„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2013 m. liepos 19 d., Nr.7 (164)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Palikome savo pėdsakus

LJD atidarymo akimirka. Scenoje –
vyskupas Artūras Poniškaitis,
kairėje, prie kryžiaus – savanoris
kupiškėnas Tautvydas Petuchovas

LJD atidarymo akimirka.
Prie popiežiaus Jono
Pauliaus II paminklo
Mindaugo Vaičiulio nuotrauka

Kupiškėnų atstovai (iš kairės):
Miglė, Tadas, Liudvikas, Aurelijus,
Žygimantas, Paulina, vadovės Jūratė
ir Rasa, Dalė, Monika, Andrėja, Sigita

Birželio 28–30 dienomis, Kaune vyko Lietuvos jaunimo dienos (LJD). Tai – „keliaujantis“ veiklaus jaunimo susitikimas, atsinaujinusios Katalikų Bažnyčios renginys, atviras visiems jauniems žmonėms, ypač dar savęs ieškančiam, augančiam jaunimui. Dalyviai tris dienas gyveno pasitikėjimo piligrimystėje, diskutavo jiems rūpimais klausimais, šventė ir liudijo tikėjimą įvairiomis formomis.

Kupiškio, Antašavos, Alizavos, Subačiaus parapijoms ir Kupiškio Švietimo skyriui parėmus, į šį įspūdingą renginį galėjo nuvykti ir Kupiškio miesto bei rajono mokinių ir ateitininkų atstovai. Išvykome būti draugystėje, tikėjimą švęsti kartu, išgyventi draugystę vienas su kitu, su Dievu ar net su pačiu savimi.

Mūsų išvyka prasidėjo nuo 5 valandos ryto. Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos autobusiukas nuvežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Iš jos traukiniu išvykome į Šiaulius. Važiavome per Radviliškį, o Šiaulių geležinkelio stotyje įsiliejome į gausią keliaujančio jaunimo minią. Traukiniu „Klaipėda–Vilnius“ išvykome į Vilnių. Nors lašnojo, tačiau, saugojimo kamerose pasidėję piligrimų mantą, turėjome laiko pasigrožėti senamiesčiu, aplankyti Aušros Vartus, Katedrą, Vilniaus universitetą, papietauti. Iš Vilniaus traukiniu atvykome į Kauną. Visur sutikome geranoriškus, nuoširdžius kauniečius. Apsigyvenę Jono ir Petro Vileišių mokykloje, dulkiant lietučiui, miesto autobusais (patvirtinus registraciją, jais įgijome teisę važinėti nemokamai) skubėjome į Santaką – čia įvyko įspūdingas Lietuvos jaunimo dienų atidarymas. Paskui su deglais ėjome per Kauno senamiestį į „Žalgirio“ areną. Šeštadienį Kauno parapijų ir rektoratų bažnyčiose vyko katechezė ir teminiai užsiėmimai. Po pietų turėjome galimybę pasirinkti norimą programos dalį: jaunimas pasklido įvairiose miesto erdvėse dalyvauti teminiuose užsiėmimuose. „Žalgirio“ arenoje jaunimas šventė Susitaikinimo liturgiją, vakare koncertavo grupė „Trinity“, vyko šlovinimas. Šventę sekmadienį „Žalgirio“ arenoje vainikavo Rožinis ir šv. Mišios. Paskui Nemuno sala šurmuliavo nuo įspūdžiais besidalinančio, atsisveikinančio jaunimo ir vadovų…

Kokia piligrimystė be nuotykių ir išbandymų? Jų per tris dienas netrūko, patyrėme įvairių jausmų. Grįžus namo atrodo, kad Jaunimo dienos kaip nuostabus išsiskleidęs įvairiaspalvis žiedas nužydėjo labai greitai.

Įspūdinga, kad šių metų jaunimo dienose talkino beveik 500 į Kauną iš visos Lietuvos atvykusių savanorių, maitinimą padėjo organizuoti kariškiai. Galime didžiuotis, kad tarp šių žmonių buvo ir kupiškėnų – studentų, gimnazistų, savanoriškos krašto apsaugos atstovų. Štai keletas Kupiškio savanorių įspūdžių:

Rokas Beliakas, Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos biologijos mokytojas, Kupiškio jaunimo centro savanorių lyderis, Panevėžio vyskupijos jaunimo centro bendradarbis, rekolekcijų vadovas: Baigę mokymus Lietuvos jaunimo dienose savanoriai buvome su Greta Dražbaite, Vilma Dobrovolskyte, Migliumi Baronu, Tautvydu Petuchovu. Aš eisenoje nešiau mikrofonus nuo Kauno pilies iki „Žalgirio“ arenos. Tuo metu lijo, bet tarnauti Dievui nepabūgau. Nors ir sušlapau, bet ėjau ir atlikau man paskirtą pareigą. Dar buvau atsakingas už dalyvių registraciją ir saugią nakvynę Kauno „Vyturio“ mokykloje. Daug kur padėjau palaikyti tvarką, dirbau darbus, kurių reikėjo. Sekmadienį po šv. Mišių nešiau ikonas, kurias arkivyskupas įteikė kiekvienai vyskupijai. Kol visi dalyviai valgydavo, sutvarkydavome visą areną. Iki Kauno keliavome visi kartu, o renginio metu dirbome atskirai, tad tik grįždami turėjome galimybę dalintis savo įspūdžiais.

Miglius Baronas: Lietuvos jaunimo dienos buvo vienos iš geriausių dienų šią vasarą, ten sutikau daug nuostabių žmonių ir puikiai praleidau laiką, kiekvieną dieną būdavo ką veikti, pagrindinės mano pareigos buvo dalinti maistą, tačiau teko padirbėti ir dar daug kur.

Vaiva Dobrovolskytė: Dirbau gana svarbų darbą: padėjau išmaitinti daugiatūkstantinę dalyvių minią, gyvenau benediktinių vienuolyne, ten labai patiko, visos vienuolės buvo be galo geros, kiekvieną dieną jas buvo galima išvysti besišypsančias. Susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, smagu, kad savo darbu galėjau prisidėti prie nepamirštamo renginio. Labiausiai patiko, kad tame renginyje ir neįgalūs žmonės buvo priimami kaip savi.

Tautvydas Petuchovas: Gyvenau pas savanorį kaunietį. Buvau atsakingas už maisto išvežiojimą: važinejau po Kauną, kroviau daiktus į automašiną, padėjau įrengti scenas.

Greta Dražbaitė: Tokiame renginyje dalyvavau pirmą kartą. Nesitikėjau, kad čia man taip patiks. Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti kaip savanorė. Taigi, teko pabūti abiejose barikadų pusėse. Buvau atsakinga už maisto dalinimą dalyviams ir savanoriams, sudarant gyvąją eilę kunigams nuo durų iki scenos, laikyti deglus. Gyvenau pas vienuoles benediktines. Jos buvo draugiškos ir malonios, mumis rūpinosi kaip mamos. Rytais atnešdavo pusryčius į kambarį, išplaudavo purvinus rūbus, vakarais aptardavome kitos dienos planus. Susiradau daug naujų draugų. Mieste sulaukėme daug dėmesio iš praeivių dėl žalių marškinėlių ir kuprinių.

* * *

Lietuvos jaunimo dienos – nepamirštama šventė, suteikusi gražių vilčių kiekvieno dalyvio asmeniniam dvasiniam augimui.

Rasa Šlekienė,
kupiškėnų jaunimo grupelės vadovė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija