„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2005 m. gruodžio 16 d., Nr. 12 (73)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Šeimos židinį reikia sukurti

Florence Briere-Loth

Yra tokių šeimų, kuriose esame labai šiltai priimami. Džiaugsmas bei kvatojimas pasigirsta jau nuo pirmųjų susitikimo akimirkų, ir tose šeimose jaučiamės nepaprastai jaukiai. Ar tai yra tiesiog atsitiktinumas? Turbūt ne. Nepaisant įvairiausių išbandymų ir sunkumų, tokios šeimos iš gyvenimo stengiasi imti visa tai, kas suteikia džiaugsmą.

Karštą vasaros rytmetį tėveliai su savo atžalomis – keturiais vaikučiais išvyksta į svečius pas tetą Adelę. Jiems išvažiavus iš miesto, automobilio variklis užgęsta ir nebeužsiveda. Tėvai nustumia automobilį į kelkraštį. Pesimistiškai nusiteikusioje šeimoje įvyksta sprogimas. Tėvas tris kartus spiria į padangą ir taria: „Na, štai, iš šito supuvusio tranto nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Tiktai mums ir tegali taip atsitikti! O normalią mašiną vargu ar kada įsigysime, kai iššvaistome krūvas pinigų niekams!“ Vyresnysis sūnus, išlipęs iš automobilio, klausia: „Tėti, gal pagelbėti?“ – „O tavęs niekas neklausia! Lįsk atgal į mašiną ir nesimaišyk!“- riaumoja tėvas. Motina ašarų pilnomis akimis atsidūsta: „Dieve, o juk teta Adelė laukia mūsų pietums! Kaip mes atrodysim...“

Šeimoje, kurioje net kritiškose situacijose „viskas gerai“, įsivyrauja trumpa pauzė. Tuomet tėvas atsidūsta, o motina, kelis kartus krenkštelėjusi, taria: „Na, vaikai, keliaukim į šalikelėje esantį miškelį, kol tėvelis suras automobilio gedimą. Lipam tik pro tą pusę, kur nevažiuoja automobiliai“. Po dešimt minučių vaikai jau žaidžia pievutėje, skanaudami tetai Adelei skirtus saldainius. Po gero pusvalandžio, kai motina jau gerokai nualinta vaikų linksmų pasakojimų, dainų, žaidimų, tėvui pagaliau pavyksta užvesti automobilio variklį. Šeima toliau tęsia kelionę. Vaikai patenkinti įvykusiu nuotykiu, o tėvai, nors ir išsekinti, tuo pat metu jaučia palengvėjimą. Ir nieko čia tokio, kad tetai Adelei lauktuvėms vežti saldainiai suvalgyti... Nors atvyksime pavėlavę ir tuščiomis rankomis, bet vis dėlto pasirodysime!

Perduoti laimės skonį savo vaikams nėra taip jau lengva. Mes tuokiamės, kad būtume laimingi, bet kartais šeimyninio židinio laimė reikalauja nemažai pastangų.

Gali pasirodyti, jog egzistuoja tam tikra nelygybė: vienos šeimos sukuria aplink save tuštumą, o kitos traukia lyg magnetas. Pirmuoju atveju į viską žvelgiama negatyviai, o antruoju – nedaroma problemų, ypač ten, kur jų ir nėra.

Ar laimė yra iš dangaus nukrentanti malonė? „Esu tikras, jog laimė yra įgyjama tik valingų pastangų dėka“, – pastebi psichiatras Kristofas Andrė (Christophe Andre), trijų vaikų tėvas bei knygos „Gyventi laimingai“ autorius. Žinoma, jog kai kurių temperamentų žmonėms reikia didesnių pastangų siekiant pozityvaus gyvenimo vertinimo. Pasak psichoterapeutų, daug tokių žmonių, turėjusių neigiamą požiūrį į gyvenimą, valingo apsisprendimo dėka po truputėlį išmoko patirti emocinį pasitenkinimą ir išsiugdė gebėjimą džiaugtis. Darbas su savimi padeda reguliuoti savo nuotaikų svyravimą.

Džiaugsmas būti drauge svarbiau nei komfortas

Pas Reginą ir Pilypą buvome pakviesti prisėsti ant apdriskusių, bet patogių fotelių prie kaimiškos krosnies. Tapetais klijuotos sienos buvo nukabinėtos šeimos nuotraukomis. Ant palangės stovėjo didelė Marijos statulėlė. Nors kambarys perkrautas įvairiausiais daiktais, jame tvyro jauki aplinka. Namai lyg bičių avilys nuolatos perpildyti į visas puses zujančių įvairaus amžiaus gyventojų, bet panašu, kad jiems puikiai pavyksta išvengti susidūrimų ir konfliktų. „Tėvelis mus išmokė visuomet matyti tai, ką turime, o ne tai, ko trūksta“,- pasakojo šešiolikmetė Sofija, vyriausioji iš penkių vaikų.

Svetingose šeimose pinigams ir komfortui nėra skiriama pirmenybė. „Mūsų tėvams buvo svarbu, kad namų aplinka būtų gana paprasta ir kad kiekvienas jaustųsi saugiai, nebijodamas ką nors sugadinti,- dalijosi savo prisiminimais Inesa. – Juk su aštuoniais vaikais jie ir negalėjo tikėtis nepriekaištingo būsto. Bet tėvai visada buvo pasiryžę pakratyti piniginę ir paruošti puikų šventinį stalą progai pasitaikius... O progų atsirasdavo dažnai!“

Džiaugsmas būti drauge pabrėžiamas labiau nei komfortas. Kai pasigirsta dūžtančio stiklo garsai, tuojau pasigirsta žodžiai: „Nieko baisaus, tai tik daiktas!“ Svarbu išsaugoti esmę, o ne formą. Savo knygoje „Kaip nebūti tobula šeima“ jos autorius Libis Purvesas (Libby Purves) cituoja dešimties vaikų motiną: „Suburti šeimą – tarytum suruošti iškilmingus pietus. Galima padengti stalą, kiekvienam svečiui numatyti vietą ir išsiųsti kvietimus, atitinkančius visas etiketo normas. O galima atverti plačiai savo namų duris ir priimti kiekvieną ateinantį su džiaugsmu bei gera nuotaika. Jei norite, pavadinkite tokį elgesį neatsakingu ar netgi paskelbkite, jog tai tiesiausias kelias likti elgeta visą gyvenimą. Bet kaip gyvenimo būdas, toks elgesys turi savo vertę“.

Gyvenant tokį gyvenimą, reikia įvesti tam tikras taisykles, kitaip namai bus panašūs į stotį, ir bohema taps košmaru. Kiekvienas yra atsakingas už savo šeimos laimę.

Kai kurie tėvai kremtasi, kad negali suteikti absoliutaus komforto savo šeimai. „Mano tėvai,- prisimena Paulius,- buvo nepasiturintys šešiasdešimtmečiai, bet aš niekuomet neišgyvenau šito kaip tragedijos. Tėvai į materialinius trūkumus žvelgė kaip į antraeilį dalyką, palyginti su ta meile, kurią rodė mums ir vienas kitam“.

Išmokti mylėti vienas kitą – svarbiausia

Viskas priklauso nuo to, kokią reikšmę suteiksime pinigams ir visokioms materialinėms gėrybėms. Kartais sutuoktiniams labai pravartu sustoti ir pamąstyti apie esminius savo gyvenimo sprendimus.

Psichiatras Dominykas Meglė (Dominique Megglé) savo knygoje „Būti laimingam šeimoje“ pastebi: „Įvairiose kasdienio gyvenimo srityse tėveliai savo elgesiu labai aiškiai, nors kartais ir nesąmoningai, parodo, kokius prioritetus yra užsibrėžę gyvenime: atitikti socialinę nuomonę; susikurti materialinį saugumą, o gal vystytis kaip asmenims bei būti laimingiems“.

Esame kviečiami pasirinkti šio pasaulio vertybes ar amžinojo gyvenimo palaiminimus. Žinoma, norėtume suderinti ir viena, ir kita. Bet jeigu tikrai norime pasiryžti gyventi begaline laime, kuria Dievas nori mus pripildyti, turime apsispręsti valingai sekti Jėzaus Kristaus pramintu keliu. Negalime likti drungni ar pasidaliję: truputis su Dievu, truputis su pasaulio dvasia. Ne! Arba viena, arba kita. Ko trokštame savo vaikams: amžinosios laimės su Dievu ar žemiškojo gyvenimo sėkmės?

Kiek šeimų susikuria sau tikrą kalėjimą, norėdamos atitikti socialinės nuomonės diktuojamas normas. Kiek taip ir lieka įvairiausių neatsiskleidusių ar užgesintų talentų, kai vaikai labiau orientuojami į tas sritis, kurios galėtų būti pelningesnės ar perspektyvesnės karjeros atžvilgiu nei atskleidžiančios asmenybę bei jos dovanas.

Turime labai saugotis, kad materialistinėje visuomenėje nesumaišytume malonumo ar komforto su laime. Labai dažnai malonumas laikomas laimės kriterijumi: „Jei tai sukelia džiaugsmą mano vaikučiui, vadinasi, tai jau yra gerai“. Bet laimė – tai nėra malonumų vaikymasis. Kartais netgi dėl savo laimės ateityje reikia dabar sugebėti atsisakyti vieno ar kito malonumo.

„Kuriant šeimyninio židinio laimę, sutuoktinių ryšiai yra svarbesni nei vaikų ir tėvų santykiai, nes būtent nuo jų ir priklauso, kiek vaikai jausis saugūs“,– tvirtina Rosas Kempvelas, knygos „Kaip mylėti savo vaiką“ autorius. Mūsų jauniausioji aštuonmetė dukrytė Geraldina mums sykį atskleidė savo paslaptį: „Esu labai laiminga, kai mama ir tėtis juokiasi drauge arba kai vienas kito prašo atleisti po įvykusio ginčo. Tada man rodos, kad širdis sprogs iš džiaugsmo!“ Kai vaikas, būdamas su savo tėvais, jaučiasi lyg nenugalimoje tvirtovėje, tada jam atpuola daugybė rūpesčių ir jis gali visą savo energiją skirti augimui. Jeigu tėvai išties trokšta savo vaikų laimės, tai išmokti mylėti vienas kitą turėtų būti didžiausias jų rūpestis.

„Pirmojo įsimylėjimo neužtenka, kad laikui bėgant pora išliktų laiminga. Reikia, kad abipusė meilė būtų sustiprinta atsižadėjus tam tikrų savo pomėgių, rūpestingumu savo sutuoktiniui bei išmintingu iškylančių problemų sprendimu“,- pasakoja psichiatras K. Andrė.

Laimingos šeimos būna dosnios, joms patinka dalytis savo laime ir už šeimos židinio ribų: „Laimė niekuomet nepasilieka viena, ji mėgsta būti ten, kur yra atsigręžiama į kitą asmenį“,– pastebi Timas Guenardas, penkių vaikų tėvas, knygos „Stipriau už neapykantą“ autorius.

Būti nelaimingam – mus tykanti pagunda

Didžiausia suklupimo šeimoje priežastis – negatyvūs refleksai. O progų padejuoti, susinervinti, nerimauti niekuomet netrūksta. 28-erių metų Žanas dalijasi vaikystės prisiminimais: „Pas mus niekuomet nebūdavo linksma. Mama nuolatos visko bijojo: baisu tai, ką kiti pagalvos apie mus, bijojo kam nors pasimaišyti po kojomis, bijojo mūsų mokytojų... Jos baimės mus persmelkė ir paralyžiavo: augome labai nedrąsūs, bijodami pasakyti savo nuomonę“.

Nuolatos save lyginti su kitais – toks tiesiausias kelias į liūdesį. „Tik pažiūrėkit, kaip sekasi Dupinsonų šeimynėlei! Jie nuolatos yra visur kviečiami ir laukiami. Kita vertus, tai visiškai suprantama, nes juk jie tokie malonūs. O mes su savo nuolatiniais rūpesčiais nedominame nieko. Net ir jų vaikai yra pavyzdingi mokykloje. Turbūt yra labai gera gyventi tokioje šeimoje...“

Dažnai lygindami savo šeimą su kitomis, visiškai nebepastebime, kas gera ir gražu yra pas mus. Tampame lyg savo nusivylimus atrajojančios karvės ir visiškai prarandame viltį bei sielos ramybę. Nenorime net pagalvoti, kad galbūt tie patys Dupinsonai, grįžę namo, susiduria su tokiais pat sunkumais kaip ir visi. Mūsų augantiems vaikams tokie lyginimai su kitais neišeina į naudą. Tai augina jų menkavertiškumą ir nepasitikėjimą savimi. Geriausia išeitis – dėkoti Dievui už visa gera, ką mums yra davęs. Taip pat ir už tai, ką yra suteikęs kitiems. Anot žurnalistės Agnesės Aušichos, „tapti laimingam – tai atsisakyti būti nelaimingam“.

Yra daug būdų, kaip galima kovoti su mus užklumpančia bloga nuotaika. Pavyzdžiui, 43 metų Elizabeta, keturių paauglių motina, pasakoja: „Kai pastebiu, jog esu susierzinusi, stengiuosi išeiti pasivaikščioti po gryną orą arba paskambinu gerai draugei. Kartais imu į rankas mėgstamą knygą, o jei nepritrūksta ryžto, pasistengiu skirti laiką maldai. Visa tai man padeda išsklaidyti blogą nuotaiką ir vėl imtis darbų“.

52 metų Pjeras, penkių vaikų tėvas, pasakoja: „Jeigu iškart po darbo grįžtu namo, esu dar įsitempęs po dienos darbų, o namuose triukšmas – vieni rėkia, kiti verkia. Dabar stengiuosi suteikti sau malonumą grįžti namo pėsčiomis. Tam, žinoma, sugaištu 45 minutes, bet grįžtu labiau atsipalaidavęs ir pasirengęs padėti Kirilui ruošti matematikos namų darbus ar išklausyti Helenos nepasitenkinimą savo istorijos mokytoju. Palieku savo rūpesčius už durų“.

Jeigu suaugusiųjų gyvenimas atrodo lyg rūpesčių ir nemalonumų sūkurys, tėvų nuomonė apie supantį pasaulį yra visuomet negatyvi, tada, tai matydami, vaikai neturi noro augti, tapti savarankiški. Jiems neramu dėl ateities. Edukologijos ir filosofijos dėstytoja Rozmari Miko konstatuoja, jog nemažai paauglių yra sužalojami, nes aplinkiniai žmonės nuolat viską kritikuoja ir akcentuoja tai, kas negatyvu. Kai vaikų akivaizdoje per daug gilinamės į vienokias ar kitokias problemas, sunaikiname jaunatvišką užsidegimą – gyvenimo meilę ir viltį. Reikia atsikratyti „realistinio“ požiūrio, naikinančio bet kokį entuziazmą.

Bet tai nereiškia, kad santykiai turi būti sterilūs. Pyktis šeimoje neturėtų būti tabu. Psichiatras D.Meglė mano: „Barniai tarp sutuoktinių yra būtini norint išlaikyti pusiausvyrą šeimoje. Tiesiog neįmanoma, kad abiejų nuomonės sutaptų dėl visų dalykų“. Taigi barniai gali būti netgi naudingi, su sąlyga, kad jie netaps nevaldomi ir nevyks vaikų akivaizdoje. Kai jaučiame, jog pyktis gali išsilieti netinkamu momentu, geriau pasistengti tuo metu jo išvengti tam, kad vėliau būtų galima grįžti jau nusiraminus ir viską kuo objektyviau išsiaiškinti.

Atrasti vaikiško žvilgsnio tyrumą

Būti mylimam savo tėvų yra kertinis akmuo asmenybei formuojantis. Būtent šios meilės pagrindu žmogus išmoks save vertinti ir įgaus pasitikėjimo, kad laimė yra įmanoma. „Jei tėvai jus mylėjo dėl jūsų pačių, – pastebi dr. Meglė, – galėjote įžvelgti tą meilę jų akyse, kai jums sunkiai sekėsi mokytis vaikščioti ar kai grįžote su mėlyne po akimi, po pirmųjų rimtų muštynių su savo bičiuliu, ar iš mokyklos parnešėte katastrofišką kontrolinio rezultatą. Kiekvienąsyk jų akyse galėjote perskaityti: „Mano vaikeli, aš pasitikiu tavimi“. Tai jums suteikdavo tiek jėgų, jog, rodos, būtumėte galėję nugalėti visą pasaulį“. Mylintis tėvų žvilgsnis vaikų širdyse užaugina gebėjimą į save žvelgti pozityviai. Bet net jeigu tėvai ir nepadovanojo jums savo mylinčio ir pasitikinčio žvilgsnio, dr. Meglė teigia, jog niekada nėra per vėlu išmokti save mylėti net ir suaugus: „Jei jūs savęs nemylite, bet norėtumėte tai pakeisti, neužmirškite, jog jūsų šeima – tai geriausias kelias tai įgyvendinti. Sutuoktinio meilė, vaikų pasitikėjimas ir daugelis kitų progų – tai galimybė pasijusti reikalingam ir galinčiam kitus padaryti laimingus“.

Daugelis suaugusiųjų nesugeba dalytis savo laime dėl to, kad jiems trūksta vaikiško paprastumo. Kaip sakė Kristus: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“. Jėzus neliepia mums elgtis lyg nesubrendusiems, bet kviečia atrasti vaiko širdies pasitikėjimą ir besižavinčią meilę. Dr. K.Andrė, teigia: „Būtina išdrįsti su savo vaikais kalbėti apie laimę, pasakoti tai, kaip ją jaučiame, ir nesibaiminti išreikšti ją savo žodžiais ir veiksmais“.

Yvas, prisimindamas išgyvenimus savo šeimoje, pasakoja: „Visi tie momentai, kurie galėjo būti maloniai praleisti, pavyzdžiui, kokia išvyka, vakarienė restorane, gimtadienio vakarėlis, visuomet būdavo išgyvenami su įtampa ir susierzinimu. Tai, kas galėjo tapti neišdildomais džiaugsmo prisiminimais, būdavo sugadinama…“

Jeigu namuose liūdna, yra didelė tikimybė, kad vaikai pasilinksminimų ieškos kur nors kitur, ir galbūt ne pačiais saugiausiais būdais. O juk surengti vaikams šventę nėra sunku. Galima improvizuoti mažą šokių vakarėlį vaikams ar paruošti kokį siurprizą vakarienei. Visos šios iniciatyvos pripildys jūsų vaikų širdis nuostabių prisiminimų ir taps tvirtu pamatu statant jų laimę. Jūsų išradingumas švęsti kasdienybę išmokys jūsų vaikus kiekvieną dieną atrasti tai, kas padarytų ją laimingą.

Iš prancūzų kalba leidžiamo žurnalo „Famille Chrétienne“ vertė A.T.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija