Žvilgsniai

Keramikos magistrai renkasi liturgines temas

Jolita Damašauskaitė ir jos liturginiai indai

Joana Tėvelytė sukūrė krikštyklą

Alos Červonikovos skulptūrine plastika pasižymintis objektas ,,Šacherizada“

Ingrida Makriakova eksponavo ,,Akivarą“

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Kai pavasario orai vis labiau ima panašėti į vasarą, studentams linksmintis nėra kada: jiems prasideda pats darbymetis - reikia pasiruošti sesijai, peržiūroms, o svarbiausia, suspėti užbaigti diplominį darbą. Laikas nepaliaujamai senka, nepastebėtas ateina egzaminų metas, o kitą dieną, žiūrėk, jau ir diplominio darbo gynimas.
Bene daugiausia visuomenės dėmesio susilaukia menininkų diplominių darbų gynimai. Jų darbai eksponuojami prestižinių galerijų, parodų, rūmų, muziejų salėse. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutas Keramikos ir kitų katedrų studentams jau kelinti metai ieško netradicinių erdvių. Šį kartą magistro laipsnį gynusioms keturioms keramikėms savo darbus pagal jų charakteristiką buvo pasiūlyta eksponuoti istorinius laikus menančioje Kauno pilyje bei Perkūno name. O keramikių darbai šiais metais buvo tikrai charakteringi.
Jolita Damašauskaitė, savo diplominį darbą eksponavusi Kauno pilyje, išsiskyrė nauja, dar nematyta Lietuvoje koncepcija. Savo diplominiam darbui ji pasirinko liturginius indus: taures, patenas, komunines, o visą šį komplektą dar papildė žvakidėmis. Išstudijavusi literatūrą, faktinę medžiagą bei naujausias religinio gyvenimo tendencijas, siejamas su Katalikų Bažnyčios atsinaujinimu, autorė, derindama nekintančios tradicijos klodus su šiuolaikinės dailės paveiktomis tendencijomis, pasiryžo pateikti savitą meninį sprendimą. Pastarąjį tūkstantmetį Bažnyčioje dominavo viduramžiais sukurtas ir prabangą atspindintis liturginių indų stilius. Tačiau, J.Damašauskaitės teigimu, ,,keramikos medžiagų panaudojimas liturginių indų gamyboje nėra kažkas nauja. Pirmieji liturginiai indai taip pat buvo keraminiai, todėl šis darbas greičiau yra prisiminimas pačios pradžios. Šiandien liturgija grįžta prie kertinių tikėjimo dalykų. Mano tikslas buvo parodyti, kad ir iš paprastų medžiagų galima sukurti menine ir sakraline prasme vertingus objektus“. Paklausus, kaip į jos sukurtus liturginius indus reaguoja kunigai, Jolita atsakė: ,,Vyresnio amžiaus kunigams yra sunkiau tai priimti, bet jaunesnės kartos atstovai tai priima geranoriškai. Dar berašydama teorinį darbą aš daug konsultavausi su dvasininkais, jie atskleidė man nemažai paslapčių ir padėjo per daug nenukrypti nuo tradicijos“.
J.Damašauskaitė, pristatydama savo darbą, pasakojo, kad taures ir komunines ji kūrė dvejopas. Vienos yra pagamintos tik naudojant akmens masę ir yra žalsvos spalvos, simbolizuojančios amžino gyvenimo ir išganymo viltį. Kitos yra sukurtos derinant dvi skirtingas medžiagas. ,,Viršutinė taurės dalis - kaušelis - yra iš porceliano, kurio baltumas simbolizuoja dieviškos jėgos tyrumą, suteikia indui lengvumo, trapumo, o vidaus paauksavimas atspindi ilgai tradicijoje dominavusį prabangos pojūtį. Apatinė taurės dalis - kojelė - yra pagaminta iš akmens masės ir suteikia indui stabilumo bei tvirtumo pojūtį“, - sakė autorė. Tam, kad per daug nenutoltų nuo tradicijų, taurių ir komuninių kaušeliams ji pasirinko klasikinę formą, artimą širdies ir kiaušinio simbolikai, o kojeles kūrė naudodama laisvą, laiptus primenančią vertikalių briaunų interpretaciją. Panašiu principu yra sukonstruota istorinius laikus menanti ir Valensijos katedroje saugoma taurė.
Savo diplominiam darbui originalią temą pasirinko ir Joana Tėvelytė. Perkūno name ji eksponavo taip pat Lietuvoje dar nematytą koncepciją - krikštyklą, kurios komplektui dar priskiriami trys indeliai aliejams ir žvakidė Velykų žvakei. Velykų žvakė yra neatskiriama krikštyklos dalis, nes jau ankstyvaisiais krikščionybės amžiais susiformavo tradicija, pagal kurią buvo krikštijama tik per Velykas. Pasakodama, kodėl pasirinko tokią temą, Joana sakė: ,,Kartą Vytauto bažnyčioje pamačiau krikštyklą. Ji man labai patiko. Nuo to karto jų ėmiau dairytis ir kitose bažnyčiose. Įeidavau į vidų ir pirma mintis būdavo - ieškoti krikštyklos. Tiesiog užsidegiau tokia aistra. Ilgainiui pastebėjau, kad krikštyklų Lietuvos bažnyčiose yra labai mažai. Taip ir gimė mintis pačiai ją sukurti. Rašiau teorinį darbą, rinkau istorinę medžiagą, keliavau po Lietuvą, fotografavau, o konsultuoti liturginiais klausimais man mielai sutiko VDU Teologijos fakulteto dėstytojas kan. Algimantas Kajackas“.
Krikštykla simbolizuoja upę, kurioje buvo pakrikštytas Jėzus Kristus ir pirmieji krikščionys. Šiai idėjai įgyvendinti autorė pasirinko minimaliai puoštą monumentalią taurės formą, o išorėje paliko neglazūruotą šamotinį molį, kurio grubus paviršius išreiškia aliuziją į pirmuosius krikščionybės amžius. ,,Krikštyklos taurės formą pasirinkau neatsitiktinai - tai vienas svarbiausių Eucharistijos simbolių, o tuo pačiu Išganytojo ir Jo aukos simbolis. Taurės pagrindas masyvus, su didele išpjova, nes norėjau sudaryti ištrykštančios versmės įspūdį. Kotas iš keturių sujungtų kolonų, kurios simbolizuoja senuosius papirusus ir sudaro kryžiaus planą.
Vienintelė koto puošmena - tai matomos konstrukcijos jungtys. Indą užbaigia dubuo, kurio vidinę erdvę suskaido į kryžių sueinančios pertvaros. Paauksuotas kryžius yra pagrindinis šios krikštyklos elementas, kuris pabrėžia sakralinę indo paskirtį, o kartu atlieka ir praktinę funkciją - sukuria keturias mažas erdves“, - savo darbą pristatydama sakė J.Tėvelytė.
Įdomus autorės sprendimas yra krikštyklos ir žvakidės paviršių puošiantis rašto reljefas, kuriame išrašyti šv.Pauliaus ,,Meilės himno“ žodžiai. Keramikė sąmoningai pasirinko nedidelį rašto skaitomumą, tuo norėdama monumentaliai formai suteikti bent šiek tiek paslaptingumo, bet svarbiausia, kaip ji pati sakė: ,,Šie žodžiai man buvo svarbūs visame darbo procese. Ir kaip savęs nuteikimas šventam kūrybos vyksmui, ir kaip meditacija, malda, kaip pajutimas, kad darau kažką nekasdienišką“.
Visai kitokio pobūdžio, bet taip pat ne ką mažiau įdomus ir aukšto komisijos narių įvertinimo susilaukęs yra Kauno pilyje eksponuotas Alos Červonikovos skulptūrine plastika pasižymintis objektas ,,Šacherizada“, atspindintis abstrakčias šiuolaikinio meno tendencijas. Kiekvienas kūrinys turi vienokią ar kitokią savo atsiradimo istoriją. Autorės teigimu, jos magistro darbas prasidėjo nuo mažosios skulptūrinės plastikos nagrinėjimo, kur pagrindiniu objektu ji pasirinko sagą. Ne viename keramikės projekte saga jai tapo instaliacija, paminklu, sagų teatru. Šį kartą A.Červonikova apsistojo prie tokios metafora tapusios projekto formos, kuri, jos manymu, materialiame kontekste išreiškia ne pačią sagą, bet prisisegimą.
Menininkė sukūrė baltų porcelianinių ir popierinių sėklų bokštą, kuris, primindamas burbuolę ar šiaip kokį mitinį augalą, išreiškia vidinio žmogaus pasaulio trapumą, skverbimąsi aukštyn, gėrio sėklų nokimą, jų skleidimąsi prieš tamsą, baimę ir chaosą. ,,Mano darbas - lyg ,,Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų istorija, galinti paveikti prievartos ir menkavertiškumo kankinamą žmogų. Šiame vartotojiškame pasaulyje, kur verslas, funkcionalumas, kompiuterizuota žmonių elgsena išaukštinama iki absoliučių vertybių, mano darbas yra lyg kūrybinis protestas prieš tai“, - sakė A.Červonikova.
Ingrida Makriakova Perkūno name eksponavo savo diplominį darbą, pavadintą ,,Akivaras“. Jos darbas - tai paminklas gamtai. Autorės žodžiais tariant, žmonija, civilizuota visuomenė vis labiau braunasi į gamtą, melioruoja pelkes ir daro didžiulę žalą aplinkai. Šiai idėjai išreikšti ji pasirinko negyvos, apmirusios pelkės įvaizdį. Norėdama sustiprinti mirties grėsmę, menininkė savo darbe pavaizdavo ir gyvybės elementą - žuvis, kurios, plaukiodamos tarp vertikalių, sustingusių formų, mums yra kaip priekaištas visam tam, kas vyksta aplinkui.
Šių keturių gabių keramikių darbai rodo, kad jauni menininkai nestokoja idėjų, kad jiems nesvetimi tikėjimo dalykai, kad jiems rūpi žmogus, jo ateitis ir viso pasaulio likimas. O kas, jei ne menininkai tuo rūpinsis?

Lina KLUSAITĖ
Kaunas