Atraskime, analizuokime ir šalinkime priklausomybių priežastis

Tenka pripažinti, kad priklausomumo fenomenas mūsų visuomenėje plinta vis sparčiau, kelia susirūpinimą ir kai kuriais atvejais yra dramatiškai stiprėjantis. Tai, viena vertus, susiję su vertybių ir gyvenimo prasmės krize, kurią išgyvena mūsų visuomenė ir dabartinė kultūra, ir, kita vertus – su stresais ir nusivylimu, kurį kelia efektyvumo siekimas, aktyvizmas ir didžiulis visuomeninių santykių anonimiškumas bei konkurencija. Beje, ar narkomanija ir alkoholizmas nėra mūsų vaikų ir paauglių kova prieš neteisingą pasaulio tvarką?
Narkotikai, arba toksikomanija, beveik visada kyla iš apgailėtino bėgimo nuo asmeninės atsakomybės, besąlygiško prieštaravimo socialinei struktūrai, kuri atmetama, nepasiūlant jokių rimtų jos keitimo būdų, ir yra vertybių trūkumu motyvuojamo mazochizmo išraiška.
Kas vartoja narkotikus, tas arba nesupranta gyvybės vertės ir prasmės, arba jas prarado ir kelia gyvybei pavojų, kartais net mirtiną, daugybė perdozavimo atvejų yra sąmoningos savižudybės. Narkomano mąstymas tampa nihilistinio pobūdžio, ir daug nesvarstydamas jis verčiau renkasi nebūtį nei gyvenimo pilnatvę.
Moralės atžvilgiu narkotikų vartojimas visuomet neleistinas, nes jis reiškia nepagrįstą ir beprasmį atsisakymą mąstyti, norėti ir veikti kaip laisvam asmeniui. Narkotikų vartojimo, kaip neteisėto pomėgio įvertinimas – tai ne narkomano pasmerkimas. Narkomanas išgyvena savo būklę kaip slegiančią vergystę, iš kurios jį reikia išlaisvinti. Sugrįžimo kelias nėra etinio apkaltinimo ar legalių represijų kelias, jis turėtų kryptį į reabilitaciją, kuri, nedangstydama galimų narkomano kalčių, padeda jam išsilaisvinti ir sugrįžti į visuomenę. Išvadavimas iš narkotikų, alkoholizmo yra išimtinai žmogiška intervencija, kurios tikslas – suteikti egzistencijai visą jos aiškią prasmę, padėti žmogui įgauti pasitikėjimą savimi ir išganingą savigarbą, kuri leistų jam vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą. Čia stiprus ir efektyviai veiksmingas yra ir Bažnyčios vaidmuo kovojant su šia problema. Bažnyčios rūpesčiu veikia „Caritas“, steigiasi parapijose grupės, plečiasi Šeimos centrai, vyksta psichologinės konsultacijos, dirbama su sergančiųjų šeimomis. Taigi Bažnyčia su dideliu rūpesčiu ir atsakomybe dalyvauja šių žmonių ir jų artimųjų gyvenimuose savo patarnavimu, palaikymu ir visapusiška pagalba. Todėl šiandien, kaip niekad, būtinas artimas ir atviras bei abipusis Bažnyčios ir valstybės institucijų bendradarbiavimas. Nes visi tarnaujame tai pačiai visuomenei, tam pačiam žmogui. Kviečiame bendrai dirbti šioje srityje ypatingu būdu Bažnyčios – valstybės lygmeniu.
Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad narkomanai ar kitokią priklausomybę turintys žmonės yra nenormalūs. Tai esą padugnės, nevisaverčiai, verti pasmerkimo ir bausmės. Ir ši nuostata keičiasi labai lėtai. Jei šeimoje yra narkomanas ar alkoholikas, tai serga visa šeima, o jei visuomenėje yra daug tokių ligonių, serga visa visuomenė. Alkoholizmas ir sparčiai plintanti narkomanija vis labiau išryškina mūsų visuomenės problemas, tą didėjančią krizę, į kurią pateko visa civilizuota žmonija.
Ieškoma būdų, kaip įveikti šią ligą. Sveikintina, kad daugėja reabilitacijos grupių, ir šioje srityje savo veiklos sritį atranda ir bažnyčios socialiniai darbuotojai bei projektai. Gydomosios programos skatina tapti geresniems, savo asmenines problemas keisti į tarnavimą kitiems. Dvasinis šių žmonių gyvenimas, malda, meditacija padeda ugdyti naują požiūrį. Tiek narkomanai, tiek alkoholikai yra ieškantys, kenčiantys žmonės. Narkomanais tampa vis jaunesni ir jaunesni. Jaunimo netenkina šiandieninės mokyklų programos, dažnai nemaloni namų atmosfera ir visuomenėje vyraujantis būties suvokimas. Patys jautriausi ir subtiliausios sielos žmonės patenka į šias baisias pinkles. Turi būti atkreiptas didelis dėmesys ne tik į kovą su pasekmėmis, bet rimtai analizuojamos, sprendžiamos šių priklausomybių priežastys. Akivaizdu, kad šios ligos ir su jomis susijusios kančios nėra Dievo siųstos, bet yra pasekmė valingo ar nevalingo nesugebėjimo gyventi pagal dieviškąją tvarką. Tad tik priežasčių atradimas ir vertybinis dorybių visuomenėje ugdymas, religinė atsakingo ir laisvo asmens formacija ir ugdymas mokykloje, tikybos ir krikščioniškos etikos pamokos padės efektyviai ir vaisingai spręsti šias problemas. Tad esame visi drauge kviečiami atrasti priežastis, kurių pasekmėje žmogus pasiekia tokį kritinį savo gyvenimiškos egzistencijos lygmenį.
Krikščioniškas atsakas į šias problemas turi būti pirmiausia grįstas gailestingumu ir noru padėti. Tikras gailestingumas yra daugiau nei gailestis ar užuojauta. Jis išeina iš socialinio darbuotojo, valstybinių programų ar tiesiog žmogiškumo rėmų. Tikras gailestingumas apima norą ir troškimą padėti, kartu kentėti, pasiaukoti, išeiti iš savo kelio, kaip padarė gerasis samarietis. Tikrai padėti kitam gali tik įeidamas į to žmogaus gyvenimą, nebijodamas rizikuoti susižeisti ar net žūti. Taigi čia atsiveria didelės ir plačios Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo galimybės ir būtinybė. Tačiau viena aišku, kad tokio gailestingumo ne iš meilės nebūna. Esame kviečiami nemaskuoti moralizavimo po netikro gailestingumo ar netikro susirūpinimo kauke. Mes turime dalytis su visuomene daugeliu krikščioniškų vertybių, ypač lytiškumo ir elgesio srityje, ypač suvokimu skaistumo ir meilės bei dorybių, kurios yra priemonės žmogui pasiekti asmeninį brandumą ir tikros meilės išgyvenimą.
Akivaizdu, jog narkomanijos, alkoholizmo buvimas pasaulyje leidžia iš naujo apmąstyti vertybes, pagal kurias ir dėl kurių gyvename. Kaip krikščionys ir geros valios žmonės mes esame pakviesti būti Dievo meilės ženklu ir Jo gerumo liudijimu kiekvienam, o ypač sergančiam ir pagalbos reikalingam žmogui, nes šios problemos niekada nebūna vieno žmogaus problemomis. Tai visų mūsų problema, kuri saisto atsakomybės už ateitį ryšiais.

Kun. teol. lic. Ričardas DOVEIKA

© 2002"XXI amžius"