„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2014 m. birželio 13 d., Nr.6 (175)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežius kalba iš Betliejaus apie rūpinimąsi vaikais

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus tarp
palestiniečių pabėgėlių vaikų

Šventasis Tėvas su jį
pasitikusiais Izraelio vaikais

Šv. Mišios Betliejaus
Prakartėlės aikštėje

Popiežius prie jam dainavusių
Šventosios Žemės mergaičių

Ženklas, rodantis visuomenės sveikatą

Vizito į Šventąją Žemę metu popiežius Pranciškus kelis kartus buvo susitikęs su vaikais ir jaunais žmonėmis, kurie entuziastingai jį priimdavo, pasakodavo apie savo rūpesčius, sulaukdami Šventojo Tėvo paguodos ir padrąsinimo žodžių. Ypač plataus dėmesio susilaukė gegužės 25 dieną Betliejuje popiežiaus Pranciškaus aukotų šv. Mišių homilija, kurioje pabrėžta, kad pagal tai, kaip visuomenė elgiasi su vaikais, galima spręsti apie jos moralinį veidą. Betliejus buvo labai tinkamas šiai minčių temai, kadangi kaip tik šioje vietoje Švč. Mergelė Marija pagimdė Kūdikį Jėzų gana sudėtingomis Šventajai Šeimai aplinkybėmis. „Kūdikio Jėzaus gimimas Betliejuje yra Dievo duotas ženklas tiems, kurie laukia išganymo ir visada lieka Dievo švelnaus rūpinimosi mumis, buvimo mūsų pasaulyje ženklu“, – aiškino Šventasis Tėvas į pamaldas Prakartėlės aikštėje susirinkusiems tūkstančiams maldininkų iš viso Palestinos regiono. Šv. Mišiose buvo daug užsieniečių – tradicinių piligrimų į Šventąją Žemę ir Izraelyje dirbančių imigrantų krikščionių iš Afrikos ir Azijos šalių.

Priminęs Evangelijos pasakojimą, kaip pasirodęs Angelas skelbė naktį prie Betliejaus budėjusiems piemenims apie Išganytojo gimimą: „Štai jums ženklas: rasite kūdikį… (Jn 2, 12), popiežius Pranciškus pradėdamas homiliją sakė, kad „ir šiandien vaikai yra ženklas. Jie yra vilties ir gyvybės diagnostinis ženklas, rodantis šeimų, visuomenės ir viso pasaulio sveikatą“. Jeigu vaikai yra svetingai priimami, mylimi, globojami ir ginami, tada galima sakyti, kad šeimos sveikos, visuomenė yra geros būklės ir pasaulis tikrai žmogiškas. Taigi ir mums, XXI amžiaus žmonėms, Dievas tarsi sako: „Pažvelkite į vaikus ir tai bus ženklas, kaip jūs patys atrodote, ko esate verti“. Betliejaus Kūdikis, kaip ir visi naujagimiai, buvo silpnas, dar negalėjo kalbėti ir vis tiek Jis buvo ženklas, kad Dievo Žodis tapo kūnu, Asmeniu, kuris atėjo išvaduoti iš nuodėmių, atėjo perkeisti žmonių širdis ir visą jų gyvenimą. „Šis Kūdikis, kaip ir kiekvienas kitas (motinos įsčiose pradėtas) vaikas buvo pažeidžiamas, ir Jį reikėjo priimti, apsaugoti, – aiškino Šventasis Tėvas. – Šiandien irgi visi vaikai turi būti priimti ir apsaugomi nuo jų prasidėjimo momento“. Taigi popiežius Pranciškus priminė pradėto, bet dar negimusio kūdikio praradimo atliekant abortą neleistinumą: jis turi būti pagimdytas ir priimtas bet kokiomis sąlygomis. O juk šiandienos pasaulyje neleidžiama gimti beveik 50 milijonų kūdikių, kurie yra brutaliai nužudomi abortų operacijų metu!

Jausti gėdą Dievo akivaizdoje

„Tačiau ir didelis gimusių kūdikių skaičius, deja, gyvena nežmoniškomis sąlygomis“, – apgailestavo Šventasis Tėvas, tęsdamas savo homiliją. Jis pabrėžė, kad taip gyvena daug vaikų tiek dideliuose miestuose, tiek kaimo vietovėse, yra išnaudojami, paverčiami vergais, tampa smurto ir neleistinos prekybos žmonėmis aukomis. Reikšdamas didelį susirūpinimą dėl tokio jaunosios kartos likimo, popiežius Pranciškus priminė, kad daug vaikų yra tarp gausių pabėgėlių, net ir Šventojoje Žemėje, kur nesibaigia konfliktai. Neretai jie gyvybes praranda atviruose vandenyse, pavyzdžiui, Viduržemio jūroje, kai su prieglobsčio ieškančiais tėvais bando menkais laiveliais persikelti iš Afrikos į Europos šalis. „Šiandien tai žinodami, mes turime jausti gėdą Dievo akivaizdoje, Dievo, kuris tapo Kūdikiu“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Todėl jis kvietė visus klausti savęs, kas mes esame Kūdikio Jėzaus akivaizdoje, klausti, ar esame tokie rūpestingi kaip Marija ir Juozapas, kurie gimusį Jėzų priėmė su motiniška ir tėviška meile ir Jį tobulai globojo, pavyzdingai augindami tvirtoje šeimoje. O gal esame, kaip tuometinis Palestinos valdovas Erodas, kuris norėjo mažąjį Išganytoją nužudyti ir todėl, gelbėdama Jį, Šventoji Šeima buvo priversta bėgti į Egiptą.

Ar esame, kaip tie Betliejaus piemenys, kurie, išgirdę žinią apie Jėzaus gimimą, nuskubėjo Jį pamaldžiai pagarbinti ir atnešė Jam kuklias savo dovanas. O gal esame vaikams visiškai abejingi, kaip tie beširdžiai žmonės, kurie gražiai kalba, bet pasinaudoja vargšais vaikais, kad iš to pelnytų pinigų, aiškino popiežius Pranciškus, pasmerkdamas begėdiškus vaikų pornografijos nusikaltimus. Jis kreipėsi į vyresniuosius ir ypač šeimų tėvus ir klausė, ar jie yra pasirengę vaikams, bendravimui su jais skirti pakankamai laiko. O gal abejingai palieka juos vaikų darželyje ir mokykloje (ar net gatvės „auklėjimui“), kaip kokius automobilius parkavimo aikštelėje ir skuba tvarkyti savus reikalus. „Ar mes esame pasirengę vaikus išklausyti, jais rūpintis, melstis už juos ir su jais? – kalbėjo Šventasis Tėvas. – O gal mes juos tiesiog ignoruojame, kadangi pernelyg įsitraukę į savo pačių reikalus“.

Šiandien yra daug verkiančių mergaičių ir berniukų iš bado, iš šalčio ir norinčių, kad kas nors juos pakeltų, priglaustų, palaikytų ant rankų. Tie verkiantys vaikai, anot popiežiaus Pranciškaus, yra didelis iššūkis šiandienos žmonėms, kurie kasdien išmeta tonas maisto, daug medikamentų, o vaikai badauja, priversti kentėti dėl lengvai išgydomų ligų.

Pabėgėlių vaikų būklė

„Epochoje, kurioje stengiamasi žodžiais pabrėžti vaikų gynimo svarbą, klesti prekyba ginklais, kurie galiausiai atsiduria kariaujančių vaikų rankose, klesti rinka prekių, pagamintų iš mažų vaikų vergiško darbo“, – priekaištavo Šventasis Tėvas. Jis darė išvadą, jog, kaip Betliejuje gimęs Kūdikis Jėzus, taip ir kiekvienas vaikas, gimstantis ir augantis bet kurioje pasaulio vietoje, yra diagnozės ženklas, parodantis mūsų šeimų, bendruomenių ir valstybių sveikatos būklę. „Tokia aiški ir nuoširdi diagnozė gali paskatinti mus naujam gyvenimo būdui, kad mūsų santykiuose daugiau neliktų konfliktų, engimo, vartotojiškumo, bet tik brolybė, atleidimas ir susitaikymas, solidarumas ir meilė“, – baigdamas homiliją tvirtino popiežius Pranciškus. Rodydamas rūpinimosi kenčiančiais vaikais ir jaunais žmonėmis pavyzdį, po Betliejuje aukotų šv. Mišių jis nuvyko į netoli esančią palestiniečių pabėgėlių stovyklą, kurioje susitiko su keliais šimtais nelengvomis sąlygomis čia gyvenančių jaunosios kartos atstovų.

Kalbėdamas jiems Šventasis Tėvas sakė, kad jaučia jų neramių širdžių plakimą, todėl norėjo kiekvieną jų pasveikinti, palinkėti viso geriausio jiems ir jų šeimoms. Vienas palestinietis berniukas garsiai priminė, kad pabėgėlių stovykloje gimė ir čia auga būdamas su savo tėvais ir netgi seneliais, nes pirmosios palestiniečių stovyklos buvo įkurtos ir iki šiol veikia dar nuo 1949 metų Izraelio ir arabų karo. „Todėl mes norime pasakyti pasauliui: užteks kentėjimų ir pažeminimų“, – ryžtingai tvirtino jaunasis palestiniečių pabėgėlių atstovas. Atsakydamas popiežius Pranciškus patvirtino, kad labai gerai supranta tuos žodžius ir sunkų gyvenimą okupacijos sąlygomis. „Bet neleiskite, kad praeitis nulemtų jūsų gyvenimą, visada žvelkite į ateitį ir dėkite pastangas, kad pasiektumėte ko norite“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Žinodamas, kad iš palestiniečių pabėgėlių stovyklų daug jaunų žmonių įsitraukia į kovotojų būrius ir netgi teroristų grupes, jis aiškino, kad reikia suvokti, jog smurto negalima įveikti smurtu. „Smurtas įveikiamas tik siekiant taikos, ir tik dorai darbuojantis galima padėti savo tėvynei judėti į priekį“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis klausėsi palestiniečių vaikų giedojimo, gavo iš jų dovanų, kartu su jais ir už juos pasimeldė, palaimino ir prašė, kad vaikai pasimelstų už jį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija