„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2016 m. lapkričio 11 d., Nr.11 (204)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Vengrijos revoliucija – Lietuvos jaunimo širdyse ir veiksmuose

Zigmas Tamakauskas

Zigmas Tamakauskas
su mons. Alfonsu Svarinsku

Zigmas Tamakauskas su kardinolu
Vincentu Sladkevičiumi

Interviu su Zigmu TAMAKAUSKU, vienu iš Vilniaus studentų, prieš 60 metų dalyvavusių studentijos tautinio atgimimo sąjūdyje

Prieš 60 metų komunistinėje Vengrijoje įvyko sukilimas prieš tuometinį stalinistinį režimą. Deja, jis greitai buvo brutaliai ir gana žiauriai nuslopintas, pasinaudojus klasta ir apgaule, ir po to sekė teroras prieš vengrų tautą. Tuometinis Lietuvos jaunimas, sužinojęs apie Vengrijoje vykstantį sukilimą, pagarsėjo savo bebaimėmis demonstracijomis prieš tuometinį okupacinį režimą. Kaip prisimenate tų laikų nuotaikas okupuotoje Lietuvoje?

Iš tiesų nuo tų skaudžių įvykių jau praėjo daug laiko – net 60 metų. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios sovietinį imperializmą, jau sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinis lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atminimas liko gyvas. Tada aš buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Gyvenome keturiese netoli Vingio parko, vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Turėjome jaunatviško idealizmo, rūpėjo Lietuvos likimas, stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius palaikė savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos sukosi „nacionalistiškai nusiteikę“ studentai...

Savo veikloje bandėme derinti įvairias priemones. Su kai kuriais studentais sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą bandėme įtraukti ir tuomet rusų kalbą studijavusį gana rimtą ir susikaupusį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis, nurodęs kai kurias priežastis, prisidėti praie mūsų darbo, galima sakyti, sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė filosofijos mokslus, prasidėjus Atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu, Pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi. Stengėmės aktyviai dalyvauti atviroje visuomeninėje studentiško gyvenimo veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nors jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ reprodukciją, gavo pavyzdingo kambario statusą. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką... Tokiam patardavome labiau pasidomėti tauraus gyvenimo žingsniais, dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš irgi bandžiau mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Šiuo prašymu susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio prašymo iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, nutarėme paraginti studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šv. Mišių aukoje jau seniai lietuviškas tradicijas palaikiusioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodyti ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai ir tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome talentingo tuometinės Konservatorijos studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už tai jis vėliau buvo pašalintas iš konservatorijos, o baigęs pogrindinę kunigų seminariją, tapo kunigu, dar vėliau buvo pogrindžio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo talkininkas, sovietinių lagerių kalinys – kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo balsas, galingas tenoras, suvirpindavo visą bažnyčią, paskatino susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio.

Prisiminkite, kaip tada pajutęs nerimastingą to laiko dvasios dvelksmą Lietuvos jaunimas įsitraukė į tuometinius pasaulį sukrėtusius Vengrijos sukilimo įvykius. Ar tų laikų tautinis studentų atgimimas sutapo su Vengrijos sukilimo pradžia? Kaip reiškėte solidarumą su už laisvę sukilusiais vengrais?

Jau žinojome, kad Vengrijoje spalio pabaigoje vyksta masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų iškirpti sovietiniai simboliai, o „skylėtosios“ vėliavos tapo sukilėlių ženklu. Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis paskelbė Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos karinio pakto, pareikalavo iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Matėme, kaip kilo Vengrijos revoliucija – laisvės viltis visoms sovietų pavergtoms tautoms. Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę didžiojoje universiteto Istorijos-filologijos fakulteto auditorijoje. Prisirinko tiek jaunimo, kad negalėjo sutilpti į auditoriją, buvo pilnas ir koridorius. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio poemos „Jaunoji Lietuva“ šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo...“ Visi suprato, kad tai – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija. Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Skambėjo kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.

Ar tada Jūs, kaip katalikas ir lietuvis, įsitraukėte į aktyvesnę veiklą? Kaip jums pažįstamas jaunimas buvo paveiktas patriotizmo ir Vengrijos sukilimo?

Lietuviams visą laiką buvo artimas mirusiųjų pagerbimo jausmas. Mūsų tauta jau iš senovės lankydavo kapuose savo mirusiuosius. Tas paprotys ypač pasireiškė tomis vengrų tautai svarbiomis dienomis. Artėjo 1956 metų Visų Šventųjų diena. Nutarėme sutvarkyti krūmais apžėlusius lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Išvakarėse prie kapinių tvoros paslėpėme tvarkymo įrankius. Dieną, po paskaitų, mūsų, lituanistinių studijų vienminčių studentų, būrelis kibo į darbą. Dirbome iki vėlyvo vakaro. Širdyje buvo gera – vakaro tamsą nušvietė mūsų nuoširdaus darbo šviesa, susiliejusi su žuvusių Lietuvos žemės gynėjų atminimo dvasia, suspindusia mūsų maldoje ir šviečiančių žvakių blyksniuose (vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, neaiškiomis aplinkybėmis sovietiniais metais žuvęs kraštotyros ekspedicijoje). Po kelių dienų su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių lėktuvų propelerių kryžiais pažymėtus lakūnų kapus.

Paslapčia raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo sekretorius Arūnas Tarabilda net viešai paragino studentus vykti į Rasų kapines. Susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų. Jono Basanavičiaus kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, Vengrijos revoliuciją sveikinantys žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių: „Eikite namo...“ Į brutalius kareivių ir milicininkų žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę Vengrijai!“ Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks nužygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Paprašėme, kad atvyktų miesto valdžios atstovai. Atvyko. Reikalavome, kad būtų paleisti suimti mūsų eisenos dalyviai, – tada išsiskirstysime. Pavyko susitarti. Išsiskirstėme būreliais.

Ar to meto Vilniaus universiteto vadovai, kolaborantinė valdžia kaip nors suprato studentijos reikalavimus? O gal tai tik tebuvo akstinas, savotiškas impulsas susidoroti su nepaklusnia jaunuomene, dar labiau įtvirtinti okupacinio sovietų režimo pamatus? O gal buvo tautinio susipratimo pavyzdžių tarp universiteto dėstytojų ar vadovų?

Išties kolaborantinė valdžia, vykdžiusi visus okupantų nurodymus ir netgi juos viršydama, pasistengė nubausti nepaklusniuosius studentus. Tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Aš buvau apkaltintas kontrrevoliucine veikla, buvo akcentuotas ir mano ant J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais. Tačiau mums svarbu tai, kad brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas, gerokai sulietuvinęs šios aukštosios mokyklos dėstytojų kontingentą ir net universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir mano dalyvavimo priežastį. Buvau jiems pristatytas kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusius milicininkus ir kareivius brutaliais užgauliojimais bei keiksmais. Sakiau: „Jei nebūtų buvę šito, būtume taikiai išsiskirstę“. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote, patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti studentą Tamakauską ir kitus antitarybine veikla...“ Supratau, kad tuometinis rektoratas gynė Vėlinių įvykiuose dalyvavusius studentus. Man tąsyk pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas.

Tačiau „lietuviškasis“ KGB, kaip sovietų režimo ramstis, nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16-osios naktį atliktomis kratomis ir areštais. Kartu su Arūnu Tarabilda atsidūriau saugumo rūsių kameroje. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Dailės institute buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje. Mane apkaltino „aiškia antitarybine veikla“ ir „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš universiteto, išsiuntė į sovietinius rekrūtus Pauralio radiacijos užterštoje zonoje. Į tą pačią pauralės Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą Algirdą Vaitkų, perkeltą drauge su Valentinu Ardžiūnu į neakivaizdinį skyrių. Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų ir filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo dvasios. Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos Atgimimo.

Atgavus Lietuvai laisvę teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos bendrakursio Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai kaip, pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose...“ Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“. Leonardas Gogelis, liudijant jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui, buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

Ar pakankamai solidžiai ir išraiškingai dabar Lietuvoje prisimenamas vengrų siekis išsivaduoti iš diktatūrinio režimo?

Liūdna, kad dabar 1956 metų Vengrijos sukilimas bei tuometinės Lietuvos studentijos solidarizavimasis su drąsiaisiais vengrais šiemet buvo beveik neprisimintas. Tikrai gana silpnai Kaune buvo paminėtas Vengrijos revoliucijos 60-metis, dar blankiau šio įvykio sukaktis buvo prisiminta Vilniuje. Juk galėjo būti surengta konferencija, aptariant tų laikų įvykius Vengrijoje. Tai buvo padaryta prieš dešimt metų. Tada prie tų įvykių paminėjimo daug pasidėjo a. a. Vytautas Grinius. Dabar nieko gero nebuvo padaryta. O juk tai buvo abiejų tautų išsivadavimo kova, kuri pagaliau buvo apvainikuota pergale.

Ačiū už prisiminimus, įvertinant Vengrijos sukilėlių ryžto reikšmę mūsų tautai, primenant to meto jaunuomenės įnašą, atsidavimą tautiniams ir krikščioniškiems idealams.

Kalbėjosi Livija ŠIUGŽDIENĖ

 

Doc. dr. Bronius Kriščiūnas

Bronius Kriščiūnas: „Čia, prie paminklo
„Žuvome dėl Tėvynės“ ir kitur kapinėse
tada buvo tūkstančiai žmonių“

Bronius Kriščiūnas prie paminklo
Vengrijos sukilėliams

Su Broniumi Kriščiūnu susitikome lapkričio 3-iosios vakare. Jau temo. Prieš 60 metų, vykstant revoliucijai, Kaune, buvusiose Karmelitų kapinėse, o ypač prie paminklo žuvusiems už laisvę, vyko demonstracijos. Bronius KRIŠČIŪNAS – inžinierius, technikos mokslų daktaras, docentas, valstybinės premijos laureatas – 1953 metais baigęs Vilkaviškio vidurinę mokyklą, 1958 metais Kauno politechnikos instituto (KPI) Hidrotechnikos fakultete įgijo vandentiekio ir kanalizacijos inžinieriaus specialybę, 1999–2013 metais buvo Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros docentas.

Stovime toje vietoje, kur 1956 metų Vėlinių dieną vyko aštrios demonstracijos prieš sovietinę okupaciją, paremiant prieš kelias dienas prasidėjusį Vengrijos išsivadavimo sukilimą. Jūs esate senbuvis ta prasme, kad dalyvavote ir tose prieš 60 metų čia vykusiose demonstracijose ir dabar čia netoliese gyvenate. Ką jūs, kaip tų laikų liudininkas, prisimenate apie tai ir apie valdžios pastangas sutrukdyti jaunimui remti Vengrijos sukilimą?

Išties šioje vietoje tada buvo labai daug žmonių, apie 3–5 tūkstančius. Visa kapinių teritorija tada buvo tiesiog užpildyta. Išvakarėse Kauno politechnikos instituto (KPI) komjaunimo komitetas sušaukė visą aktyvą – fakultetų sekretorius, grupių aktyvistus ir kitus. Fakultetuose tada buvo tokia įprasta struktūra: studentų grupei vadovavo seniūnas, komsorgas (komjaunimo organizacijos sekretorius) ir proforgas (vadinamosios profsąjungos vadovas). Pagrindinės veiklos koordinuojant galimą studentų sutramdymą ėmėsi komjaunimas. Pasitarimui vadovavo atstovas iš milicijos valdybos, jis teikė nurodymus, ką daryti dėl numatomo mitingo. Buvo karininkas iš KGB. Apie būdus neleisti studentams rengti mitingą kapinėse kalbėjo KPI komjaunimo pirmasis sekretorius Lionginas Šepetys (tada jis dirbo ir dėstytoju, vėliau tapo Kauno pirmuoju sekretoriumi, paskiau jį perkėlė į Vilnių, į komunistų partijos CK). Instituto atstovams buvo sakoma: „Jaučiame, kad antitarybinis susibūrimas gali sutraukti daug žmonių, todėl jūs, kaip aktyvas, turite sudrausti savo studentus, atkalbinkite juos, kad neitų į jokias kapines ar susirinkimus“.

Gyvenau KPI III rūmų bendrabutyje (tada buvau trečio kurso studentas, 22 metų), Laisvės alėjoje. Iš to bendrabučio beveik visi studentai, nepaisydami perspėjimų, išėjo į kapinėse vykusį mitingą už laisvę. Buvo daug gimnazistų. Mums priešinosi raudonais raiščiais ryšintys aktyvistai, susirinkę aplink mečetę. Tačiau greitai, prasidėjus įvykiams, visi jie dingo. Milicininkai čia irgi beveik nepasirodė, nes studentai juos greitai išvaikė. Neturėdami trispalvių, žmonės susegdavo spalvotus šalikėlius ir taip padarydavo nors ir tokias improvizuotas vėliavas. Bet tai buvo mums brangios lietuviškos vėliavos. Studentai šaukė: „Laisvę Lietuvai“, „Laisvę Vengrijai“. Buvo daug kalbėtojų prie žuvusiųjų už laisvę paminklo ir kitose vietose. Raminti studentų į kapines atėjo KPI LKP sekretorius Kazimieras Lengvinas. Jis vis ragino jaunuomenę skirstytis, nes, kaip jis sakė, „pamatysite, kaip čia baigsis blogai“. Matyt, jis žinojo apie būsimą kariuomenės panaudojimą prieš protestuotojus (1972 metais LKP Kauno miesto komiteto sekretorius Kazimieras Lengvinas dar griežčiau susidorojo su Romo Kalantos laidotuvių dalyviais – „XXI amžiaus“ pastaba). Dar aktyvesnis buvo Lengvino pavaduotojas Kazalupskis – jis šaukė ant studentų, elgėsi labai aršiai. Raminti studentų atėjo ir kiti komjaunimo komiteto nariai, pavyzdžiui, Durasevičius. Girdėjau, kaip policijos vyresnieji ir Kauno vadovai vis rėkavo saviškiams: „Tik nešaudykite, tik nenaudokite ginklo!“ Bet milicininkai greitai išsigandę (o gal pagal planą) dingo. Ir kai kapinėse prie mitinguotojų vis prisidėjo daugiau žmonių (jų važiavo ir iš kitų miestų (Kėdainių, Marijampolės), važiavo pilni autobusai ir traukiniai), kareiviai ir saugumas užblokavo net autobusų ir geležinkelio stotis. Jau sutemus, kariuomenė apsupo kapines. Buvo atsiųsti ir parašiutininkai, būtent jie apsupo kapines, buvo ir inžinerinis pulkas (iš Radvilėnų gatvės), jo kariškiai turėjo techniką (radiją, racijas) ir, matydami, kokiose vietose renkasi studentai, pranešdavo kareiviams ir taip juos iškviesdavo prieš studentus (parašiutininkai racijų neturėjo). Vaizdas buvo klaikus, vienus mušė, kiti švilpė, kiti be perstojo skandavo šūkius. Kauno valdžios pasiųsti veikėjai neturėjo net kaip pasireikšti, jie patys bijojo studentų, nes mūsų entuziazmas buvo didelis. Lengvinas ir kiti partiniai bei komjaunimo vadai bailiai pabėgo, bijodami būti primušti. Prie generolo Silvestro Žukausko kapo, žiūrėk, – jau mitingas, kalba apie nepriklausomybę, kitur vėl būriai žmonių, už 50 metrų – kitas būrys... Buvo keliolika vietų, kur rinkdavosi žmonės. Tačiau kas minutę važiavo pilni sunkvežimiai kareivių, jie ir atlaikė žmonių puolimą. Aplinkui buvo pristatyta karinių sunkvežimių su kareiviais ir „voronokų“. Prie paminklo vieni studentai šoko per tvoras, kitus, nespėjusios pabėgti, primušė. Buvo baisus dalykas: riksmai ir muštynės tarp kareivių ir studentų – studentai pasipriešindavo kareivių smūgiams. Bet jei kokį nors jaunuolį pagauna, tai, kaip vilkai ar Afrikoje liūtai atskirdavę paliegusį buivolą, paimdavo į „voronoką“ ir veždavo į saugumą. Kareiviai neveždavo, tik vaikydavo ir mušdavo. Jie laikė „fronto liniją“ ir neleisdavo įeiti į kapus. Milicininkų, kaip sakiau, buvo labai mažai, nes juos greitai išvaikė. Kareiviai mušė už kapinių tvoros esančius, o kai kuriuos aršesnius tempė į „voronokus“. Tada buvo suimta apie du šimtus KPI studentų. Juos susodindavo po dešimt į kabinetą, apklausdavo ir mušdavo. Kitą dieną, po 13 valandos, jau sumuštus paleido.

Kas buvo demonstracijų dalyviai ir nukentėjusieji?

Demonstracijoje dalyvavo daugybė studentų – ne tik iš KPI, bet ir iš Kūno kultūros instituto, ir iš Žemės ūkio akademijos. Buvo ir kitų kauniečių, bet jie nesuspėjo pagal jaunimą. Tada studentai buvo išvažiavę per lapkričio „ilgąsias“ šventes į kaimus, bet daug kas, išgirdę apie bręstančius įvykius, grįžo atgal į Kauną. Ir aš, kaip vilkaviškietis, grįžau. Per tokias šventes net įprastai skatinamas pasilinksminimas buvo uždraustas (Vilkaviškyje gyvenau su tėvais, beveik centre, Kapų gatvėje, ten gyveno ir mano tėvai, ir seneliai). Suėmė mano kambario draugus Lisauską, Vaivadą, Joneliūną, nuvežė į saugumo rūsius ir per naktį mušė. Kitą dieną jie grįžo, buvo prigrasyti niekam nieko nesakyti. Aišku, paskiau jie papasakojo. Čia kalbu tik apie KPI studentus. Kapinėse buvo daug civiliniais rūbais apsirengusių saugumiečių, tad pagal jų pateiktus duomenis aktyviausiai kalbėję studentai buvo suimti ir baudžiami. Penki KPI studentai buvo pašalinti. Tarp jų buvo Alfonsas Šulcas (studijavo statybų inžineriją). Paskiau jis nuvažiavo į Leningradą, ten priėmė į politechnikos institutą ir leido sėkmingai baigti mokslus, nes leningradiečiai nepersekiojo (A. Šulcas mirė prieš penkerius metus). Ir paskiau pilnos gatvės buvo studentų, šaukiančių „Laisvę Lietuvai“. Išsigandę mitingų ir susirinkimų Kauno kapinėse, kai žinios apie sumuštus mitinguojančius pasiekė užsienį, Kauno partijos ir vykdomasis komitetai Karmelitų kapines uždarė ir iškėlė į Petrašiūnus. Juk Karmelitų kapinės tapo vieta susirinkti, nes čia buvo palaidota daug žymių žmonių.

Kaip šių įvykių metu ir iki jų elgėsi KPI vadovybė, kaip laikėsi dėstytojai šių demonstracijų klausimu?

KPI rektorius tuo metu buvo Kazys Baršauskas. Pasitarime prieš protestus ir paramą Vengrijos sukilėliams jo nebuvo – jis kažkaip išsisuko. Bet veikė komjaunimo sekretoriai, be to, į „pasitarimą“ buvo suvaryti dekanai. Nors dėstytojų buvo visokių, bet Vengrijos klausimu jie palaikė studentų pusę, tačiau buvo ir aršių komunistų. Po demonstracijų vėl vyko komjaunimo aktyvistų susirinkimas, studentai buvo pasmerkti, svarstyti, perspėti ir dėstytojai, kad silpnai auklėjo, kad studentai nepadėjo milicijai. Kol rektorius buvo Baršauskas, mąstymas buvo laisvas ir taktika priimtina. 1944 metais VDU rektoriumi buvo paskirtas Juozas Kupčinskas, nes nenorėta skirti ruso. Prieš padalijant VDU į tris aukštąsias mokyklas, buvo kalbama lietuviškai, tačiau visuose partiniuose biuruose – jau rusiškai. Kupčinskui buvo pasakyta: „Jei nori būti rektoriumi, turi stoti į komunistų partiją“. Rektoriumi jį paskyrė iš patriotinių paskatų, kad universitetui vadovautų lietuvis. Tačiau Kupčinską po kurio laiko išvarė, nes jis nebuvo patikimas: jį puldavo ir dešinieji, kuriems jis nemokėdavo atsikirsti, ir komunistai, kuriems irgi nemokėdavo atsispirti, todėl jis laviravo, bet turėjo išeiti. KPI partiniame biure apie 60 proc. buvo žydai, atvykę daugiausia iš 16-osios divizijos. Pavyzdžiui, toks Herčas buvo aršus komunistas – jis kitą dieną po demonstracijų keikė antitarybininkus ir visus kitus. Jis dėstė statybos ar architektūros įvadą. Partinio biuro narys Volfas Vilenskis buvo 16-osios divizijos pulko vadas, pulkininkas. Planavo jį padaryti kariniu komisaru, jis net buvo pasisiuvęs generolo uniformą, išvakarėse padarė balių, bet apie tai išgirdęs Antanas Sniečkus supyko ir atėmė generolo laipsnį. Paskui Vilenskis Vilniuje dirbo inventorizavimo biuro viršininku, vėliau išvažiavo į Izraelį. Mechanikos fakulteto dekanas Nikolajus Milenskis buvo aršus komunistas, jis ir buvo vienas iš Kupčinsko nuvertėjų. Milenskis buvo labai baisus, jokios disertacijos neapgynęs, tik už padlaižiavimą komunistų partijai buvo paskirtas dekanu. Jis sakydavo: „Pasikalbėkime kaip komunistas su komunistu“. Tik apgailestauti tenka, kad jis palaidotas Petrašiūnų kapinėse kaip Lietuvai tariamai nusipelnęs žmogus. Štai tokie KPI vadovai visomis jėgomis stengėsi auklėti studentus komunistiškai, juos persekiojo.

Kai po Baršausko mirties rektoriumi buvo paskirtas Marijonas Martynaitis, o po jo – Vladislavas Domarkas, buvo jau kitaip – jiems vadovaujant buvo stiprinamos komunistinės pažiūros. V. Domarkas, miręs 2015 metais, buvo idėjinis komunistas. KPI rektoriumi jis dirbo apie 8 metus, nebuvo mylimas studentų, buvo labai paklusnus komunistų partijai. 1989 metais atleistas. Išrinktas Kriščiūnas, tolimas mano giminė, paskiau Šiaučiūnas.

Ar demonstracija kapinėse vyko stichiškai, o gal ji buvo suplanuota kaip būdas nuversti sovietinę valdžią, kaip jaunatviškas pasipriešinimas priespaudai ar pabuvimas prie kokio nors Lietuvai nusipelniusio žmogaus kapo?

Rinkomės prie generolo Silvestro Žukausko kapo, prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, prie paminklo žuvusiems už laisvę. Išvakarėse, kai buvo kažkokios komjaunimo metinės ir kai daug aktyvistų buvo sukviesta į pasitarimą, jau visi studentai žinojo, kad kažkas bus – juk apie tai kalbėjo partijos vadovai. Todėl visi ruošėmės eiti į kapines protestuoti. Tai nebuvo koks nors stichiškumas. Be abejonės, tuos protestus paskatino Vengrijos revoliucija. Visi per naktis klausėsi radijo. Protestai prasidėjo vakare, jau temstant. Stichiškumas buvo ta prasme, kad buvome vaikomi, stumdomi ir mušami kareivių ir turėdavome jų smūgių saugotis.

O gal tie partijos, komjaunimo ir saugumo posėdžiai ir net aktyvistų veiksmai paskatino protestuoti?

Jei kareiviai nebūtų mušę ir vaikę, gal būtų pasibaigę taikiai. Bet tiek daug buvo protestuojančių, kad neišeisi niekaip... Kareivių stumiamas paeini gal 50 metrų, vėl žiūrėk, jau kuris nors studentas kalba, kitur paeini – vėl kalba. Kai tais takais dar buvo galima eiti, tie vadovai vis sakė ir ragino: „Eikite, nes pamatysite, kas čia bus“. Tam jau ruošėsi ir milicija, ir saugumas, ir kareiviai. Jei minią išvarydavo iš vienos vietos, kitur atsirasdavo dar dvigubai daugiau. Paskiau tie kareiviai su kerziniais batais mušė ir spardė, kaip jiems patiko. Bet kapinės buvo taip pilnos, kad išeiti negalėjome, nors ir vaikomi jėga ir smūgiais.

Kokią įtaką studentams darė Vengrijos revoliucija? Ar vėliau prisimindavote Vėlinių demonstracijas? Kaip valdžia siekė sutramdyti Kauno studentiją?

Apie 1956 metų Vengrijos sukilimą visi žinojome, nes KPI studentai, kaip turintys patirties technikos srityje, mokėdavo patys pasigaminti radijo aparatus, taigi mes, studentai, klausydavome užsienio radijo stočių laidų. Klausydavome ir tada, per sukilimą, ir vėliau. Sužinojome, kad, numalšinus sukilimą, vengrai masiškai bėgo traukiniais į užsienį, kad rusai uždarė šalies sienas. Vengrijos sukilimas darė nepaprastai didelę įtaką studentams. Jie po Vėlinių demonstracijų ilgai nenurimo. Praėjo pora mėnesių, kol valdžiai pavyko nuraminti studentus – jie vis susispiesdavo, o pasirodžius milicijai dingdavo iš jos akių. Ir praėjus kuriam laikui vengrus mes labai gerbėme. 1957 metų pavasarį į Kauną atvažiavo Vengrijos stalo teniso komanda. Lietuviai buvo Sąjungos čempionai, bet mes labai „sirgome“ už Vengrijos komandą, kurios nariai, pamenu, – Europos teniso čempionas Belčikas, Šido – buvo taip „apstatyti“, kad prie jų niekas negalėtų prieiti. Į Sporto halę, kur vyko pirmenybės, leido tik ribotai. Tada palaikėme vengrų komandą, tose varžybose vėl pradėta net vėliavas kilnoti. Aišku, tada jau nebuvo tokio pakilimo, nes studentus masiškai įspėjo nevykdyti jokių išsišokimų, o prigąsdinimui buvo rengiami vos ne draugiški teismai, ir studentai, bijodami pašalinimo iš KPI, pasidavė spaudimui. O paskiau valdžiai svarbiausias dalykas buvo panaikinti kapines, kurios būdavo pagrindinė susirinkimų vieta. Visada prisimindavome Vengrijos sukilimą. Tada didžiai gerbėme Vengriją kaip dabar Ukrainą. Į šią šalį beveik uždraustos buvo turistinės kelionės. O dar vėliau, kai buvau Kauno miesto deputatas, 1978 metais Kauno deputatų sesija nusprendė oficialiai leisti milicijai naudoti gumines lazdas – tai buvo neramumų per Romo Kalantos laidotuves rezultatas.

Kaip susiklostė vėlesnis Jūsų gyvenimas? Ar po demonstracijų Kaune nepatekote į juoduosius sąrašus?

Ne, pavyko laimingai išvengti. 1958 metais baigiau KPI. Po penkerių metų darbo Pramonės projektavimo institute pradėjau vadovauti „Kauno vandentiekiui“ – paskyrė kaip jauną specialistą. Tada į Lietuvą jau grįžo tremtiniai ir politiniai kaliniai. Pas mus jų dirbo apie 30 proc. Jie buvo tylūs, uždari, bet labai pasiilgę tėvynės ir norėjo čia gyventi. Kartą suorganizavome jiems išvyką, ir jie labai gražiai su mumis bendravo. Jie buvo pasiilgę lietuviškų dainų, kalbų, jie draugavo, bendravo.

Kaip jūsų darbuotojai tremtiniai ir iš lagerių paleistieji kaliniai žiūrėjo į Lietuvą, jos problemas?

„Kauno vandentiekyje“ dirbo daugiau nei 40 tremtinių. Jiems buvo labai sunku gyventi, nes būtinai reikėdavo prisiregistruoti Kaune – tik tada buvo galima gauti darbo. Jei jiems buvo leidžiama gyventi Kaune, reikėdavo prisiregistruoti turint 13 kv. metrų plotą. Tik suradusi 45 kv. metrų butą šeima galėdavo prisiregistruoti, nes vienam asmeniui buvo būtina 13 kv. metrų prisiregistravimui – taip varžė tremtinių teises gyventi Lietuvoje. Eidavau į miliciją, prašydavau priregistruoti. Jeigu tremtinys buvo labai „nusikaltęs“, jam išvis neleisdavo gyventi Lietuvoje, ir tokie, norėdami įsikurti nors kiek arčiau Lietuvos, apsigyvendavo Kaliningrado srityje ar Latvijoje. Pas mus dirbę tremtiniai buvo tylūs, mažai kalbėdavo. Jie nerėkdavo, nepiktnaudžiavo darbo sąlygomis, dirbdavo už mažiausią atlygį. Patys geriausi darbuotojai buvo tremtiniai. Taip išsprendėme darbo jėgos klausimą. Nereikėjo nei ekskavatorių, nei kranų. Į Kauno ir visos Lietuvos gyvenimą jie įnešė nepaprastai didelį indėlį. Jiems buvo svarbu gyventi ir dirbti Lietuvoje. Nors jie buvo tylūs, nekalbūs, uždari, bet visada pasitarnaudavo tose srityse, kur mums buvo sunku. Pavyzdžiui, ateini pas savo darbuotoją tremtinį, pasakai, kad reikia pakrikštyti dukrą, ir jis tai suorganizuoja. Jie viską gaudavo, ką paprašydavome, pavyzdžiui, iš kunigo Juozo Preikšo jie gaudavo kalėdaičių, iš kažkur parūpindavo eglutes Kalėdoms. Ir bažnyčiose, ir kitur jie pagelbėdavo. Jie garsiai nesireiškė, nes buvo pamokyti, pavyzdžiui, Kengyro sukilime, kur jų daug žuvo. Todėl jie nesikišo į mūsų, kaip jaunimo, demonstracijas, nes jiems svarbiausia buvo gyventi Lietuvoje. O tie, kurių charakteristikos buvo blogos, gyveno Kaliningrade. Kaunas išsiskyrė tuo, kad iš jo buvo daug emigravusių į Ameriką. Galiu pasakyti tokį pavyzdį: jei Kaunas planiniu būdu (valdžios paskirstymo būdu) per metus gaudavo tris tuo laiku ypač vertinamus automobilius „Volga“, tai iš užsienyje gyvenusių giminių gaudavo iki 200 panašių automobilių. Mat emigravusieji atsiųsdavo pinigų, ir už juos galima būdavo pirkti specialiose parduotuvėse „Beriozka“, kurių nebūdavo Kaune, bet būdavo Rygoje, Maskvoje, Kijeve, Minske. Paskiau „Beriozka“ atsirado ir Vilniuje, bet Kaune tokių parduotuvių nebuvo. „Beriozkose“ už valiutą buvo parduodami „Volgos“, „Moskvičiai“, šaldytuvai, muzikos instrumentai, kailiniai, raudonieji ir juodieji ikrai, geriausios kokybės degtinė, kitos deficitinės prekės. Tokiose parduotuvėse lietuviai „Volgų“ ir „Moskvičių“ tiek nupirkdavo, kad tarybinė pramonė net nespėdavo prigaminti. Mus, po tokias parduotuves bežioplinėjančius studentus, išvydavo.

Kaip susiklostė jūsų darbas vėliau? Kokia tolesnė jūsų darbo karjera?

Dirbau Kauno pramoninės statybos projektavimo institute. Kaip ir visi tais laikais buvau komjaunuolis, paskiau aš, kaip jaunas specialistas, paskirtas į Kauno vandentiekio ir kanalizacijos trestą valdytoju. Įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą. Paskiau pradėjau dėstyti KPI hidrotechnikos fakultete Vandentiekio ir kanalizacijos katedroje. Nepriklausomybės metais galėjome dirbti iki 65, o paskiau iki 69 metų ir atleido. Perėjau į VDU, dar ir dabar dėstau. Parašiau vadovėlį „Aplinkos inžinerija“. Dabar dėl amžiaus dirbu mažai.

Dėkojame jums už įdomų pasakojimą.

Kalbėjosi Livija ŠIUGŽDIENĖ

 

Redakcijos pastaba. 1993–1994 metais Vladislavas Domarkas buvo LR užsienio reikalų ministro Povilo Gylio pavaduotojas, 1994 metais jam suteiktas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas. 1994–1996 metais Adolfo Šleževičiaus ir Mindaugo Stankevičiaus vyriausybėse – LR švietimo ir mokslo ministras.

KPI Vilniaus filialo karinės katedros viršininkas Volfas Vilenskis – TSRS karininkas (pulkininkas), buvęs 16-osios Lietuviškosios divizijos bataliono vadas, Tarybų Sąjungos didvyris – po 1972 metų dirbo Lietuvos Tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro viršininku. 1976 metais V. Vilenskis padavė pareiškimą, kad nori išvykti gyventi į Izraelį, kur tuo metu jau gyveno jo sūnus ir dukra. Leidimą išvykti gavo 1983 metais. Izraelyje jam buvo suteiktas Izraelio gynybos armijos garbės pulkininko vardas, jis buvo išrinktas Izraelio Karo invalidų sąjungos CK nariu. Parašė ir išleido atsiminimų knygą. Mirė 1992 metų sausį.

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija