Atnaujintas 2004 m. sausio 23 d.
Nr. 7
(1210)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Bažnyčia ir moksleivių mokymas

Turime dėkoti Dievui už tą malonę, kad mūsų tautai suteikta galimybė būti krikščioniška šalimi. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Visgi per apklausą per 80 proc. pasisakė esą katalikai.

Mūsų visuomenė išgyveno per 50 žiaurių ateizmo metų, o tai paliko pakankamai gilų pėdsaką žmonių sąmonėje. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje labai daug įvairių pažiūrų, pasaulėžiūrų, sektų ir net tikėjimų. Visi žinome, kad šiandien pas visus dar nemažai yra nuoširdžių ateistų, kurie savo gyvenimo prasmę mato kovodami su tikėjimu, tai atlikdami labai subtiliai.

Yra žmonių, kurie apie tikėjimą nieko nežino ir nesistengia sužinoti. Yra tokių, kurie sistemingai lankosi bažnyčioje, priima sakramentus, bet jų sąmoningumas labai silpnas, tikro, sąmoningo tikėjimo jie neturi. Tai dirva dvasininkams, tikybos mokytojams.

Bet yra ir sąmoningų tikinčių žmonių, į tokius žmones mes, kunigai, galime atsiremti ir dedame į juos savo viltis pastoraciniame darbe. Reikia pripažinti, kad tokių žmonių yra nelabai daug.

Moksleiviai susirenka į mokyklą iš įvairių šeimų, atsineša šeimos pasaulėžiūrą, ir tik mūsų jautrumas, nuoširdus bendras Bažnyčios ir mokyklos, Švietimo skyriaus darbas gali duoti gerų vaisių.

Kaip pastebime, dabar net viešai skelbiame, kad dorovės srityje mes leidžiamės žemyn, nusikaltimų daugėja, tarp jaunimo klesti alkoholizmas, narkomanija, pornografija ir kitos žmogų žeminančios negerovės. Kitaip tariant, dorovinės vertybės išgyvena krizę, suprantama, ir tikėjimas tokioje aplinkoje ne visuomet gali atsiskleisti. Tad ką mes darome, kad keltume jaunimo ir visuomenės dorovę?

Mūsų pareiga - ne dejuoti, ne skųstis, ne šaukti, kad viskas blogai, o bendromis švietimo įstaigų ir Bažnyčios pastangomis rūpintis jaunimo doroviniu auklėjimu, sąmoningu vykdymu Dievo įsakymų, kurių pagrindas – meilė artimam žmogui. Viena auklėjimo priemonių – Evangelijos, dorovės pagrindų aiškinimas, bendras darbas su Bažnyčia mokyklose. Mes, kunigai, stengiamės kuo geriau bendrauti su mokyklų vadovais, viena kryptimi darbuotis, kad jauniems katalikams būtų lengviau pažinti tikėjimo tiesas, jomis gyventi.

Tačiau šiandien tik nedidelė dalis jaunimo ateina į bažnyčią ir išgirsta jiems skirtas tikėjimo tiesas. O kur kiti jauni žmonės, gal jų nėra? Stebėjau Kauno miesto dienas ir mačiau pilnas jaunimo Vilniaus gatvę ir Laisvės alėją. Gaila, kad ne tik girdėjau jaunatvišką ir skaidrų juoką, bet pamačiau jaunuolių ir merginų rankose alaus butelius, cigaretes. Kai kurie jų buvo visiškai apsvaigę ir nevaldė savo jausmų žmonių akivaizdoje.

Parapijų klebonai organizuoja Advento ir Gavėnios rekolekcijas moksleiviams. Ir tik dalis mokyklų vadovų sudaro moksleiviams sąlygas jose dalyvauti. Pateiksiu pavyzdį iš savo Kristaus Prisikėlimo parapijos. Yra dvi gretimos gimnazijos. ,,Saulės” gimnazijos vadovai nuoširdžiai rūpinasi jaunimo dvasingumu, visada atsišaukia į raginimą suteikti moksleiviams galimybę dalyvauti rekolekcijose arba kituose renginiuose. Šioje gimnazijoje yra puikiai įrengtas tikybos kabinetas, čia vyksta dvasingumo, meditacijos valandėlės moksleiviams ir mokytojams. Nė viena šventė nepraeina be dvasininko. Moksleiviai susikaupę klauso Šventojo Rašto, dalyvauja šv. Mišiose, nors galbūt ne visi yra tikintys.

Tuo tarpu gretimos gimnazijos vadovai visiškai nesudaro sąlygų moksleiviams dalyvauti rekolekcijose. Ar tai blogai, kad Bažnyčia moko jauną žmogų gyventi pagal Dekalogą? Nelengva tokioje mokykloje dirbti tikybos mokytojui, skiepyti Dievo įsakymus ir ugdyti dorus jaunus žmonės Lietuvos Prisikėlimui. O Lietuva ar prisikels be jauno žmogaus?

Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje susiduriama su daug kur pasitaikančia problema – trūksta tikybos kabinetų. Tai labai priklauso nuo mokyklos vadovų. Būtina, kad didelės mokyklos turėtų savo tikybos kabinetus.

Norėdamas gerai organizuoti pamoką, tikybos mokytojas turi rengti metodines priemones, kurios, deja, kainuoja. Ir mokytojas dažniausiai pats sumoka visas išlaidas. Dažnai pamirštama, kad dorinis ugdymas turi rūpėti visiems mokytojams..

Bažnyčios ir mokyklų ryšys yra įvairus. Glaudesnis ryšys yra tarp tikybos mokytojų ir parapijos dvasininkų.

Visose parapijose tikybos mokytojai suburti į tikybos mokytojų metodinius centrus. Čia kas mėnesį vyksta metodiniai užsiėmimai, mokytojai aptaria aktualius klausimus, problemas, pasidalija darbo patirtimi, numato bendrus renginius, sudaro veiklos planą. Tai įgalina mokytojus kryptingai rūpintis jaunimo auklėjimu, jų ir savo dvasiniu tobulėjimu.

Kaune kol kas šiek tiek daugiau nei pusė moksleivių lanko tikybos pamokas. Deja, tas nieko nepasako apie nuoširdų mokinių tikėjimą. Didelė dalis renkasi tikybą greičiausiai dėl to, kad dažniausiai mokytojai nėra griežti arba yra patrauklūs, ir mokiniai gali ramiai praleisti laiką. Bet tikybos mokytojo užduotis – atnešti tikėjimą per gerumą ir savo gyvenimu liudyti tai, ko jis moko. Todėl ir mes matome tikybos mokytoją kaip išskirtinį, prie kurio mokykloje glaudžiasi vaikai. Galbūt mokinius vilioja diskusija, noras pasikalbėti, išsisakyti, ir nėra blogai, jei mokytojas sugebės jį sudominti, paskatins gilintis į tikėjimo tiesas.

Katalikų Bažnyčia mano, jog labai svarbu, kad žmonės, jau iš jaunų dienų dalyvaudami katalikiškose organizacijose, formuotųsi tvirtą katalikišką pasaulėžiūrą, todėl Bažnyčia skatina ir palaiko įvairias katalikiškas organizacijas mokyklose. Čia tik reikia mokyklos vadovų geranoriškumo.

Parapijų bendruomenėse yra suburtos jaunimo grupės, pavyzdžiui, „Vynmedis”, angelaičiai, ateitininkai ir dar kitos, kurios veda jaunimą į gėrį ir dvasinį atsinaujinimą.

Visoje jaunimo veikloje reikėtų įžvelgti dvejopą pobūdį: pirmiausia pačių jaunuolių krikščionišką ir bendruomenišką tobulėjimą, antra, jaunuoliai turi tapti pirmaisiais ir tiesioginiais jaunimo apaštalais savo aplinkoje. Suprantama, tai įmanoma pasiekti tik Bažnyčiai, mokyklai ir tėvams nuoširdžiai ir pasiaukojamai dirbant su jaunimu.Vaikai turi jautrią sielą - jie tuoj jaučia, ar nuoširdžiai su jais bendraujame. Pelnyti vaikų meilę gali tik labai geri žmonės.

Jei mes savo pavyzdžiu, bendru pasiaukojamu darbu sieksime jaunimo doros, kurios pagrindą sudaro meilė Dievui, tėvynei, tai, manau, sulauksime rimtų teigiamų poslinkių dvasinio jaunimo tobulėjimo link. Mes nuolat turime jaunimui priminti esant vidinį pasaulį, didžiąsias vertybes, juk žmogaus misija žemėje yra skaidrumas, skaidri gyvenimo pilnatvė.

Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS,
Kauno I dekanato dekanas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija