„Emigrantø naðlaièiams“ daþnesni psichikos sutrikimai

Genovaitë BALIUKONYTË

Kauno Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovë, vaikø ir paaugliø psichiatrë-psichoterapeutë Vida Matulionienë Rièardo ÐAKNIO nuotrauka

„Jeigu ðeimoje, ið kurios tëvai emigravo á uþsiená, iki iðvykimo nebuvo harmoningø tarpusavio santykiø, vaikas nebuvo laikomas svarbiu asmeniu, su juo nebuvo aptartos tolesnës vaiko globos, ðeimos tarpusavio bendravimo sàlygos, nesilaikoma susitarimø ir paþadø, tai atsiranda prielaidos, kad vaikas, likæs be artimiausiø jam þmoniø, jausis ypaè vieniðas ir nesaugus, kas ilgainiui gali iðprovokuoti ávairius psichikos sutrikimus“, – ásitikinus Kauno Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovë, vaikø ir paaugliø psichiatrë-psichoterapeutë Vida Matulionienë.

Psichikos sutrikimø daugëja

Emigrantø palikti vaikai vis daþniau praveria psichiatrø kabineto duris. Nustatyta, kad per 40 proc. Lietuvos vaikø, kuriø abu tëvai ar motina iðvyko uþdarbiauti á uþsiená, patiria psichologiniø sunkumø ir turi elgesio bei emociniø problemø. Kas vienuoliktam vaikui prireikia rimtos psichologinës ir socialinës pagalbos. Dël ðeimos atsiskyrimo didëja susvetimëjimas, vieniðumas, prarandamas saugumo jausmas, o visa tai provokuoja psichiniø sutrikimø atsiradimà. Pasirodo, kad lietuviams ðiandien svarbiau yra turëti pinigø, pasiturinèiai gyventi, nei iðlaikyti harmonijà, stabilumà ir artimus ryðius ðeimoje. Dël ðiø praþûtingø dalykø greitai galime iðnykti kaip tauta. Ir nors visi sutinka, kad vaikai privalo augti ðeimoje, nes stabiliausia aplinka vaikui yra ðeima, taèiau daþnai santuoka vertinama kaip „atgyvena“. Lietuvoje ðeimos labai nestabilios – daug nepilnø ðeimø, iðsiskyrusiø, silpnëja ryðiai tarp kartø. Kadangi santuoka yra namø ûkio, vieðosios tvarkos, religijos pagrindas bei ramstis, jai nykstant, nyksta ir ðie dalykai. Emigracija ðità procesà dar labiau uþaðtrina. „Ir nors pati emigracija, kaip reiðkinys, nesukelia psichiniø ligø, bet dël jos atsiradusios aplinkybës – ðeimos susvetimëjimas, tarpusavio ryðiø nutrûkimas ir silpnëjimas, blaðkymasis tarp atskirai gyvenanèiø tëvø, nesaugumo, neuþtikrintumo dël ateities jausmas, þaloja vaiko psichikà“, – teigia vaikø ir paaugliø psichiatrë V. Matulionienë. Psichiniø ligø atsiradimui labai didelæ átakà turi socialiniai santykiai. Pasak gydytojos, kiekvienas ið mûsø turime tam tikrà savo psichinës sistemos atsparumo neigiamiems faktoriams slenkstá, kurá perþengæ galime susirgti. Psichologinis atsparumas priklauso ne tik nuo mûsø prigimtiniø savybiø, bet ir nuo santykiø ðeimoje, kurioje uþaugame. Tvirtoje, harmoningoje ðeimoje augantis vaikas turi geresnes sàlygas iðsiugdyti pasitikëjimà savimi, tëvais, aplinkiniais, geriau susidoroja su laikinais gyvenimo sunkumais. Klaidinga manyti, kad vyresniems vaikams yra lengviau pasilikti be tëvø. Kiekvienas amþiaus tarpsnis turi savo ypatumus bei uþdavinius ir bet kurio amþiaus vaikams tëvø reikðmë yra neákainojama.

Materialiniai dalykai svarbesni uþ dvasinius

Kaþkas yra pasakæs, kad laimingi ir mylimi þmonës psichinëmis ligomis neserga. Kà ðiandien „laime“ laiko daugelis suaugusiøjø? Nepameluosiu sakydama, kad daugelis labiau rûpinasi materialiais dalykais nei dvasiniais. Dël ðios prieþasties, o ne tikram „skurdui prispaudus“, paliekama ðeima (o ji kiekvienam turëtø bûti paèia svarbiausia tvirtove) ir iðvaþiuojama svetur laimës ir geresnio uþdarbio ieðkoti. Kai tà daro ðeimø nesukûræ ir neturintys vaikø, pateisinti galima – svetur ágyta patirtis jiems tik á naudà. Bet turintis ðeimà ir vaikø nëra atsakingas tik uþ save – jam reikëtø pagalvoti ir apie tai, kokià didelæ þalà patirs palikti vaikai, vadinami „emigrantø naðlaièiais“. Ðie likimo valiai palikti vaikai daug labiau kenèia uþ tëvus. Emigracija smarkiai apsunkina ðeimø tarpusavio santykius – buvimo kartu niekada neatstos jokios paþangiausios elektroninës priemonës. Kiekvienam þmogui, kiekvienai ðeimai bei þmoniø socialiniams ryðiams palaikyti svarbios jø ðaknys. Mums svarbu ilgà laikà iðlikti vienoje vietoje, kad galëtume palaikyti ryðius vieni su kitais ir kad jie nenutrûktø. Trûkstant bendravimo atsiranda susvetimëjimas, o tai ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui opi problema, didinanti psichiniø sutrikimø atsiradimà. Pasak gydytojos psichiatrës, nors esame bejëgiai pakeisti mums þalingus globalius dalykus (informacinio srauto didëjimà, þmogaus gyvenimo tempo spartëjimà, migracijà), bet pasistengti tausoti ir stiprinti tarpusavio santykius ir ðeimyninius ryðius tikrai galime. „Vaikui, ypaè jaunesnio amþiaus, maþiau svarbûs tëvø santuokos áteisinimo aspektai, taèiau ypaè svarbi tëvø tarpusavio meilë, sutarimas, pagarba. Nors vaikas geriausiai jauèiasi ðeimoje, kuri pagrásta harmoninga santuoka, bet jis gali gerai jaustis ir nesusituokusiems tëvams darniai gyvenant kartu, – teigia V. Matulionienë. – Blogiausias atvejis, kai ðeimoje suaugusieji nesugeba susitarti, nuolat konfliktuoja, vaikas átraukiamas á tarpusavio rietenas ir yra nuolat traumuojamas. Jei iðbandþius visas santykiø sureguliavimo priemones, psichologines sutuoktiniø ir visos ðeimos konsultacijas, santuoka iðyra, bûtina sudaryti sàlygas, kad vaikas galëtø bendrauti su abiem tëvais ir jausti, kad abiem yra svarbus ir reikalingas. Tëvai neprivalo mylëti vienas kito, bet jei turi vaikø, privalo iðlaikyti pagarbius tarpusavio santykius. Negalima visoms ðeimoms paraðyti vieno recepto, nes kiekviena ðeima turi savo unikalià istorijà ir raidà, taèiau visi tëvai turi nepamirðti, kokià didelæ átakà jie turi savo vaikø dvasinei sveikatai. Pasak gydytojos, be gerø tarpusavio santykiø, þmogaus dvasiniam stabilumui labai didelæ reikðmæ gali turëti tikëjimas: „Giliai tikëdamas þmogus niekada nesijauèia vieniðas, jis pasikliauja Dievu, tiki, kad yra globojams ten - aukðtai ir èia - þemëje“.

Paliktas vaikas susirgo šizofrenija

Apraðysiu vienà neiðgalvotà istorijà, kuri atsitiko visai neseniai viename Lietuvos didmiestyje. Aukðtàjá iðsilavinimà turintys tëvai (pedagogë ir karininkas) susilaukë dviejø sûnø, bet nesugebëjo gyventi kartu. Kai tëvai iðsiskyrë, maþajam berniukui buvo tik... metukai. Tëvai ilgai tarpusavyje riejosi, tàsësi po teismus, norëdami vaikus pasidalinti, bet motina iðsikovojo ir pasiliko juos sau. Tëvas nuo vaikø buvo atskirtas, o kadangi motina draudë, tai savo sûnø ir nelankë. Taigi, du maþi berniukai augo be tëvo, o vëliau ir be mamos...

Iðsiskyrusi su vyru, vaikø motina su savo atþalomis apsigyveno savo gimtuose namuose pas motinà, kuri buvo sunkaus charakterio, nervinga ir labai valdinga. Dukra paveldëjo motinos bûdà ir turto troðkimà, todël pedagogës atlyginimas jos greitai nepatenkino. Ji ëmë vaþinëti á uþsiená ir prekiauti. Kai ji iðvaþiuodavo, berniukai likdavo vieni. Vyresnysis jautësi svarbus, nes buvo ðeimos galva, jo prieþiûrai buvo paliktas jaunëlis. Po kurio laiko, mirus moèiutei, vaikø motina iðvyko laimës ieðkoti á Amerikà. Sûnus (paauglá vyresnájá ir pradinukà) paliko priþiûrëti svetimai moteriai – savo draugei, nors tame paèiame name gyveno artimesni giminaièiai. Prieð kelerius metus mûsø ðalyje atvejai, kai tëvai iðvaþiuodami vaikus palieka likimo valiai, niekur nebuvo fiksuojami, niekam nerûpëjo, todël ir Vaikø teisiø tarnyba paliktais vaikais nesusidomëjo. Motina Amerikoje slaugë senelius, „kalë“ pinigus, su vaikais bendravo retai.

Visà ûká namuose valdë paauglys vyresnysis, kuris nelabai sutarë su jaunëliu. Maþasis sunkiai iðgyveno vaikystës ir paauglystës krizæ, buvo nervingas, uþdaras, konfliktavo su broliu, kartà net bandë já nuþudyti. Tada broliai rimtai susikibo, vyresnysis iðkvietë policijà, o ði iðveþë jaunëlá á areðtinæ. Tik tada buvo iðsiaiðkinta, kad vaikai auga be tëvø. Tëvas buvo iðkviestas á policijà ir ápareigotas pasirûpinti vaiku. Karininkas iðsiveþë jaunëlá pas save. Taèiau vaikas ten nepritapo, todël po kiek laiko antroji tëvo þmona atveþë paauglá namo ir paleido prie namø vartø likimo valiai... Vaikas laikinai apsigyveno pas giminaièius, taèiau vël pradëjo nelankyti mokyklos, o vëliau, broliui iðvykus studijuoti á uþsiená, pabëgo á savo namus. Tada jau mokyklos socialinë darbuotoja ëmësi þygiø ir privertë motinà pagaliau gráþti ið svajoniø ðalies Amerikos á namus. Gráþusi motina paslapèia nuo giminiø berniukà paguldë á Psichiatrijos ligoninës vaikø skyriø. Deja, prognozë buvo negailestinga – ðizofrenija. Gráþus ið ligoninës vaikinuko sveikata ne gerëjo, o blogëjo – jis negërë gydytojø iðraðytø vaistø, pradëjo keistai elgtis. Supykusi ant savo miesto medikø, motina sûnø iðveþë á sostinës psichiatrinæ ligoninæ, kur tikëjosi stebuklø. Deja, jai teko stipriai nusivilti. Bet labiausiai motinai skaudu, kad teko palikti pelningà darbà Amerikoje ir uþsibûti Lietuvoje. Dabar didþiausias jos rûpestis – kà daryti su serganèiu vaiku, kur já dëti?..

Kaip paruoðti vaikà iðsiskyrimui

„Toks reiškinys, kaip emigracija, yra ir bus, todël su tuo, patinka mums tai ar ne, vis tiek turësime susitaikyti, – teigia gydytoja V. Matulionienë.– Taèiau, kaip minëjau, ne pati emigracija sukelia psichikos sutrikimus, ji, kaip papildomas streso ðaltinis, gali juos iðprovokuoti arba paaðtrinti. Iðsiskirti su tëvais sunku ir baisu bet kokio amþiaus vaikui. Daþnai vaikø psichikos bûklë pablogëja dar iki tëvams iðvykstant á uþsiená, nes tëvai tarpusavyje suderinæ iðvykimo detales, pamirðta tinkamai informuoti vaikus, arba, dar blogiau, nuo vaiko viskà slepia iki paskutinës minutës. Vaikas, girdëdamas tik uþuominas ar informacijos nuotrupas, apipina jas savo fantazijomis ir baimëmis, jauèiasi vieniðas ir niekam nereikalingas ir nesvarbus. Todël tëvai, ávertinæ visas aplinkybes ir nusprendæ emigruoti, turëtø ið anksto ðiam þingsniui paruoðti savo vaikus. Tose ðeimose, kur vaiko ir tëvø santykiai buvo geri nuo pat jo gimimo, kur jis jautësi saugus, suprastas, palaikomas, vaikui bus lengviau patikëti, kad tëvø išvykimas - tik laikinas sunkumas, kurá ðeima turi bendrai áveikti. Sunkiau bus tam vaikui, kuris ir iki tëvø iðvykimo nepasitikëjo savimi, nesijautë ðeimoje saugiai, abejojo supanèios aplinkos geranoriðkumu. Bet kuriuo atveju iki iðvykimo su vaiku reikia daug kalbëtis ir viskà smulkiai aptarti. Tëvai turëtø tiksliai, smulkiai vaikui iðaiðkinti visas naujo gyvenimo etapo detales: kur ir su kuo jis gyvens, kas juo rûpinsis, kokià mokyklà vaikas lankys, ávairius buities klausimus. Reikëtø vaikà paskatinti kuo daugiau klausinëti, átikinti já, kad tëvams nëra nesvarbiø klausimø ir smulkmenø. Reikëtø aptarti su vaiku ir kur iðvykæ tëvai gyvens, pasistengti, kad vaikas gautø kuo daugiau informacijos. Tai galima padaryti, pavyzdþiui, paëmus þemëlapá ar gaublá, suradus tà ðalá, iðsiaiðkinus atstumà nuo Lietuvos, perþiûrëjus ðalies, miesto nuotraukas. Taip pat bûtina aptarti tarpusavio bendravimo bûdà ir daþnumà. Vaikas turi þinoti, kokiomis ryðio priemonëmis ðeima bendraus: telefonu, internetu, laiðkais. Visas priemones reikëtø iðbandyti ið anksto. Vaikas turi bûti tikras, kad bendravimas tikrai vyks, ir tiksliai þinoti, kaip daþnai tai vyks. Iðvykus á uþsiená, labai svarbu laikytis visø susitarimø, taip pat ir ið anksto nustatyto ir reguliaraus laiðkø, skambuèiø, þinuèiø grafiko. Negalima leisti, kad vaikas, sutartu laiku negavæs þinios, nerimautø, pradëtø jausti nepasitikëjimà. Jei tëvai paþadëjo paskambinti ar paraðyti, jie bûtinai turi tai padaryti. Laiðkai, skambuèiai nebûtinai turi bûti kasdien, bet bûtinai sutartu laiku, laikas turi bûti tikslus ir reguliarus, o susitarimø reikia grieþtai laikytis. Jei net ryðys nëra labai daþnas, bet reguliarus – vaikas jauèiasi saugesnis, nes þino, kad tëvai savo paþadø laikosi ir jais galima pasitikëti. Bendraujant su vaiku reikëtø nevengti parodyti, kokia svarbia šeimos dalimi jis yra ir, atsiþvelgiant á vaiko amþiø, pasidalinti dþiaugsmais, aptarti kai kuriuos šeimos planus, priminti, kad jo pasiilgstama ir labai dþiaugiamasi gautomis þinutëmis. Bûtina pabrëþti, kad jie yra šeima, todël visi kartu, nors ir skirtingose ðalyse, bendrai áveiks ðá laikinà iðsiskyrimà. Vaikui svarbu þinoti, kad ðeima bendrai sprendþia ðá uþdaviná ir kad jis pats yra labai svarbus šio proceso dalyvis.

© 2008 „XXI amþius“