Mums rašo

Šalta be motinos meilės

Sunku suvokti, ką šiais laikais be mokslo gali veikti, bet yra tokių jaunų žmonių, kurie nesimoko. Jie nenori baigti nė dešimt klasių.

Štai mano kaimynų dukra. Dailiai nuaugusi, liekna, madingai apsirengusi šešiolikmetė. Ir ką jūs manot – ji jau senokai neina į mokyklą. Sako, kad jos svajonė – ištekėti, o paskui viskas savaime klostysis. Bet koks rimtas, save gerbiantis vaikinukas imtų su tokia mergina draugauti. Ne, jos šeima nėra asociali, tėvai – darbštūs žmonės. Per tuos darbus tėtis ir mama nerasdavo laiko su dukra pabendrauti, ir taip vieni nuo kitų tolo, svetimėjo. Kas iš to, kad mergaitė viskuo aprūpinta, turi draugų, bet tėvai ja mažai domisi. Jie dukrai pasakė: „Esi didelė, kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“.

Mergaitė daug ką norėtų papasakoti mamai, bet žino, kad bus nesuprasta, neišklausyta, netgi aprėkta.

Nei mokytojai, nei vaikų teisių apsaugos darbuotojai nepasidomi, kodėl mergina nelanko mokyklos. Niekam nesvarbu. O juk suklystame kiekvienas, jaunas žmogus ypač. Čia reikia pagalbos, reikia šilto žodžio, nuoširdaus pokalbio. Juk kaip būna sunku, jei nėra kam pasiguosti, jei žinai, kad būsi nesuprastas. Ir jei tėvai nemato, kad dabar jų dukrai reikia pagalbos, vėliau greičiausiai iš jos irgi nesulauks paramos, šilto žodelio. Nepaklaus dukra: „Mama, tėtuk, ar jums ko netrūksta, ar nepavargot?“

Vaiką reikia gerbti, jo neniekinti, nestumdyti ir juo labiau nemušti. Reikia vengti nuolatinio bambėjimo. Kai esame supykę, geriau su vaiku visai nesikalbėti, o pirmiausia nusiraminti. Auklėjimas tik tuomet veiksmingas, jei šeimoje tėvas visur padeda motinai. Koks gali būti auklėjimas, jei namuose – nuolatiniai nesutarimai. Meilė yra sielos saulė. Šatrijos Ragana rašė: „Kaip žemės gėlės nepražysta be saulės, taip sielos gėlės nepražysta be meilės. Be motinos meilės vaiko sieloje tamsu ir šalta“.

Darosi liūdna, kai dukra ar sūnus neranda bendros, nuoširdžios kalbos su tėvu, mama. Jie vienas kito nesupranta, net nesistengia suprasti. Tokiam vaikui ateityje gali būti sunku mylėti savus vaikus. Čia lyg užburtas ratas.

Mama, kiek kartų tavo rankos glostė vaikui galvelę, švelniai apglėbė?

Obuolys nuo obels…

Sako, dabar keikiasi ir geria daugelis. O ar kada kas pasidomėjo, ką reiškia tie keiksmai, kam jie skirti? Ogi dažniausiai brangiausiam žmogui – mamai. Pagaliau, jei norite keiktis, keikitės lietuviškai. Ir kaip bjauru, kai sena moterėlė keikiasi kaip koks nepraustaburnis piemuo. Net jei maldaknygė, rožančius nuolat jos rankose! Ji tikrai tikinti? Ne, ji tiki dėl žmonių akių. Kaip vaikai, anūkai nesikeiks, jei tėvai, seneliai keikiasi? Obuolys nuo obels netoli nukrenta…

Ieva S.

Akmenė

© 2008 „XXI amžius“