Daugiausiai nesimokančių vaikų yra didmiesčiuose

Sovietmečiu Lietuva skaudžiai išgyveno sodybų tuštėjimo metą – buldozeriai vertė medžius, naikino sodybas, o šiandien mūsų šalis išgyvena dar skaudesnį metą – tuštėja suolai mokyklose. Mokyklos, pasak valdininkų, yra uždaromos, nes nebelieka jas lankančių mokinių. Taigi Lietuva sensta. Blogėjančiai demografinei padėčiai įtakos turi vis didėjanti emigracija ir mažėjantis gimstamumas. Mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunimo, Švietimo ir mokslo ministerija inicijuoja bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarką. Pagal Vyriausybės priimtą nutarimą nuo šiemet daugelyje savivaldybių bus keičiamas vidurinių mokyklų statusas – vienos jų virs pagrindinėmis (vykdoma privaloma dešimties klasių ugdymo programa), kitos – progimnazijomis (kur mokomasi bus tik iki VIII klasės), dar kitos bus sujungiamos arba iš viso uždaromos. Tokia reforma ypač skaudžiai gali atsiliepti regioninėms mokykloms ir ten gyvenantiems moksleiviams. Į „XXI amžiaus“ pateiktus klausimus apie dabartinę padėtį šalies švietimo sistemoje ir būsimas pertvarkas atsako Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė.

Kiek šiandien Lietuvoje iš viso yra mokyklinio amžiaus vaikų, kiek iš jų lanko pradines klases, kiek mokosi progimnazijose, kiek pagrindinėse mokyklose ir kiek gimnazijose?

Iš viso šalyje šiandien mokosi 392 922 mokiniai, iš jų: mokyklose-darželiuose – 7418, pradinėse mokyklose – 18 384, progimnazijose – 24 716, pagrindinėse mokyklose – 94 818, vidurinėse mokyklose – 102 527, gimnazijose – 129 898.

Kaip vykdoma Švietimo sistemos pertvarka, kokie pakeitimai jos laukia artimiausiu metu, kaip keisis mūsų mokyklos?

Vyriausybė patvirtino Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles, pagal kurias savivaldybės turi parengti savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos 2012–2015 metų bendruosius planus. Po 2015-ųjų bus šie bendrojo ugdymo mokyklų tipai: pradinė mokykla (I–IV klasės), progimnazija (I–VIII klasės, arba V–VIII klasės), pagrindinė mokykla (I–X klasės, arba V–X klasės), gimnazija (IX–XII klasės). Kaip mokyklos tipo nebeliks vidurinės – dvylikos metų – mokyklos, šios mokyklos bus reorganizuotos į progimnazijas arba gimnazijas. Jau dabar šalyje veikia 48 progimnazijos.

Tobulėjant technologijoms, materialinė mokyklų bazė turi būti nuolat atnaujinama ir plečiama. Tam skiriama Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, įgyvendinami nauji projektai, padėsiantys kompleksiškai modernizuoti, šiuolaikinėmis technologijomis ir baldais aprūpinti mokytojų darbo vietas, atnaujinti gamtos mokslų, menų bei technologijų kabinetų priemones, įrangą.

Pasigirsta kalbų, kad ne visi vaikai šiandien lanko mokyklas, kad auga beraščių karta. Ar Švietimo ir mokslo ministerija tuo domisi ir kaip išsiaiškina tokius mokyklos nelankymo atvejus? Ar žinoma, kiek vaikų šiandien turėtų lankyti mokyklą, bet jų nematome mokyklos suole?

Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė Nesimokančių vaikų ir mokyklos nelankančių mokinių informacinę sistemą (NEMIS), kuri lygina Lietuvos Respublikos gyventojų ir Mokinių registrų duomenis, asmenys, kurie neįrašyti į Mokinių registrą, tačiau turėtų mokytis pagal privalomojo švietimo programas, pakliūna į nesimokančių vaikų sąrašą.

Šiuo metu, NEMIS duomenimis, mokyklos nelanko 12 tūkstančių vaikų, iš kurių 2/3 išvykę į užsienį, tačiau oficialiai išvykimo nėra deklaravę. Dėl 3500 vaikų atsakingi savivaldybių specialistai aiškinasi, ar nėra netikslumų informacinėje sistemoje, ar vaikai iš tiesų nelanko mokyklos ir, jei taip, tai kodėl? Daugiausiai nesimokančių vaikų yra Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybėse, mažiausiai – Neringos, Rietavo ir Molėtų rajono savivaldybėse. Duomenys yra tikrinami du kartus per metus: spalio 1 dieną ir vasario 1 dieną.

Švietimo ir mokslo ministerijos Informacinių technologijų centras papildomai atliko nesimokančių vaikų duomenų sutikrinimą su Socialinės paramos informacine sistema, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybine ligonių kasa. Siekiama suderinti atitinkamų institucijų informacines sistemas bei registrus, kad galima būtų turėti kuo tikslesnius duomenis ir ištirti kiekvieną mokyklos nelankymo atvejį.

Kiek pradinių mokyklų yra kaimiškose teritorijose, kiek jose yra pagrindinių ir kiek gimnazijų?

Kaimiškose teritorijose yra 12 pradinių mokyklų, 343 pagrindinės, 117 vidurinių ir 54 gimnazijos.

Kiek pradinių ir vidurinių mokyklų Lietuvoje buvo 2004 metais ir kiek liko po dešimtmečio 2011 metais, kiek tokių mokyklų yra šiandien?

Mokyklų skaičiaus kaitą 2004–2010 metais iliustruoja mūsų pateikta lentelė. Iš jos aišku, kad Lietuvoje per dešimtmetį sumažėjo 324 mokyklomis, kitos buvo reorganizuotos.

Kiek ir kur (gal galite išvardinti mokyklų ir savivaldybių pavadinimus bei skaičių) 2010 ir 2011 metais buvo uždaryta pradinių ir vidurinių mokyklų, kiek jų uždaryta buvo kaimiškose vietovėse ir kur konkrečiai, kokia pagrindinė uždarymo priežastis?

Per 2011 metus iš Švietimo ir mokslo institucijų registro yra išregistruotos 32 mokymo įstaigos. Mažėjant mokinių skaičiui, dalis mokyklų tapo kitų mokyklų skyriais arba, nebelikus vaikų, buvo uždarytos.

Kiek, kur ir nuo kada šiais 2012 metais bus dar uždaryta mokyklų (kokiuose kaimuose ir miestuose)?

Į tai atsakyti gali švietimo įstaigų tinklą tvarkantis mokyklos steigėjas. Dažniausiai tai – savivaldybių tarybos, kurios, pasitardamos su bendruomenėmis, priima sprendimus dėl mokyklų tinklo pertvarkos.

Kiek mokyklos klasėje turi būti mokinių, kad ji galėtų egzistuoti? Ar mokinių krepšelių politika nežlugdo kaimiškų mokyklų?

Kokio dyžio mokykla ir klasė gali veikti, sprendžia mokyklos steigėjas. Valstybė finansuoja tokio dyžio klases, koks yra nustatytas klasės mokinių skaičiaus vidurkis. Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodikoje. Pavyzdžiui., kaime mažiausias vidutinis mokinių skaičius klasėje turi būti 10 mokinių, mieste – 22 mokiniai (pradinėse klasėse). Jei klasės mokinių skaičiaus vidurkis mažesnis, mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija mokyklai turi papildomai skirti tiek mokymo lėšų, kiek jų trūksta iki sumos, nustatytos vidutiniam mokinių skaičiui atitinkamos klasės programoje pagal krepšelio metodiką. Kaimo mokyklų mokiniams yra skiriamos 2–3 kartus didesnės mokymo lėšos nei miesto.

Kodėl uždaromos mokyklos kaimo centruose, kur, pasak gyventojų, yra pakankamai mokinių, kurios yra vieninteliai švietimo ir kultūros centrai tose vietovėse? Gal kaimiškose teritorijose reikėtų palikti daugiau pradinių mokyklų (mažų vaikų daugiavaikėse šeimose yra pakankamai, juk jau buvo darželių uždarymo vajus, o šiandien jų Lietuvoje labai stinga) kaip kitų mokyklų filialų (taip būdavo Lietuvoje prieš 40–50 metų)? Tada kiekvienas kaimas turėjo nors po mažytę mokyklėlę tik su mokytoju. Pradinės mokyklos mokytoją visi pažinojo, o jis gerai pažinodavo vaikų šeimas, žinojo jos rūpesčius ir džiaugsmus. Dabar, kai mokyklos didelės, jaučiamas atotrūkis, susvetimėjimas.

Mokyklų skaičius mažėja, ypač kaimo vietovėse, dėl to, kad mažėja gimstamumas ir, žinoma, mokinių. Pavyzdžiui, 2003–2010 bendrojo lavinimo mokyklose mokinių skaičius sumažėjo 128 tūkst.

Atliekant mokyklų tinklo pertvarką laikomasi principo, kad pradinukų mokykla, ypač kaimo vietovėse, būtų kuo arčiau vaikų gyvenamosios vietos, o didesnėse gyvenvietėse išliktų pagrindinės mokyklos. Turime pradinių mokyklėlių, kuriose mokosi tik po keletą vaikų.

Atokesnėse vietose gyvenantys vaikai į mokyklas pavežėjami geltonaisiais autobusiukais, kuriuos turi visos savivaldybės. Jų pareiga yra užtikrinti mokinių saugų nuvežimą į greta esančias mokyklas, kuriose visiems vaikams būtų sudaromos vienodai geros mokymosi sąlygos.

Kaimiečiai skundžiasi, kad kaimiškose teritorijose vaikams toli eiti į mokyklas, kad jiems reikia labai anksti keltis, kad geltonuoju autobusiuku suspėtų į pamokas. Kodėl taip anksti prasideda pamokos vaikams? Ar neplanuojama žiemos sezono metu pamokas pradėti vėliau, pavyzdžiui, nuo 9 val., nes kaimo vaikai dėl tų pačių priežasčių retai lanko įvairius būrelius (autobusiukai važiuoja tik po pamokų, o po būrelių vaikams tenka kulniuoti namo per pusnis po 10 km.)?

Higienos normos reglamentuoja, kad pamokos mokyklose turi prasidėti ne anksčiau kaip 8 val. ir ne vėliau kaip 9 val. Bet konkretų laiką, pasitarusi su bendruomene, gali nusistatyti pati mokykla.

Mokinių tėvai nepatenkinti, kad mokyklose vaikams mažai dėmesio skiriama asmenybės ugdymui, individualiam bendravimui. Didžiausias dėmesys kreipiamas tik į žinių suteikimą, todėl vaikai mokyklose labai pervargsta ir dažnai serga, o baigę mokyklas būna nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, netinkamai pasirenka specialybes, o po to nesusiranda darbo, nes, pasak darbdavių, nesugeba savarankiškai priimti sprendimų.

Nuo šių mokslo metų mokyklos pradėjo dirbti pagal atnaujintas vidurinio ugdymo programas. Poreikis jas tobulinti atsirado dėl kintančio ugdymo turinio, dėl būtinybės užtikrinti atnaujintų pradinio ir pagrindinio ugdymo programų, kurios pradėtos įgyvendinti 2008 metais, tęstinumą. Atnaujintose programose, siekiant išvengti perteklinių žinių ir pasikartojimų, patikslintas programų turinys. Taigi nuo kalimo kultūros judame link mąstančios, pilietiškos asmenybės ugdymo, kuri jaustųsi atsakinga už savo gyvenimo pasirinkimus.

Kad mokytojas galėtų daugiau laiko skirti tiesioginiam darbui su mokiniais, ministerija nuolat mažina popierizmo srautus švietimo įstaigose. Per pastaruosius dvejus metus jau yra atšaukta daugiau kaip pusšimtis bendrojo lavinimo mokykloms privalomų aprašų, protokolų, planų, programų, ataskaitų, nuostatų.

Šiandien daugelyje mokyklų į mokinio elgesio vertinimą nekreipiamas dėmesys, todėl vaikai neklauso mokytojų, gali juos įžeidinėti, o mokytojai bijo, kad jų vadovybė nenubaustų už vaikams teikiams pastabas. Anksčiau elgesio įvertinimas turėjo labai didelę reikšmę, į tai buvo atsižvelgiama net stojant į aukštąsias mokyklas, tai vaikus drausmino, kodėl dabar to atsisakyta?..

Mokyklos bendruomenės sutarimu mokyklos pačios gali išspręsti mokinių elgesio klausimus. Pavyzdžiui, mokyklos vidaus taisyklėse, auklėtojo pareiginiame apraše gali būti įrašytas punktas, kad auklėtojas turi lankytis savo auklėtinių namuose. Kiekviena mokykla turi būti pasitvirtinusi mokinių elgesio skatinimo ir drausminimo sistemą ir priemones. Pavyzdžiui, mokymosi sutartyje, mokinių elgesio taisyklėse gali būti numatytos konkrečios priemonės už nepagarbą mokytojui, pamokų nelankymą, nedrausmingą elgesį ir pan. Į jų kūrimą būtina įtraukti ir pačius mokinius, kad jie labiau jaustų atsakomybę vykdyti susikurtas elgesio taisykles.

Labai svarbu mokykloje kurti pozityvų mikroklimatą ir jaukią vidaus kultūros atmosferą. Juk draugiški ir pagarbūs mokinių ir mokytojų santykiai tiesiogiai veikia ir mokinių pasiekimus. Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuvos mokyklose mažėja smurto ir patyčių. Prie to prisidėjo Švietimo ir mokslo ministerijos pradėtos mokyklose įgyvendinti smurto ir patyčių, alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programos, veikiančios vaiko gerovės komisijos. Mokyklose, įgyvendinančiose Olweus patyčių prevencijos programą, per porą metų patyčių mastas sumažėjo 27 procentais, o per 4 metus dvigubai sumažėjo vaikų, vartojančių alkoholio ir tabako.

Dar viena problema, skatinanti vaikus įgyti blogų įpročiais, – įvairūs „langai“ tarp pamokų. Tai (ypač vyresnių klasių) mokinius skatina būti nedrausmingus, jie atsipalaiduoja, šlaistosi gatvėmis, rūko arba visai negrįžta po tokio „lango“ į pamokas. Kokia yra Švietimo ministerijos pozicija šiais klausimais?

„Langai“ tarp pamokų – pamokų tvarkaraščio sudarymo klausimas. Jį sudaro pati mokykla. Per šiuos „langus“ pedagogams mokinius reikėtų skatinti apsilankyti mokyklos bibliotekoje, skaitykloje, kad jie išmoktų laiką praleisti efektyviai ir naudingai.

Kalbino Genovaitė Baliukonytė

© 2012 „XXI amžius“