Popiežiaus susitikimas su jėzuitų mokyklų bendruomene

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas bendrauja su moksleiviais

Popiežius Pranciškus dėkoja už įdomų jėzuitų auklėtinės klausimą

Perteikti didžiadvasiškumo vertybę

Popiežius Pranciškus, kuris, kaip jėzuitas kunigas Chorche Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio), ilgus metus savo gimtojoje Argentinoje darbavosi Jėzaus draugijos išlaikomose įvairaus lygio švietimo ir studijų institucijose, dėstydamas literatūrą, psichologiją, teologiją ir kitus dalykus, džiugiai priėmė audiencijoje jo pasveikinti atvykusius Italijos ir Albanijos jėzuitų mokyklų auklėtinius. „Aš tikrai jaučiuosi kaip su savo šeima“, – sakė jis Vatikano didžiojoje kongresų salėje birželio 7 dieną. Švč. Jėzaus Širdies iškilmėje ir susitikime dalyvavusiems apie 9000 įvairaus amžiaus moksleivių, buvusių kartu su jų dėstytojais ir artimaisiais. Šventasis Tėvas, tik trumpai apžvelgęs parengtą kalbą, kadangi jo žodžiais tariant, ištisas jos skaitymas nuobodus, daugiau kaip pusvalandį atsakinėjo į spontaniškai iškeltus susirinkusiųjų klausimus. Iš vėliau publikuoto kalbos teksto aiškiai matyti, kad, Popiežiaus įsitikinimu, mokykla pirmiausia yra auklėjimo terpė, kurioje yra suteikiamos ne tik žinios ir įgūdžiai, bet integraliai formuojama brandi asmenybė.

Paminėdamas pagrindinius bruožus, kuriais turėtų pasižymėti katalikiškoji, o ypač švietimo srityje išgarsėjusių jėzuitų vadovaujama mokykla, Šventasis Tėvas sakė, kad reikia sekti didžiojo gyvenimo mokytojo Jėzaus pavyzdžiu. Jis priminė Jėzaus draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos (1491–1556) tvirtinimą, ypač aktualų ir šioms dienoms, kad principinis jaunimo švietimo elementas yra didžiadvasiškumo (kilniaširdiškumo) vertybės perteikimas. Būti didžiadvasišku reiškia vadovautis aukštais idealais, trokšti nuveikti didelius darbus, atsiliepiant į tai, ko Dievas prašo mūsų. Tai turi atsispindėti ir mums atliekant kasdieninius reikalus, įsipareigojimus, betarpiškai bendraujant su mus supančiais žmonėmis, aiškino popiežius Pranciškus. Taigi, su paskata, kad brandi asmenybė turėtų atvirą širdį Dievui ir žmonėms, katalikiška mokykla turi lavinti ne tik intelektą, bet įtvirtinti svarbiąsias žmogiškas lojalumo, ištikimybės, pagarbos, įsipareigojimo nuostatas. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingas teisingo laisvės supratimo ugdymas, nes laisvė nėra darymas visko, ko norime, bet pirmiausia apsvarstymas ir įvertinimas, ką reiškia daryti gera ar bloga, visada renkantis pirmąjį kelią. Kad jaunas žmogus galėtų drąsiai eiti prieš srovę, nors tai nėra lengva, ir rinktųsi gėrį, mokykla turi išugdyti „tvirto stuburo“ asmenį su būdingu ryžtu ir kantrybe savo siekiuose.

Tapti tarnavimo čempionais

Kita svarbi auklėjimo procese perteiktina vertybė yra, pasak Šventojo Tėvo, tarnavimas, neužsidarant savyje, savo mažajame pasaulėlyje, bet pasirengimas atsiverti ir pagelbėti kitiems, ypač vargstantiems, ir darbuotis dėl geresnio pasaulio, kuriame gyvename. „Būkite vyrais ir moterimis bendrystėje su kitais ir dėl kitų, tapkite tikrais tarnavimo čempionais“, – linkima moksleiviams skirtoje popiežiaus Pranciškaus kalboje. Joje pabrėžiama, kad asmenybės dvasinės formacijos sėkmei visada reikalinga „Viešpaties buvimo mūsų gyvenime pajauta. Jis yra arti kiekvieno iš jūsų kaip bendražygis ir draugas, kuris jus supranta ir žino, kaip padėti, kuris drąsina sunkių išbandymų momentais ir niekada neapleidžia“. Šis artumas ir bendrystės dialogas su Dievu pasiekiamas maldoje, skaitant Šventąjį Raštą, dėmesingai atpažįstant Jo buvimo mūsų gyvenime ženklus, to reikia išmokti su ugdytojų pagalba ir asmeniniu nusistatymu dvasiškai tobulėti.

Kreipdamasis į pedagogus, Šventasis Tėvas pripažįsta, kad krikščioniškas švietimas ir auklėjimas šiandien susiduria su daugybe iššūkių ir problemų. Jis priminė, kad tai nėra tik atsakingas darbas, bet požiūris ir gyvenimo būdas, stengiantis išeiti iš savęs ir būti tarp jaunų žmonių, juos lydint kiekviename brendimo etape ir visada būnant jų sąjungininkais bei rėmėjais. „Duokite jiems vilties ir optimizmo jų gyvenimo kelionėje, – skatino Popiežius. – Mokykite juos pastebėti kūrinijoje ir žmonijoje grožį ir gėrį, visada turinčius Kūrėjo atspaudą“. Bet pirmiausia švietėjai turi būti liudytojai to, ko siekia išmokyti, nes jautriam jaunimui žodis veiksmingas, kada patvirtinamas paties ugdytojo gyvenimo darnos ir nuoseklumo pavyzdžiu, be kurio tikras auklėjimas nėra įmanomas. Kalbos pabaigoje Šventasis Tėvas priminė jėzuitų vienuolijos nariams, kad jie turi išsaugoti ir stiprinti tradicinę veiklą švietimo srityje, nes „mokykla yra brangus įrankis, duodantis didelį įnašą Bažnyčios ir visos žmonijos kelionėje“. Nurodęs, kad iš komunistinio jungo atsikūrusioje Albanijoje, kur daugumą tikinčiųjų sudaro musulmonai, daug stačiatikių bei agnostikų, kurių vaikai lanko vietos jėzuitų mokyklas, popiežius Pranciškus sakė, jog tokiu būdu „mokykla tampa dialogo ir nuoširdaus (įvairių kultūrų) susitikimo vieta, skatinančia abipusės pagarbos, išklausymo, draugystės ir bendradarbiavimo dvasią“.

Noras būti kartu su žmonėmis

Apžvelgiant kai kuriuos Šventojo Tėvo atsakymus į moksleivių pateiktus klausimus, paminėtina, kad, skirtingai nuo kitų panašių klausinėjimo atvejų, kai klausimai būdavo žinomi iš anksto, ir popiežius Pranciškus galėdavo juos pasirinkti bei apmąstyti, šį kartą pokalbis buvo spontaniškas ir įdomus. Štai vienai mažai mergaitei tiesiog paklausus, ar jis norėjo būti Popiežiumi, atsakymas buvo trumpas: „Asmuo, kuris nori būti Popiežiumi, nenori sau gero. Dievas jo nelaimina. Ne, aš nenorėjau būti Popiežiumi“. Kitame asmeniniame klausime, kodėl pasirinko Jėzaus draugiją, o ne kitą vienuoliją, kodėl netapo tiesiog dieceziniu kunigu, Šventasis Tėvas paaiškino, kad jį jaunystėje žavėjo jėzuitų misijų veikla, ypač Tolimuosiuose Rytuose. Jis netgi rašė laišką tuometiniam šios vienuolijos generaliniam vyresniajam                Pedrui Arupei (Pedro Aruppe), kuris vadovavo jėzuitams nuo 1965 iki 1983 metų, kad jį pasiųstų misijoms į Japoniją. Tačiau tėvas P. Arupė su būdingu geraširdiškumu išreiškė abejones, primindamas, kad Ch. Bergoljas ankstyvoje jaunystėje dėl sunkios infekcijos prarado vieną plautį, o misijų veiklai reikia stiprios sveikatos. „Tėvas Arupė buvo labai geras, kadangi nepasakė: „Bet tu nesi toks šventas, kad taptum misionieriumi“, pridėjo popiežius Pranciškus. Taip kunigas Ch. Bergoljas liko Argentinoje, vėliau 1973 metais tapo šalies jėzuitų provincijolu, o 1998 metais paskirtas Buenos Airių arkivyskupu.

Klausiamas, kodėl po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą atsisakė būdingos prabangos ir neapsigyveno Apaštališkuose rūmuose, bet toliau reziduoja Šv. Mortos svečių namuose, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad minėtų rūmų apartamentai nėra labai prašmatnūs ir netgi dvelkia ramybe. Jis ten kasdien eina dirbti, bet dėl „psichologinių priežasčių“, tai yra dėl jam būdingo noro būti tarp žmonių, liko gyventi Šv. Mortos svečių namuose. Čia jis gali nuolat bendrauti su į Vatikaną atvykstančiais ir apsistojančiais Bažnyčios hierarchais, visuomenės veikėjais, kiekvieną rytą jiems aukoja šv. Mišias, kartu pietauja, todėl nesijaučia izoliuotas. Ta proga minėtame ir kituose atsakymuose palietęs socialinę prabangos ir neturto santykio temą, popiežius Pranciškus sakė, kad dabartinis skurdas pasaulyje yra skandalingas. Iš tiesų dabar, kai pasaulyje tiek daug turto ir resursų, tiesiog negalima suprasti, kodėl daugybė vaikų priversti badauti, vargti, neturi galimybių siekti mokslo. Tokių kentėjimų akivaizdoje „kiekvienas iš mūsų turi pagalvoti, ar negalėtų tapti nors šiek tiek vargingesnis, kažko atsisakyti kitų naudai, kad taptų panašesnis į Jėzų, kuris buvo neturtingas Mokytojas.

Dalyvavimas politikoje – krikščionio pareiga

Šventasis Tėvas paaiškino, kad vadovaudamasis tokia nuostata, jis atsisakė prabangaus automobilio, važiuodamas mikroautobusu kartu su kitais kardinolais, o būdamas Buenos Airių ganytoju, naudojosi visuomeniniu transportu. Jis vėl prisiminė tėvo P. Arupės patarimą Jėzaus draugijos nariams: „Mes negalime kalbėti apie skurdą, patys nepajutę ir nepatyrę to vargo“. „Taigi, negalima apie skurdą aiškinti abstrakčiai be asmeninio patyrimo ir konkrečios pagalbos vargstantiems, kadangi skurdas yra neturtingo Jėzaus kūnas badaujančiuose vaikuose, apleistuose ligoniuose, neteisingose visuomeninėse struktūrose“, – sakė popiežius Pranciškus moksleiviams. Jis paminėjo, kad šios problemos turi skatinti jaunimą drąsiai kovoti dėl teisingumo, skleisti viltį ir patiems gyventi viltimi, aukštais idealais, kuriant ateitį, o dabartinės skaudžios ekonomikos krizės, didelis nedarbas yra žmogiškojo asmens nuvertinimas. „Krizė, kurią mes šiandien išgyvename, pirmiausia yra asmens krizė, – sakė jis. – Asmuo šiandien beveik neturi jokios vertės, ir vertinami tik pinigai“. Dėl asmens nuvertinimo daugelyje vietų – ir tai XXI amžiuje! – žmonės yra tapę vergystės aukomis.

Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti kūriniją, atėjo, kad žmonės galėtų žengti į priekį pažangos keliu, o ne dėl pinigų… „Todėl mes turime išsilaisvinti iš tų nuodėmingų ekonominių ir socialinių struktūrų, kurios mus daro vergais. Toks šiandien yra mūsų uždavinys“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Atsakydamas į vieno dėstytojo klausimą, ar visuomeninė veikla gali turėti evangelinių bruožų, jis pabrėžė, kad įsitraukimas į politiką yra krikščionio pareiga. Mes negalime būti panašūs į Poncijų Pilotą ir abejingai „nusiplauti rankas“ visuomeninių iššūkių akivaizdoje, kadangi politika yra vienas iš aukščiausių gailestingosios meilės raiškos būdų, siekiant bendrojo gėrio. Žinoma, politika gali tapti nešvari, bet reikia kelti klausimą, kodėl joje per menkai dalyvauja krikščionys ir neįneša evangelinės dvasios. Popiežius Pranciškus dar kartą pabrėžtinai nurodė, kad darbavimasis dėl visų gerovės yra krikščionių pareiga ir daugeliu atvejų tokia veikla yra kaip tik įsitraukimas į politiką. Baigdamas pokalbį jis visiems audiencijos dalyviams, kurie neslėpė jaunatviško entuziazmo, suteikė apaštališkąjį palaiminimą.

© 2013 „XXI amžius“