„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2017 m. gegužės 12 d., Nr.5 (210)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Atminties gaudytojas

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Tapytojas Petras Lincevičius
parodos atidarymo metu

Jaunųjų atlikėjų Tomo ir Akvilės
Rubikų šeimyninis duetas

Taip buvo pavadintas jaunas menininkas Petras Lincevičius atidarant jo tapybos darbų parodą „Žemė“ Vilniuje, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Taip jį pernai pavadino ir menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė.

Kodėl „Žemė“? Paroda tokiu pavadinimu sukurta specialiai šiam muziejui, nes pirmą kartą jame apsilankęs Petras atkreipė dėmesį, kad nėra paveikslų, kuriuose įamžinta rašytojo V. Mykolaičio-Putino gimtinė, jo gimtieji namai. P. Lincevičius sakė: „Kiekvieną kartą lankydamasis kieno nors namuose, virtusiuose muziejumi, ir apžiūrinėdamas ekspoziciją, pirmiausia dėmesį atkreipiu į ten esančius paveikslus. Taip buvo ir pirmą kartą apsilankius V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute. Apsilankęs šiame muziejuje pasigedau paveikslų, kuriuose būtų nutapyta jo gimtinė. Iš V. Mykolaičio-Putino kūrybos žinant, kokia svarbi jam buvo gimtinė ir jos aplinka, nusprendžiau bent kuriam laikui šią tuštumą užpildyti. Kad mano tapomi paveikslai būtų arčiau tiesos, laikinai apsigyvenau V. Mykolaičio-Putino gimtojoje sodyboje. Tapiau taip, kad paveikslai įsilietų į V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute esančią paveikslų visumą. Sodyboje ieškojau to, kas išlikę iš laikotarpio, kai čia gyveno pats rašytojas, bei kaip laikui bėgant ši sodyba kito. V. Mykolaičio-Putino gimtąją sodybą-muziejų ir memorialinį butą-muziejų būtų galima traktuoti kaip susijusius ir atskirus, daugialypius tekstus. Memorialiniame bute-muziejuje eksponuojami tapybos darbai, piešiniai ir užrašai – vieno iš tekstų atskirų sakinių parafrazės, kurios sumažina abiejų tekstų atskirtį“.

Kūrybos tema ir įkvėpimo šaltinis. Menininko gimtinė – Šilavoto kaimas (Prienų r.), kur sruvena Sarginės upelis, ošia Pagirių miškas, įsikūręs Šilavoto Davatkyno muziejus. Jo senienos dvelkia namų šiluma ir ramybe. Pasak Petro, atstovaudamas regionui negali būti atsietas nuo jo istorijos, atminties, protėvių gyvenimo. Visu tuo remdamasis tapai asmeninę egzistencijos struktūrą, sujungdamas išgyventą ir nepatirtą laiką, visa tai praplečia epochos, vietos, istorijos interpretacijas bei padeda susivokti dabartyje.

Asmeninės parodos. Pirmoji – „Takeliai namo“ – eksponuota 2013 metais Prienų krašto muziejuje. 2014 metais – jau dvi parodos – „Namukas laikui/Pietūs“ M. K. Čiurlionio namuose ir „Namai“ Šilavoto kultūros centre. 2014 metais P. Lincevičius dirbo filmo „Rūsys“ paveikslų dailininku, jo paveikslas „Vinukas ir dratu perrištas akmenukas“ buvo rodomas Bitėnuose, Martyno Jankaus muziejuje, Paveikslų sode. 2015 metais eksponuotos trys parodos, viena jų –„Werkstattgalerie“ – Berlyne.

Grupinės parodos. Pirmoji buvo 2011 metais „Jaunieji tapytojai Justinui Vienožinskiui“, eksponuota Rokiškio muziejuje, vėliau – Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, dar keletas – Kaune, „Meno formoje“ ir „Meno parke“, 2015 metais surengta baigiamųjų magistro ir bakalauro darbų paroda „Meno celės“ ir „Kitoks mąstymo būdas“ galerijoje „Stalowa“ (Varšuva). P. Lincevičius dalyvauja visuose dailininkų pleneruose Šilavoto Davatkyne, kuriuos ir kuruoja.

Gimęs Davatkyne. Viena mokytoja iš Šilavoto, specialiai atvykusi į šią parodą, išdavė, kad jaunasis talentas gimė tame pačiame krašte kaip ir V. Mykolaitis Putinas, tik atokiau, Davatkyne, netoli tos vietos, kur visą šimtmetį miške gyvenusios davatkėlės (dabar ten vyksta plenerai, kiti renginiai), o takelis, kuriuo jos kasdien eidavusios į bažnyčią, dabar žinomas kaip keturiolikos koplytstulpių su įamžintais davatkėlių (kartu ir šventųjų) vardais takas. Šilavote davatkėlės žadina šviesius atsiminimus: jos ne tik melsdavosi, padėdavo kunigams, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, priglausdavo juos iš atokesnių kaimų, kad galėtų per žiemą eiti į mokyklą...

Kas yra Davatkynas? Šilavoto muziejų, vadinamą Davatkynu, įkūrė Petro mama muziejininkė Danguolė Lincevičienė. Jame – davatkėlių nameliuose – ne tik autentiški jų buities daiktai, surinkta (ir toliau renkama) apie 2000 gimtojo kaimo buities eksponatų (tarp jų – ir Petro proprosenelių, prosenelių ir senelių), kurie byloja laikinumą, tačiau yra esminis (kaip ir gimtinė) Petro įkvėpimo šaltinis. Davatkėlių nameliai su pinučių tvorelėmis ir jų augintomis gėlėmis, o senoviniai daiktai tvarkingai surūšiuoti: viename namelyje – davatkėlių buitis su maldaknygėmis ir šventais paveikslais, kitame – moterų daiktai ir rakandai, o „pašiūrėje“ – vyrų įrankiai. Sutvarkyti ir rūsiai, malkinės, tvartukas. 2007 metais Davatkynas tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu...

Ar paveldėjo talentą? Tėvai nėra menininkai, o giminaičiai iš mamos pusės – taip: Gintautas Dabrišius – poetas, Jonas Dabrišius – tautodailininkas. P. Lincevičius turi nepaprastai gražų sodrų balsą, tinkantį ir kunigui, ir diktoriui.

Senoviniai daiktai iš jo prosenelių namų. Vilniaus dailės akademijos absolvento darbo tema – „Namukas laikui / Ryto nebus“. Jo nutapyti seni artifaktai permąstyti, perkurti, perkonstruoti – tie patys, bet istorijos jau skirtingos. Praeitis svarbi, kad suprastum save kaip savo krašto atstovą.

Draugai, muzika ir geri žodžiai. Į parodą „Žemė“ susirinko pulkelis gražaus jaunimo, buvusių ir dabartinių VDA studentų. Parodos atidaryme grojo ir dainavo studentai absolventai: etnomuzikologė Akvilė (kanklės) ir filosofas Ignas Rubikai (gitara). Jiems praėję metai buvę lemtingi: tąsyk sukūrė šeimą (susipažino draugo vestuvėse). Dainuodamas ar pritardamas gitara Ignas neatitraukė akių nuo Akvilės. Jiedu abudu dalyvauja dainuojamosios poezijos festivaliuose. Šio vakaro metu atliko V. Mykolaičio Putino krašto dainų ir dzūkiškų, ypač visus sužavėjo viena Akvilės sukurta pagal Juozo Žitkausko eiles (Akvilė prisipažino esanti dzūkė).

Kaip sakė V. Mykolaičio-Putino buto muziejaus vadovė, vyr. fondų saugotoja Ramunė Šorienė, V. Mykolaitis-Putinas būtų patenkintas šia paroda, mat jis visada džiaugėsi galįs padėti jauniems talentingiems menininkams. O šie paveikslai ir piešiniai papildo vaizdais rašytojo praeitį ir šiuolaikiškai perkelia į dabartį. Petro piešiniuose – Mykolaičių sodyba nuo rašytojo pamėgto Aušrakalnio, rašytojo sodybos baldai, durys, palangė (Petras nukopijavo visus autentiškus įbrėžimus, net hieroglifus ar kirvio pėdsakus).

Stilius – romantizmas ar ekspresionizmas. Petro darbuose dominuoja neryškios spalvos, gali įžvelgti šviesos atspindžių, padedančių paveikslui sušvytėti. „Lietinga diena“, „Aušrakalnis“, „Sodas“ (dangus pro medžių šakas), „Mykolaičių sodyba žiemą“ (juk V. Mykolaitis Putinas gimęs per Tris karalius), dar pora etiudų „Lietingos dienos“ (Petrui viešint Mykolaičių sodyboje vis lijo ir lijo) sukurta jau grįžus į Vilnių, o piešiniai (tarsi eskizai) su autoriaus pastabomis. Pasak autoriaus, kiekvienas mato ir supranta paveikslą savaip, kartais paveikslų pavadinimai neturi reikšmės... Jų prireikia lankytojui, o rašytojui būtų viskas aišku.

Menininko dienos. Nuo studijų pradžios P. Lincevičius gyvena Vilniuje, dirba vienoje privačioje dailės mokykloje ir laisvu laiku kuria studijoje. Dalyvauja pleneruose gimtajame Šilavoto Davatkyne ir nuo 2014 metų juos kuruoja. Neseniai Užupio meno inkubatoriuje veikė tradicinė kasmetinė bendra paroda „Daugybė“, pasak autorių, „nieko bendra neturinti su kiekybe“. Kartu su kitais menininkais – A. Lekevičiumi, I. Kukenyte, I. Žukauskyte, K. Dineikaite, M. Abramavičiumi, M. Gedrimaite, M. Mikelėnaite, P. Kostinu, S. Gandžumianu – joje dalyvavo ir P. Lincevičius.

Parodos trukmė. Menininkas pasidžiaugė, kad paroda „Žemė“ bus rodoma kelis mėnesius, iki rugsėjo 30-osios. Gal keletas darbų (jei ne visi, juk nedidelio formato) galėtų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute pasilikti visam laikui (juk autoriaus idėja buvo užpildyti šią muziejaus spragą).

Geriausias jaunasis menininkas „ArtVilnius’15“. Pernai šeštoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’15“ pirmą kartą dalyvavęs 25 metų VDA bakalauras ir magistras P. Lincevičius tituluotas geriausiu jaunuoju „ArtVilnius’15“ menininku (iki 35 metų) ir apdovanotas 1000 eurų premija. Ją P. Lincevičius investavo į darbo priemones – drobes, dažus, teptukus – bei pasižadėjo ir toliau tapyti gimtąsias vietas, tai, iš kur kilęs. Mugėje prizą pelnė Petro tapytas kryžius iš gimtųjų apylinkių – senelio antkapinis koplytstulpis, padarytas Petro dėdžių. „Koplytstulpis pavaizduotas gulintis, kaip ir realybėje. Jį nusifotografavau ir tapiau nuo kairiojo krašto apačios, o baigiau dešiniojo viršumi, nė karto negrįždamas pataisyti. Senelio nepažinojau, tad tai buvo lyg mūsų pokalbis“, – tada pasakojo Petras. Beje, 2011 metais jis apdovanotas Dalios Gruodienės premija.

Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija