„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2017 m. gruodžio 15 d., Nr.12 (217)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Būti vilties skelbėjais

Popiežiaus patarimai Azijos šalių jaunimui

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų entuziastingai
sveikina jaunieji Mianmaro katalikai

Šventasis Tėvas iš Bangladešo
vaikų priima dovanas

Popiežius Pranciškus prie Jangono
katedros bendrauja
su jaunaisiais giesmininkais

Gerosios žinios liudijimas

Popiežius Pranciškus, išskirtinai rūpindamasis jaunimo sielovada – šiam tikslui 2018 metais šaukiamas ir Vyskupų Sinodas – beveik kiekvienoje apaštalinėje kelionėje susitinka su jaunais žmonėmis. Taip atsitiko ir lankantis Pietryčių Azijos šalyse Mianmare ir Bangladeše, kuriose krikščionys sudaro nedidelę vietos gyventojų dalį, todėl jaunieji katalikai, gyvendami sudėtingomis savojo tikėjimo raiškai sąlygomis, reikalingi ypatingo aukščiausiojo ganytojo padrąsinimo. Lankydamasis Mianmare, kurio gyventojų daugumą sudaro budistai, Šventasis Tėvas katalikiškam vietos jaunimui netgi specialiai aukojo šv. Mišias, kurios lapkričio 30 dieną vyko impozantiškoje didžiausio šalies miesto Jangono katedroje, primenančioje kolonijinius britų valdymo laikus. Į šventovę visi norintys dalyvauti nesutilpo, todėl buvo pilna priešais katedrą esanti aikštė. Sakytoje pamaldų homilijoje sutelkdamas dėmesį į Gerosios naujienos (Evangelijos) misijų skelbimą, popiežius Pranciškus sakė, kad geriausia žinia yra jau vien entuziastingas jaunųjų katalikų tikėjimo liudijimas. „Jūs esate geroji žinia, kadangi esate Bažnyčios tikėjimo į Jėzų Kristų konkretūs ženklai, – tvirtino Šventasis Tėvas, – ženklai Bažnyčios, kuri mums neša niekada nesibaigiantį džiaugsmą ir viltį“.

Kai kas gali paklausti, kaip galima kalbėti apie gerąsias žinias, kada aplinkui daug kenčiančių žmonių, neteisingumo, skurdo ir kitų nelaimių. Tačiau iš šios šventovės sklinda aiški žinia į Mianmarą: jaunieji katalikai nebijo tikėti gerąja Dievo gailestingumo naujiena, kadangi ji turi Jėzaus Kristaus vardą ir veidą. Jie, kaip tikri šios naujienos skelbėjai, yra pasirengę nešti vilties žodį Bažnyčiai, savo šaliai ir visam pasauliui. „Jūs esate pasirengę nešti gerąsias žinias savo kenčiantiems broliams ir seserims, kuriems labai reikia jūsų maldų ir solidarumo, bet ypač jūsų entuziazmo kovoje už žmogaus teises, už teisingumą, už stiprėjimą tos meilės ir taikos, kurią dovanoja Jėzus“, – skatindamas jaunųjų krikščionių veiklumą kalbėjo popiežius Pranciškus. Jis pastebėjo, kad tuose siekiuose yra nemažai iššūkių. Apie juos kalba apaštalas šv. Paulius, kaip teigiama tos dienos liturginiuose skaitiniuose. Kviesdamas apmąstyti mūsų vietą Dievo plane, apaštalas laiške Romos krikščionims užduoda tris klausimus, kurie yra skirti ir kiekvienam iš mūsų: pirmiausia, kaip žmonės gali įtikėti į Viešpatį, jeigu apie Jį nėra girdėję, antra, kaip žmonės gali išgirsti apie Viešpatį, jeigu neturi skelbėjo, kuris perduotų tas žinias, trečia, kaip jie gali turėti skelbėją, jeigu jis nėra pasiųstas (plg Rom 10, 14–15)?

Nebijoti mokytis iš klaidų

Sakydamas, kad nori, kaip gerasis senelis padėti jauniesiems apmąstyti visus svarbius klausimus jų tikėjimo kelionėje, kad būtų atpažinta Viešpaties valia, Šventasis Tėvas pirmiausia patvirtino, jog dabar pasaulyje yra tokia triukšmingų garsų įvairovė, kad išgirsti Dievo balsą nėra paprasta. Todėl tiems, kurie nori Jį išgirsti ir įtikėti, reikia žmonių, mokančių įsiklausyti, galinčių tuo padėti ir kitiems. Būtent tokie šiandien turi būti jaunieji katalikai, kurie būdami pasirengę šiai misijai, turi patys prašyti Viešpaties pagalbos maldoje, kad išgirstų Jį, tyliai kalbantį į širdies gilumą. Popiežius kvietė jaunuosius katalikus maldoje prašyti iš šventųjų įkvėpimo pagalbos, nes jie yra tikri mūsu draugai danguje. Kaip pavyzdį jis nurodė tą dieną, lapkričio 30-ąją, liturgijoje minimą šv. Andriejų, didįjį Jėzaus meilės liudytoją ir kankinį. Tačiau, prieš pasiekdamas tokią garbę, jis padarė nemažai klaidų, bet dėl savo karšto troškimo sekti Viešpatį, dėl savo kantrybės palaipsniui tapo tikru Kristaus mokiniu ir apaštalu. „Todėl ir jūs nebijokite mokytis iš savo klaidų, – ragino Šventasis Tėvas jaunuosius katalikus. – Leiskite, kad šventieji vestų jus pas Jėzų, išmokytų visą savo gyvenimą sudėti į Jo rankas“.

Priminęs, kad Jėzus yra kupinas gailestingumo, popiežius Pranciškus ragino dalintis su Viešpačiu viskuo, kas yra jaunoje širdyje: nerimu, baime, svajonėmis, viltimi. Reikia rūpintis ir kantriai puoselėti savo vidinį gyvenimą, kaip daro ūkininkas, laukdamas derliaus iš rūpestingai kultivuojamos savo žemės. „Jeigu būsite kantrūs savo pastangomis ir mokėsite laukti, Viešpats įgalins jus būti vaisingais ir tais dvasiniais vaisiais dalintis su kitais“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Iš čia seka atsakymas ir į antrąjį apaštalo šv. Pauliaus klausimą dėl reikalingo skelbėjo, kad būtų galima išgirsti apie Jėzų. Jauniesiems katalikams su jiems būdingu entuziazmu yra patikėta svarbi užduotis: būti ne tik gerais mokiniais, bet ir misionieriais, būti tikrais Jėzaus naujienos skelbėjais savo draugams ir visiems bendraamžiams. Nereikia bijoti galvojant, kad mūsų mažai, nes Evangelija visada plėtojama nuo mažų dalykų ir nedidelio skaičiaus jos priėmėjų. Todėl reikia būti išgirstiems ir ne vien balsu, bet ir savo gyvenimo, savo jaunatviškos širdies liudijimu ir tapti tikrais vilties ženklais tiems, kuriems reikia padrąsinimo. Popiežius Pranciškus ypač kvietė būti dėmesingus socialinei veiklai: pagelbėti ligoniams, rodyti svetingumą migrantams, lankyti ir paremti vienišus senelius.

Atsakant į trečiąjį apaštalo šv. Pauliaus klausimą dėl pasiuntinystės, reikia suvokti, kad per šv. Mišias ir visą tikėjimo praktikavimą mes priimame dovanas, kuriomis reikia dalintis su kitais. Kartais gali kilti abejonių, kad nežinome, kur Viešpats mus siunčia, bet, kad tai atpažintume, reikia suvokti, kad Jėzus visada žengia šalia mūsų ir netgi eina šiek tiek priekyje, vesdamas į kiekvienam skirtą ypatingą savo Karalystės vietą. Sekdami Viešpačiu, vieni kaip šv. Andriejus priims šaukimą būti kunigais, kiti atsidės Dievui pašvęstam vienuoliškam gyvenimui, o dar kiti rinksis santuokinį gyvenimą būti mylinčiais tėvais ir motinomis. „Koks bebūtų jūsų pašaukimas, raginu jus, būkite drąsūs, dosnūs, ištikimi ir pirmiausia, būkite džiugūs“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Baigdamas homiliją jis priminė, kad Jangono katedra dedikuota Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam prasidėjimui, ir kvietė sekti jos pavyzdžiu. Ištardama „taip“ Viešpaties angelui ji irgi buvo dar jauna mergaitė, tačiau jai nepritrūko drąsos su pasitikėjimu priimti apreikštą gerąją žinią. Ji tai priėmė kaip pašaukimą paaukoti visą save Dievui, visiškai pasitikėjo Jo gailestinga meile. „Kaip ir Marija visi būkite švelnūs ir tuo pat metu ryžtingi, nešdami Jėzų ir Jo meilę kitiems“, – linkėjo popiežius Pranciškus, patikėdamas jaunuosius katalikus globojančiam Dievo Motinos užtarimui.

Išmintis gimsta tikint

Šventojo Tėvo susitikimas su Bangladešo jaunimu gruodžio 2 dieną įvyko labiau pasaulietinėje aplinkoje, katalikiško sostinės Dakos Dievo Motinos (Notre Dame) universiteto stadione. Universitetą dar 1949 metais įsteigė Šventojo Kryžiaus tėvų misionierių kongregacija ir jis tapo viena svarbiausių šalies, kurios daugumą gyventojų sudaro musulmonai, akademinių institucijų, pasižyminčių tvirtomis moralinėmis nuostatomis. Susitikime dalyvavo apie dešimt tūkstančių jaunų žmonių, ne tik krikščionių, bet ir jų draugų musulmonų, sudarančių kaip ir gyventojai didžiąją daugumą (90 proc.) studentų, bei kitų tikybų išpažinėjų (indusų, budistų). Vyravo džiugi, entuziastinga atmosfera su vietiniam jaunimui būdingais šokiais, dainomis ir prasmingais liudijimais apie patirtį, svajones ir ateities lūkesčius. Popiežius Pranciškus į susitikimą atvykęs po naujo universiteto pastato kertinio akmens palaiminimo ir tam įvykiui atminti skirtos memorialinės plokštės atidengimo, dalinosi ta džiugia jaunatviška atmosfera. Pradėdamas kalbą jis citavo bengalų nacionalinį poetą Kazį Nazrulą Islamą, savo eilėse teigusį, kad jaunimas yra toks bebaimis, jog yra pasirengęs „ištraukti šviesą iš tamsybių gimdos“. Šventasis Tėvas drąsino jaunus neturtingos šalies žmones ryžtingai žengti į priekį siekiant pažangos „ne tik gerais, bet ir sunkiais laikais“, kada jie jaučiasi prislėgti problemų ir liūdesio, kada netgi ieškomo Dievo tarsi nesimato horizonte, nors Jo pagalba visada šalia.

Betgi šioje kelionėje reikia rinktis teisingą kryptį, kad gyvenimas nebūtų betikslis blaškymasis. Ją nurodo pats Dievas ir veda savąja malone su dieviškąja programa, įkrauta į kiekvieno asmens sielos vidinį „kompiuterį“. Tokiu vaizdingu palyginimu popiežius Pranciškus aiškino, kad šias malones reikia mokėti laisvai ir atsakingai atpažinti, kad tas vidinis „kompiuteris“ turi būti nuolat atnaujinamas programine įranga, kuri būtų tobulinama įsiklausant į Dievo balsą, kad būtų atsiliepta ir veikiama pagal Jo valią. Tam reikia vadovautis išmintimi, kuri gimsta iš tvirto tikėjimo, o ne iš apgaulingų šio pasaulio pagundų. „Šią išmintį mes matome akyse savo tėvų ir senelių, kurie visiškai pasitikėjo Dievu, – mokė popiežius Pranciškus, kviesdamas jaunimą priimti vyresniųjų kartų patirtį ir patarimus, – kaip krikščionys mes galime jų akyse pamatyti Dievo buvimo šviesą, kurią jie atrado Jėzuje, tame, kuris pats yra Dievo išmintis“ (Plg 1 Kor 1, 24). Ta išmintis yra gaunama į viską žvelgiant Dievo akimis, jomis stebint pasaulį, mūsų situacijas ir mūsų problemas. Mes priimame tą išmintį įsiklausydami Dievo ausimis į kitų išsakomas nuoskaudas ir tada pradedame kitus mylėti Dievo širdimi, vertinti visus dalykus pagal Dievo vertybes.

Ištrūkti iš „mažojo pasaulio“

Tęsdamas apmąstymus jaunimui aktualia išminties tema, popiežius Pranciškus aiškino, kad rėmimasis dieviškuoju išmintingumu padeda atpažinti ir atmesti viliojančius bet apgaulingus netikros laimės pažadus. Sekuliaristinė kultūra, kuri iškelia tuos klaidinančius pažadus, galiausiai veda tik į nuo kitų izoliuotą susitelkimą į save, į egoizmą, kuris širdį pripildo kartėlio ir neapykantos, o Dievo išmintis padeda suprasti, kaip yra svarbu pasitikti ir priimti tuos, kurie yra kitokie, kurie galvoja kitaip negu mes, ir gyventi su jais taikioje bendrystėje. Šventasis Tėvas pripažino, jog liūdna stebėti, kad šiuolaikiniai žmonės susitelkia tik į savo „mažąjį pasaulį“, tampa užsidarę, atsiriboję ir pasikliauja tik savimi. Į tokius ribotus erdvės spąstus gali pakliūti ir atskiros visuomenės, tautos, netgi religijos, kai kategoriškai remiasi tik savojo teisumo mentalitetu. Vadovavimasis izoliuojančiu principu „aš esu geras, o tu blogas“ galiausiai veda į gyvenimo prasmės praradimą. „Dieviškoji išmintis mus atveria kitiems, padeda žvelgti plačiau ir toliau, nei siekia mūsų asmeniniai patogumai, klaidingai suprastas saugumas, neleidžiantis matyti tų didžiųjų ir visuotinių idealų, kurie gyvenimą daro labiau nuostabų ir vertingą“, – mokė jaunuosius žmones popiežius Pranciškus. Pasidžiaugęs, kad susitikime buvo ir jaunųjų krikščionių draugai musulmonai bei kitų religijų išpažinėjai, jis kvietė darniam sambūviui ir humanitariniam bendradarbiavimui nepriklausomai nuo tikybų skirtumų: draugystė padeda kartu darbuotis siekiant bendrojo gėrio, padėti vieni kitiems, ypač vargingiausiems.

Pabrėžęs, kad dieviškosios išminties priėmimas leidžia labiau pastebėti mūsų kultūros paveldo gėrį, Šventasis Tėvas priminė pagarbos vyresniesiems ir kartų tęstinumo svarbą ypač siekiant, kad nebūtų kartojamos praeities klaidos. Prasmingos vyresniųjų, turinčių charizmą tiesti tiltus iš praeities į ateitį, pamokos padės geriau suvokti, jog istorija neprasidėjo sulig mūsų gimimu, kad mes esame tik nedidelė atkarpa tos nuolatinės žmonijos kelionės ir kad tikrovė yra žymiai didesnė nei mes patys. „Taigi, nuolat kalbėkite su savo tėvais ir seneliais, – tikino popiežius Pranciškus jaunimą. – Neleiskite visą dieną žaisdami su mobiliuoju telefonu ir neignoruokite jus supančio pasaulio“. Pabrėžęs, kad krikščionys įgyja Dievo išmintį asmeniškai susitikdami su Jėzumi maldoje ir sakramentuose bei konkrečiuose artimo meilės darbuose, Šventasis Tėvas sakė, kad ta išmintis padeda mums su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. „Jėzuje mes išgyvename bendrystę su Dievu, kuris nuolat eina mūsų pusėje“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis linkėjo, kad dieviškoji išmintis įkvėptų jauniesiems žmonėms siekimą augti meilėje, brolybėje ir gerume.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija