Ar grįš vaikai

Julė KILČIAUSKIENĖ

Dublinas

Dirbdami Airijoje lietuviai laisvalaikiu turėjo galimybę aplankyti įdomias šalies vietas

Neturėdami pinigų išsinuomoti būsto, atvykę į JAV padirbėti Lietuvos studentai apsigyvena tokiose palapinėse

Darbas šiltnamyje Airijoje Asmeninio archyvo nuotraukos

Lietuvos nepriklausomybės sugrąžinimas atvėrė kelius į pasaulį. Norėjome savo kraštą matyti emancipuotą, lygiavertį su kitais, net labiausiai išsivysčiusiais. Tikėjome savo žmonių ištikimybe tautos idealams, kokie jie buvo nuo Vytauto laikų, kokie jie tęsės prieškario nepriklausomybės laikais..

Pirmosios kelionės svetur... Vyko ne tik valdžios žmonės stažuotis, semtis patirties. Greit pradėjo važiuoti studentai ir šiaip jaunimas. Vyko ne poilsiauti - lenkti nugarų prie prasčiausių, mažiausiai apmokamų darbų, nes lietuviai mėgsta gyventi gerai, o tos gerovės prie valdžios ir pinigų neprieinantiems nebuvo. Vieni, vos iškentėję keletą mėnesių, grįžo suvargę ir jau nebenorintys keliauti, kiti, atkaklesni, - nepasidavė.

Ką dirba lietuviai „užsieniuose“? Ogi viską: restoranuose ir viešbučiuose plauna lėkštes, gramdo prikepusias skardas, šluosto stalus, grindis, valo kilimus ir tualetus, keičia patalynę, naktimis budi prie durų liokajais. Dirba įvairiai - nuo aštuonių iki keturiolikos valandų. Žemės ūkyje skina uogas, augina grybus, porus šiltnamiuose, dirba apsaugoje, kruiziniuose ir žvejybos laivuose, statybose ir kitur.

Geriausia įsidarbinti legaliai. Paprasčiausias kelias yra per įdarbinimo agentūras. Tačiau jų visokių pasitaiko. Jei kas „užsikabino“ už „Baltijos salos“ Kaune 1999 metais, tai daug nuotykių patyrė. Vežė „Baltijos sala“ į Švediją jaunuolius - kovo pradžioje nuplukdė ir parplukdė tuo pačiu laivu. Lietuvaičiai pastypsojo stotyje pusdienį laukdami darbdavių. Jie nepasirodė. Švedų kalbos mūsiškiai nemoka, Stokholmo nežino, skvarbus šaltukas – tai ir sulipo į grįžtantį laivą. Kiek patriukšmavę toje agentūroje jaunuoliai atlėgo, kai po mėnesio „Baltijos sala“ prižadėjo įdarbinti Anglijoje. Kelionė buvo suplanuota Didįjį šeštadienį. Liepė gerai apsirengti, jei pasienyje klaus, ko važiuoja, sakyti, kad švęsti Velykų į bendruomenę. Tačiau anglai lietuvių neįsileido - uždarė areštinėje. O rytą deportavo namo. Ant „Baltijos salos“ vadovo jie ne juokais užsirūstino, policiją norėjo kviesti, tik šis gražiai kalbėjo, visus nuramino, kurie užsispyrę – grąžino pusę pinigų, mat kitus jau išleido kelionėje.

Jaunieji darbininkai vis tiek tikėjosi išvažiuoti ir gauti darbą. Kita kelionė buvo numatyta gegužės pirmomis dienomis į Norvegiją. Jau gražus pavasaris, jei ir nesutiktų darbdaviai, kaip nors kelias dienas ir po krūmais pamiegoję, patys darbą susirastų. Ir badu nemirtų, įsidėjo sauso maisto kelionei, vaikinai sveiki, užsigrūdinę, buvo tarp jų iš Suvalkijos, iš Marijampolės, iš Žemaitijos, iš Šiaulių ir iš Aukštaitijos. Vieni nuo žagrės, kiti iš miestų, miestelių bedarbiai, treti - studentai, akademines atostogas pasiėmę. Taigi jaunuoliai ne kokie nuzirzę girtuoklėliai ar plevėsos, o turintys aiškius gyvenimo tikslus, ne tinginiai. Nerimavo visi, nes laikas bėgo, jie niekur nedirbo, reikėjo rengtis kelionei, tvarkyti dokumentus, važinėti į instruktažus. Šalia tų 1200 dolerių, vieniems tėvų dovanotų, kitiems susiskolintų, dar nemažai nuplaukė pasirengimo laikotarpiu. Kai kas nusistebėjo, kad kelionę pradės vidurnaktį, tai yra 24 valandą. Kaip Kauną pasiekti tokiu laiku? Susirinko vaikinai tą gegužės vidurnaktį į aikštelę Kauno senamiestyje. Autobusas jau laukė, susėdo visi, tačiau... nepasirodė kelionės palydovės. Skambino į „Baltijos salą“ – atsiliepė atsakiklis. Tada supykę vyrai kvietėsi kriminalistus, ieškojo „Baltijos salos“ vadovo artimųjų. Deja, viskas pradingę, tik kažkam skambino tas vadovas prieš savaitę ir džiaugėsi, kad geri žmonės paskolino pinigų ir jis važiuoja užsienin dirbti, kad galėtų skolas atiduoti... Tai jaunas vaikinas, jau bėdų turėjęs, gal dabar laisvas, gal ne, nes po kelerių metų radijas pranešė, kad jį surado Vokietijoje. Taigi, kad būtume tikri kelionės sėkme, reikia patiems susirasti darbdavį, reikia, kad pats išsikviestų, t.y. parašyti daug laiškų įvairioms firmoms, laukti atsakymų - jų būna išimtinai mažai. Tada prasideda susirašinėjimas. Pagaliau abi pusės sutaria ir užsienietis atsiunčia darbo vizą. Su ta viza lietuvis jau skuba į lėktuvą ir skrenda.

Nebūtinai skrenda, kai kada važiuoja savo automobiliu, nes pigiau, pavyzdžiui, į Norvegiją. Kelionė netrumpa. Reikia keltis keltu, važiuoti nežinomais keliais, dažniausiai prastesniais už Lietuvos. Ar nebūna avarijų? Apie tai negalvojama ir stengiamasi jų išvengti. Štai važiuoja pilna mašina lietuvių Švedijos siauroku keliu. Tamsus vasaros vakaras, kaip iš kibiro žliaugia lietus. Staiga vairuotojas pamato tiesiai į jį atvažiuojančią priešpriešiniu eismu didelę mašiną. Ji greit artėja. Ką daryti? Dar akimirka, ir jaunuolis, vengdamas susidūrimo, suks į kelkraščio griovį. Bet tuo metu pamato, kad baisioji visomis šviesomis žybsinti mašina... stovi. Stovi su įjungtais žibintais ne savo pusės kelkraštyje. Gal švedams tai nedidelis eismo pažeidimas, bet lietuviams jis galėjo baigtis rimta avarija. Norvegijoje sugenda mašina, pagalba greit atvyksta, nutempiamas automobilis į autoservisą, kur jį sutaiso ir pareikalauja 1000 dolerių (mašina kainuoja 2000 eurų). Studentas palieka autoservise mašiną, skuba pas darbdavį autostopu ir dirba, dirba. Šiaip taip per du mėnesius uždirba tą tūkstantį dolerių ir atsiima mašiną. Dar padirba mėnesį, „užkala“ 500 dolerių, atskaičius kuro ir kitas kelionės išlaidas – už studijas sumokėti vienam semestrui nebeužtenka.

Būna visaip. Gerai, jei darbdavys gyvena didesniame mieste, o jei kur kalnuose vienišauja – gero nelauk. Šalia niekur geriau nenusižiūrėsi, o dirbdamas už minimumą po dvylika valandų septynias dienas per savaitę – kur gi kitur darbo beieškosi. Taip ir sėdi už 500-600 dolerių per mėnesį. Iš jų dar atskaičiuoja maistui. Argi blogai? Neveltėdžiauja per atostogas, kitais kraštais, jų gamta ir gyvenimu pasidžiaugia, patirties įgauna.

Tačiau kiti ir dirba, ir susiorganizuoja laisvalaikį. Ką veika laisvalaikiu jaunimas Dubline? Galima nusipirkti nebrangų dviratį (20 eurų) ir juo pakeliauti po įspūdingas apylinkes. Galima nuvažiuot iki vandenyno. Bet yra ir barai, nes pačiame Dubline gana niūroka, miestas suspaustas, tarp mūrų ir vandenyno nedaug saulės šviesos, nedaug čia ir metų laikų kaitos. O baruose greit pinigėliai tirpsta. Ir šlitinėjančių vidury baltos dienos Airijos sostinėje vietinių netrūksta. Vandenyno linguojamų salų gyventojai alkoholiu gaivinasi daugiau už lietuvius.

Gal kas girdėjo apie Dubline papjautą lietuvį? Nebuvo tai atsitiktinės išgėrusių lietuvių peštynės. Ak, tie sukti brukti lietuviai! Jie ir svetur moka biznį varyti iš savų. Už tam tikrą vienos dviejų savaičių atlyginimą (400-900 eurų) tie „berniukai” sutinka padėti į keblią bedarbio padėtį patekusiems nelegalams lietuviams. Žinoma, „berniukai“ tų darbo vietų neturėtų, jei nedarytų nešvaraus sandorio su vietiniais darbdaviais. O jų įdarbinti jaunuoliai negauna tokios algos, kokią „berniukas“ žadėjo, už kokią jam sumokėjo, arba po poros mėnesių atleidžiami. Tai štai vaikinai, kurie buvo įdarbinti ir gavo daug mažiau negu žadėta, atvažiavo prašyti grąžinti dalį mokesčio. Kadangi „berniukas“ nereagavo, vaikinai, norėdami pagąsdinti, išdaužė jo mašinos langus. Po kiek laiko vėl atėjo, reikalaudami dalies savo pinigų. Tada vieną iš jų „berniukas“ papjovė.

Ne paslaptis, kad greta vykstančių dorai užsidirbti netrūksta mėgstančių nevaldomą laisvę, chuliganizmą, norą lengvai „gauti pinigus“ ir teistų, ir besislapstančių nuo teistumo. Tokie ir „garsina“ tėvynės vardą. Čia ne tėvelių gąsdinimai, bet perspėjimas jaunimui, kad tinka lietuviška patarlė: „Gerai ten, kur manęs nėra“.

Kartais jauni lietuviai sutinka dirbti žvejų laivuose. Pradedantiems jūreiviams - pusė algos. Dirba penkias dienas jūroje, diena namuose, kartais nespėja į nuomojamą butą užsukt - ir vėl į jūrą. Po to savaitė krante. Patyręs jūreivis 600 eurų uždirba per savaitę, o pradedantis - per dvi savaites. Išplaukus į jūrą poilsio nei jo vietos nepasirinksi – maža kajutė penkiems darbininkams, už fanerinės sienelės nesustodamas dunda laivo variklis. Aplink - vanduo be pradžios ir pabaigos. Jei sugenda laivas, o tai pasitaiko dažnokai, kapitonas skambina į krantą pagalbos. Kol ji atplaukia – 15-30 kilometrų nuo kranto laukti nelabai malonu. Kartą, sugedus varikliui, laivas visą savaitę plūduriavo, laukdamas reikiamos detalės, kurią turėjo į Dubliną atsiųsti iš Amerikos. O kol pataisė – kita praėjo. Tai visa mėnesio alga – 500-600 eurų. Lietuviai nelinkę dirbti jūroje, geriau jau triūsia už minimumą kokioje gamyklėlėje (jei tokia laimė nusišypso) kenksmingomis sąlygomis po 10-14 valandų.

Liūdniausia, kai lietuviai labai greitai svečią šalį namais pradeda vadinti. Praeina metai, kiti, treti – grįžti į Lietuvą negali – jie nelegalai, gal ir nenori – ten geriau, gražiau. Tačiau ir tėvai neliūdi, ir neskatina namo važiuoti, kaimynams pasididžiuodami, kad sūnus ar dukra užsienyje gyvena.

Šią nuotaiką pajutau, kai 1996 metais vienas žinomas rašytojas papasakojo, kad jo sūnus Amerikos kaime namą pasistatė, o darban važinėja į miestą. Tik prašė garbus rašytojas to niekam nepasakoti (štai ir padariau nuodėmę). Nusistebėjau, kad mokytas tėvas džiaugiasi, jog sūnus paliko tėvynę, jos laisvę ką tik pasiektą. O štai kita šeima skundėsi, kad sunku Amerikoje – butą nuomoti brangu, daug pigiau nusipirkti ar pasistatyti namą, bet tai jau įpareigotų, o gal net pririštų. Jie išvažiavo užsidirbti ir tik svajoja, kada galės namo grįžti. Viena mergaitė važiavo tris kartus į įvairias šalis, sunkiai dirbo virėja, bet susitaupė. Grįžo namo ir galvoja, ką su tais pinigais daryti. Nusprendė nusipirkti žemės pajūryje. Dar metus vergaus ir ten pasistatys namus. Ji dabar toli, dirba virėja Majamyje, kruiziniame laive, skaičiuoja mėnesius, savaites ir dienas, kada grįš Lietuvon.

Keliai ir darbai užsienyje ne auksu, ne rožių žiedeliais barstyti. Jeigu regime per televiziją pikantiškų vaizdelių ir pasakojimų apie lietuvius, užsienyje per metus tapusius milijonieriais, tai mažai tikėtinos istorijos.

Yra žmonių, kurie norėtų grįžti, bet negali, nes jie jau pasitraukė iš Lietuvos. Šiek tiek adaptavosi naujoje aplinkoje ir, jei galima taip sakyti, pakeitė tėvynę. „Aišku, Lietuvoje geriausia, bet dabar yra ten, taip sunku buvo išvažiuoti, negi vėl grįši... Ekonomika ten geriau išvystyta, socialinis gyvenimas lengvesnis. Reikia tvirtintis ten. Gal po kokių dešimt metų sugrįš...“ Tikėkim, gal sugrįš į namus, o ne pasisvečiuoti.

Žalioji kortelė

Yra kita, kur kas skaudesnė emigracijos priežastis – žalioji kortelė. Jaunam žmogui norisi brautis į ateitį, nežinomą ir svaigią laimėjimais. Tačiau laimėjimai nublanksta, kai žmogus pasineria į jų apgaulingą glėbį. Žalioji kortelė Lietuvoje kaip burtažodis, dėl jos gali susituokti ir išsiskirti poros ir ne poros, gali už ją mokėti didelius pinigus (net iki 10 tūkst. eurų), kad tik greičiau išvyktų į svajonių šalį JAV ir ten taptų labai turtingais žmonėmis.

Štai brolis ir sesuo išlošė žaliąsias korteles. Abu baigę aukštuosius mokslus, sveiki. Abu išvyko, namuose palikę senstančius tėvus. Kitas vaikinas, jau bebaigiąs magistrantūrą, išvažiavo stažuotis. Stažuotė prieš trejus metus baigėsi, o jis nebeketina grįžti. Argi Santa Barbara sulyginama su Vilniumi, o JAV alga su lietuviškąja? Augo jie du broliai. Namuose pasiliko jaunesnis, gerokai žioplas ir palaidas - kurgi toks į Ameriką važiuos. Jis namams (tai yra Lietuvai) liks, jis ir jo palikuonys.

Mieli vaikučiai emigrantai, pasiilgstame mes jūsų čia, namuose. Trūksta jūsų rankų, jūsų proto ir juoko ne tik senstantiems tėvams. Labiausiai trūksta jūsų gimtinei žemei, jos laukams ir upeliams, jos miškams ir pievoms, trūksta jūsų miestų gamykloms, Lietuvos valdymui, taip pat ir skolos, kurią jūs, augdami čia, palikote ir laimingi pabėgote... To neatpirks atsiunčiami tėvams doleriai, spalvingos nuotraukos iš naujų jūsų namų. Žmogus nesulyginamas su pinigais, namais. Jis neįkainojamas, nors kai kada ir visiškai nevertinamas.

Norisi tikėti, kad tie „saldainiukai” - žaliosios kortelės, sugalvotos atnaujinti ir pagerinti JAV gyventojų tautinę sudėtį europiečiais, nepalauš mūsų jaunimo valios, neparklupdys jų dvasios – išdidžios ir garbingos tautos dvasios - saugoti ir gerbti savo tėvynę, ginti ją ir auginti. Žinome pasakojimą iš senos pirmaklasių „Saulutės“, kai mirdamas tėvas pasikvietė visus sūnus ir, padavęs jiems šluotą, liepė sulaužyti. Vaikai visaip stengėsi, bet šluotos niekaip negalėjo perlaužti. Tada tėvas liepė atrišti šluotą – vaikai lengvai sulaužė po virbą…

* * *

Kai paukščiai keliauninkai rudenėjant suka ratus padangėje, ruošdamiesi ilgiems skrydžiams, jie gerai apžiūri savo lizdus, vietas, kuriose jie susukti, apžiūri medžius ir net žmonių namus, miestus, kad gerai įsimintų vietą, į kurią pavasarį sugrįš. Jie tikrai sugrįš, nes čia jų namai, kurie jų laukia.

Čia Lietuva. Ji laukia ne tik grįžtančių paukščių - labiausiai ji laukia ir ilgisi išskridusių savo vaikų.

© 2004 "XXI amžius"