Mažeika

Sudaužyta vaikystė

Janinai Grinkevičienei liko tik tėvo nuotrauka su ją užauginusia įmote, daryta 1936 metais Genovaitės Baliukonytės nuotrauka

Alovės kaime daugiau nei pusę amžiaus gyvenanti iš Nemunaičio kilusi Janina Vaitulionytė-Grinkevičienė čia atsikėlė ne savo noru. Į tėvo sesers namus ją atvijo našlaitės likimas. 1945 metų vasario 15 dieną netoli Nemunaičio jos tėvą Aleksą Vaitulionį (1910-1945) per „liaudies priešų“ gaudynes nušovė aloviškis stribas, buvęs  šaulių sąjungos narys Bernardas Slavinskas.

Kiek Jums buvo metų, kai netekote tėvo?

Buvau dvejų metukų (gimiau 1942 m. gruodžio 1 d.), o neseniai miręs brolis Juozas buvo vos metukų. Abu tėvą pažinome tik iš nuotraukos. Iš daiktų likęs tik pasas.

Už ką nušovė Jūsų tėvą?

Tai įvyko karo pabaigoje. Rusai jau buvo grįžę į Lietuvą, bet Berlynas dar nebuvo paimtas. Jiems reikėjo kareivių, todėl gaudė karo tarnybai dar tinkamus vyrus. Tėvas nenorėjo eiti į kariuomenę, sakė, kad negali palikti šeimos, vaikų, be to, ir rugiai nekulti. Tą lemtingą dieną kaip tik rugius ir kūlė. Mama pamatė ateinančius baltai apsirengusius vyrus, jų buvo visa įgula, ir sušuko: „Bėk, Oliau, tavęs ateina!“ Tėvas, kaip kūlė su suplyšusiais kailiniais, klumpėmis, taip ir išlėkė į netoliese buvusį mišką. Bet kur tu pabėgsi...Važiavo pro šalį į turgų iš kito kaimo moterėlė, tai stribai ją sustabdė, išmetė iš rogių ir vijosi. Žmonės pasakojo, kad pasiviję pradžioje tėvą tik pašovė į ranką. Tėvas, tarp stribų pamatęs pažįstamą iš kito kaimo, iškėlė rankas į viršų ir sako: „Ar tu, Bernasiau, manęs nepažįsti?“ „O velnias tave pažįsta“, – atkirto šis ir paleido šūvių seriją. Taip tėvas su iškeltom rankom buvo atvežtas į Alovės miestelį ir paguldytas ant gatvės prie buvusio žydo Cvingelio malūno kartu su kitais dviem vyrais iš Nemunaičio – Matoniu ir Statuta. (Juos tada stribai nušovė įviję į griovį.) Yra net tokia daina: „Ateik į Alovės mietelį, ten rasi gulintį mane...“  Jų lavonus, kad giminės nepasiimtų, akylai saugojo Alovės stribai, po to nuvežė į žvyryną ir užkasė. Ir ten saugojo, kad niekas neiškastų. Netoliese gyvenusi, dabar jau mirusi, Elena Sakavickienė pasakojo, kad į žvyryną vežė ir vežė nušautuosius. Pakasdavo negiliai: tai kieno ranka, kieno koja kyšodavusi, o šunys po to jų kaulus tampydavo. Kai prasidėjo melioracija, ant kelių su žvyru kaulus pylė. Žmonės bijojo prasižioti. Sąjūdžio laikais bandėme ieškoti nužudytųjų, bet pavyko surasti tik žuvusiojo karininko Jarmalos kūną. Klausinėjome tada ir dar gyvų Alovės stribų, kur jie užkasė mano tėvą, bet visi išsigynė – nei kasę, nei matę.

Po tėvo žūties čia atsiradot?..

Leonora Alakvoščienė, mano tėvo sesuo, mano krikšto mama, buvo nutekėjusi į Alovę, o tata (lenkiškai tėvas) Vitas Alakvoščius – mano brolio krikšto tėvas. Jie savo vaikų neturėjo ir mane pasiėmė auginti, o brolis pasiliko Nemunaityje pas kitą tėvo seserį Nastę. Mūsų motina išbėgo į Alytų, nes būtų Sibiran išvežę, nesvarbu, kad tėvas miške nebuvo, svarbu, kad jį nušovė kaip miškinį. Po to ir mano įtėvis buvo į mišką išėjęs. Stribai jo vos nenušovė. Kai netoli mūsų namų žuvo kaimynas savanoris J. Bingelis, tata kurį laiką slapstėsi – namuose už duonkepio sienoje buvo pasidaręs slėptuvę. Pamatęs stribus ateinant išimdavo rąstą ir ten įlįsdavo. Kai grįžo iš miško ir užsiregistravo, mūsų namus vis tikrindavo stribai. Sueidavo į trobą septyniese ir liepdavo patėviui šunį uždaryti tvartan, kad nelotų, atnešti maisto, šiaudų, savo šautuvus sustatydavo į kampą ir sugulę ant grindų laukdavo pasaloje partizanų. Partizanai dažnai ateidavo, o kurį laiką pas mus gyveno partizanų būrio vado Bijūno draugė Ona, kuri tuo metu buvo dar ir nėščia (nežinau, ar gimė tas vaikas, ar ne, nes ją vėliau stribai suėmė). Ją pristatinėdavome kaip giminaitę. Kad ir kiek stribai sergėjo, užčiupti partizanų jiems nepavyko. Atėję stribai griebdavo viską, tekdavo pas kaimynus slėpti drabužius ir maistą – mėsą, grūdus. Kartą stribai surado pas kitą kaimo gyventoją paslėptus mūsų grūdus ir kindziuką (skilandį). Žmonės pasakojo, kad tas stribas Bernasius, kur mano tėvą nušovė, važiavo per kaimą ir juokėsi: „Dabar tai paragausim Alakvoščiaus kindziuko“. Deja, ragavo neilgai...

Baisūs laikai buvo. Vieni ateidavo naktį, kiti – dieną. Ir tarp vienų, ir kitų, buvo gerų ir blogų žmonių. Kartais už nieką ir partizanai žmones nušaudavo. Nežiūrint į tai, kad mano įtėvis buvo būryje, po to buvo partizanų ryšininkas, kiti partizanai atėmė iš jo batus, o iš manęs – beretę. Pamenu, kai buvau kokių šešerių, o tai buvo 1948-aisiais, partizanai Galintėnuose nušovė 25 metų dar nevedusį mano krikšto tėvą – mamos brolį Juozą Virbicką. Alakvoščienė tada mane pėsčią 10-12 km nusivedė į laidotuves. Gulėjo krikšto tėvas ant lentos vienais marškiniais kojinėmis (ir rūbus, ir batus paėmė, nebuvo kuo apauti), o ant aslos telkšojo kraujo klanas. Moterys jį vis užpildavo smėliu, bet kraujas vėl prasisunkdavo...

Kaip Jums sekėsi mokykloje – ar kiti skriaudė, pravardžiavo.

Buvo visko. Nekentė, banditka vadino. Kai kartą mokykloje mokytoja pasakė: „Vaikai, pakelkit ranką kas tėvų neturi“, pakėliau ranką ir aš, nes našlaičiams dykai duodavo kokius čeverykučius (batelius) ar drabužėlių Bet man nieko nedavė. O aš tada nesupratau kodėl, nes įtėviai man nieko nepasakojo – žinojau, kad tėvas miręs, o motina Alytuje. Visą tiesą apie tėvą ir tuos laikus man tata papasakojo tik prieš pat mirtį. Pamenu, pasikvietė mane tada į savo pirkelę ir viską išklojo. O prieš pat Kūčias, gruodžio 21-ąją, mirė.

O su tėvo žudiko gimine nebuvote susitikusi, gal apie tai kalbėjote?

Ne tik buvau susitikusi – į gimines suėjom. Pirmiausia mano vyro brolis vedė žudiko žmonos dukrą. Tik ji buvo kito tėvo, už kurio Janina Slavinskienė (dabar mirusi) Sibire ištekėjo. Apie jos pirmąjį vyrą niekada nekalbėjome, net ir tada, kai viską žinojau. Kuo ji moteriškė kalta, kad vyras toks buvo. Sibire daug vargo patyrė, tik keista, kad dukrai davė antrojo vyro pavardę, o pati, nors Sibire ir šliūbą ėmė, pasiliko pirmojo vyro pavardę.

Po to vienas mano sūnų vedė žudiko sūnėno dukrą. Kai kartą jam užsiminiau, kad jo dėdė mano tėvą nušovė, šis labai užsigavo. Vaikai sutaria, tai daugiau neaitrinam senų žaizdų. Jau kas buvo, tai buvo... Nieko nebepakeisi – tokie buvo laikai.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės bei sveikatos.

Kalbėjosi Algimantas Mažeika

© 2010 „XXI amžius“