Valančiukų žygis į Kauną

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Valančiukai Kaune su savo ir tautine vėliavomis vakarėjant Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Vyskupo Motiejaus Valančiaus, tautos švietėjo, rašytojo, blaivintojo, ganytojo, gyvenimo datos yra itin svarbios jo idealus puoselėjančiam Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžiui. Šiemet sukako 130 metų nuo šio veiklaus, kilnaus dvasininko mirties. Ši data negalėjo likti nepastebėta jo sekėjų. Pritarus Kauno arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, SJ, minėjimą nutarta surengti Kaune, mieste, kuriame vysk. M.Valančius praleido ne vienerius gyvenimo metus, kuriame mirė ir buvo palaidotas Arkikatedros kriptoje.

Rengiantis minėjimui, nemažai darbo įdėjo ir patys jauniausieji sąjūdžio dalyviai – valančiukai, globojami savo vadovų. Jie piešė, lipdė, klijavo, rašė tai, kas, jų manymu, svarbiausia jų organizacijai.

Lapkričio 25-ąją pilnas autobusas Vilniaus valančiukų iš M.Daukšos vidurinės (vadovė mokyt. Milda Černiauskaitė), S.Stanevičiaus vidurinės (vadovė mokyt. Nijolė Butkuvienė), A.Vienuolio pagrindinės (vadovė mokyt. Regina Ivanauskienė), Vilniaus rajono Paberžės „Verdenės“ vidurinės (vadovė mokyt. Marija Mažeikienė) ir Pagirių vidurinės Baltosios Vokės filialo (vadovė mokyt. Bronė Ušackienė) mokyklų išdardėjo į Kauną.

Organizatoriai norėjo, kad moksleiviai kuo daugiau sužinotų apie šį miestą, aplankytų jo žymiąsias istorines vietas. Pirmas sustojimas – Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis. Čia vilniečiai susitiko su jau belaukiančiais Kauno Dainavos vidurinės mokyklos (mokyklos direktorius Vytautas Kvedaraitis) ir Marijampolės valančiukais (jų ir suaugusių blaivininkų vadovė mokyt. Regina Jadeikaitė) bei pastarųjų kapelionu kun. Antanu Mickevičiumi. Marijampoliečių autobusas irgi buvo pilnas.

Prie Laisvės paminklo sugiedotas Lietuvos himnas, padėtos gėlės, deklamuoti patriotiniai posmai. Čia pat – Nežinomo kareivio kapas. Ir vėl gėlės, dainos, eilėraščiai.

Valančiukai – organizuoti moksleiviai. Jų su kitais nesupainiosi. Tvarkingai išsirikiavę, pasipuošę geltonais su žaliu ąžuolo lapu, tvirtumo simboliu, kaklaraiščiais, nešini vėliavomis, plakatais, jie žygiavo Laisvės alėja, skanduodami šūkius: „Mes kuriame blaivią jaunąją Lietuvą“, „Mūsų karalius – Mindaugas“, „Mūsų karvedys – Vytautas Didysis“, „Mūsų vyskupas – Motiejus Valančius“ ir kt. Ne tik žygiavo, bet ir praeiviams dalijo šiemet išleistą knygelę „Saugokime vienas kitą“.

Ir iš tikrųjų Vytautas Didysis tarsi laukė valančiukų. Prie jo didingos skulptūros Laisvės alėjos ir L. Sapiegos gatvės sankryžoje vėl skambėjo patriotiškos kalbos, dainos. Buvo prisiminta, kad kunigaikštis nevartojo alkoholio. Kaipgi apsvaigęs būtų Lietuvą išplėtęs nuo Baltijos iki Juodosios jūros!

Čia pat, prie paminklo, – ir Kauno miesto savivaldybės pastatas. Prie jo sustoję valančiukai ir valančininkai padėkojo už vysk. M.Valančiaus pagerbimą paminklu, bet paragino savivaldybę išlaikyti jos mero duotą žodį Kauno arkivyskupui S.Tamkevičiui – perkelti vysk. M.Valančiaus paminklą į garbingiausią vietą – prie Arkikatedros.

O štai ir Muzikinio teatro sodelis, Romo Kalantos susideginimo vieta, pažymėta originaliu paminklu, ant kurio taip pat padėtos gėlės.

Gėlės atsirado ir prie įėjimo į Arkikatedros vyskupų kriptą, kurioje palaidotas ir vysk. M.Valančius, bei ant postamento vos prieš trejetą mėnesių prie Kauno kunigų seminarijos pastatyto paminklo vysk. M.Valančiui.

Šalia Kauno kunigų seminarijos Švč. Trejybės bažnyčios valančiukus pasitiko Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius ir maloniai pakvietė į vidų. Bemat prisipildė jauki bažnyčia. Norintiems atsisėsti teko gerokai susispausti. Šv. Mišias celebravo, ne vieną mielą žodį tarė arkiv. S.Tamkevičius. Kartu dalyvavo arkivyskupo generalvikaras vysk. Jonas Ivanauskas ir kiti kunigai. Giedojo seminaristų choras. Vysk. J.Ivanauskas pasakė įsimintiną pamokslą.

Svetinga buvo Kauno arkivyskupijos kurijos pastogė. Trumpas, įtaigus vysk. J.Ivanausko žodis, seminaristų montažas, sukurtas iš vysk. M.Valančiaus rašytinio palikimo, klierikų choro, vadovaujamo Vitos Vaitkevičienės, atliekamos dainos. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius nuoširdžiai kalbėjo apie tai, kaip reikia ir šiandien nepamiršti vysk. M.Valančiaus priesakų dirbti, šviestis, mokytis. „O didis vyskupe, Tu sėjai sėklą, ji sudygo“, – žiūrėdamas į pilną salę valančiukų, džiaugėsi jų kapelionas kun. A.Mickevičius.

Visa tai buvo nauja, įdomu, patrauklu. Niekam nekilo noras pabaksnoti draugą ar paplepėti. Vaikų akys degė smalsumu ir noru sužinoti dar ką nors negirdėta. Tačiau mokinių dėmesiu organizatoriai nepiktnaudžiavo. Visi buvo pakviesti prie vaišių stalo.

Kai paklausėme valančiukų, kas tą dieną jiems labiausiai patiko Kaune, nė vienas negalėjo atsakyti. Tik po kelių dienų, kai susiklostė įspūdžiai, daugeliui atrodė, kad svarbiausia, ką patyrė, buvo vyskupų, kunigų, klierikų parodytas dėmesys. Valančiukai į savo mokyklas sugrįžo ne tik daug pamatę ir sužinoję, bet ir pajutę savo vertę. Juk jie eina geru, teisingu Lietuvos keliu, kitiems rodydami blaivystės, doros, santūros pavyzdį.

© 2005 "XXI amžius"