„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2010 m. spalio 15 d., Nr.10 (131)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Iš istorijos mokomės

Eglė Zubriūtė
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Aš gimiau laisvoje Lietuvoje. Nejaučiu nepritekliaus, lietuvių kalbos apribojimų ar kitokių sunkumų, kurie slėgė mano senelius ir prosenelius. Dabar mes jau visko taip nebevertiname, kaip mūsų tėvai ar seneliai, kurie siekė laisvės, nepriklausomybės. Žodis „Lietuva“ man yra daugiau nei raidės ar garsai. Jis man – kova, viltis, kraujas, laimė, gimtinė.

Manau, jog esu patriotė. Man, mažai, Lietuva buvo kiemas, vėliau – kaimas, kol laikui bėgant supratau, kad Lietuva – tai kraštas, kuriame kalbame viena kalba, turime tą pačią praeitį. Labai didžiuojuosi savo kaimo istorija. Ji mane įkvepia labiau mylėti gimtinę, tėvynę ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Gyvenu prie Žuvinto rezervato, kuris garsus ne tik gamtos turtais, bet ir Palių mūšiu. Dar ir dabar močiutė man pasakoja, kaip jai mažai teko matyti sušaudytus partizanų kūnus, suverstus Gudelių miestelio viduryje, prie bažnyčios. Dabar toje vietoje pastatytas paminklas partizanams atminti. Jauni vyrai išėjo į mišką ir nesitikėjo, kad galbūt niekuomet iš jo nesugrįš gyvi. Iki šiol artimieji nežino, kur jų brangių žmonių kapeliai. Riečiuose stovi paminklas, skirtas Palių mūšio aukoms. Kiekvieną vasarą už jų pralietą kraują, paaukotą gyvybę yra aukojamos šv. Mišios, kuriose būtinai dalyvauju. Mišiose dalyvaujantys likę gyvi kovotojai pagarbiai žiūri į Lietuvos vėliavą – laisvės simbolį.

Pernai mūsų mokykloje vyko labai graži akcija. Ėjome į kapines, aplankėme tremtinių ir partizanų kapus, ant jų uždegėme po žvakelę ir pagerbėme tylos minute. Tokios akcijos, manau, turėtų vykti visose mokyklose, kad nepamirštume laisvės kainos ir pagerbtume tuos, kurie jos taip sunkiai siekė.

Su keliomis draugėmis atlikome istorijos projektą, kuriame bandėme parodyti gražiausias mūsų apylinkių vietas ir žmones, kuriais galime didžiuotis.

Vasario 16-oji – tai pirmasis kartas, kai visam pasauliui paskelbėme, kad esame nepriklausomi. Himnas, kurio kiekviena eilutė liudija valią, stiprybę, patriotiškumą, vienybę. Mes įrodėme, jog maža valstybė – didi tauta. 1989-aisiais rugpjūčio 23 dieną visos trys Baltijos valstybės (Lietuva, Latvija, Estija) visam pasauliui pasakė, kad nori permainų.

Kovo 11-ąją minime gražiais posmais, dainuojame dainas, šokame, lyginame gyvenimą sovietmečiu ir dabar. Tą dieną išdidžiai virš mūsų galvų plevėsuoja valstybinė vėliava.

Mes vykome į Paberžę, tėvo Stanislovo tarnystės vietą. Paberžės bažnytėlė pastatyta liaudies meistrų, o 1858 metais kunigo Antano Mackevičiaus pastangomis rekonstruota. Paberžėje mus pasitiko gidė, kuri labai įdomiai pasakojo apie tėvą Stanislovą. Jis iš tiesų buvo nepaprastas žmogus: padėjo narkomanams, alkoholikams, priglausdavo našlaičius, patardavo bėdoje. Paskui zakristijoje apžiūrėjome bažnyčios relikvijas, kurias rinko ir saugojo tėvas Stanislovas, aplankėme senąją kleboniją, kurioje jis gyveno.

Muziejus, skirtas 1863 metų sukilimui, įkurtas XVIII a. pabaigoje barono Stanislovo Šilingo dvare. Ten įrengta sukilimo vado kun. A. Mackevičiaus memorialinė ekspozicija. Dėmesį traukia eksponatai, primenantys sukilimą, jo eigą ir numalšinimą. Čia matėme autentiškus kun. A. Mackevičiaus ir sukilėlių ginklus, dokumentus, asmeninius daiktus, baldus, priešmirtinį vado laišką.

Tokios ekskursijos, susitikimai ne tik praturtina istorinių žinių bagažą, bet ir skatina dar labiau mylėti tėvynę, už kurios laisvę sudėta tiek daug aukų.

Eglė ZUBRIŪTĖ

Gudelių pagrindinė mokykla
Marijampolės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija