Atnaujintas 2004 spalio 1 d.
Nr.73
(1276)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Už orią ir savarankišką tautos ateitį esame atsakingi ir mes, krikščionys

Kun. Robertas Grigas

Simboliška, kad Šiluvos atlaidų diena, paskirta maldai už politikus, valdininkus ir žurnalistus, šiemet sutampa su liturgine Šv. Kryžiaus Išaukštinimo švente. Žmonijos ir ypač Lietuvos patirtis neleidžia abejoti, kad valdžios ir viešumos veikėjai gali tapti visuomenei skaudžiu kryžiumi. Tačiau nors šiais nusivylimo apskritai bet kokia valdžia ir politika laikais jums ir sunku būtų patikėti, jie gali būti ir visuomenės palaima. Katalikybės garbei reikia pasakyti, kad Antrojo pasaulinio karo nusiaubtą Europą iš suirutės išvedė ir šiuolaikinės jos demokratijos bei gerovės pagrindus padėjo kaip tik sąžiningi, bendrojo gėrio rūpesčiui atsidėję katalikai politikai: vokiečių – Konradas Adenaueris, prancūzų – Robertas Šumanas, italų –Alcide de Gasperi. Neabejotina, kad į valdžios postus išrinkti kilnūs, krikščioniška sąžine besivadovaujantys asmenys gali daug pasidarbuoti kuriant teisingesnę, prigimtinį žmogaus orumą atitinkančią valstybės tvarką. Todėl mūsų, tikinčiųjų, malda ir realios pastangos turi būti veikliai ir atsakingai nukreiptos į tai, kad į valdžios postus patektų garbingi, pasitikėjimo verti visuomenės atstovai.

Kai mes, jūsų kunigai, viešai užsimename apie pilietines pareigas, neretai iš tam tikrų partinių ideologinių sluoksnių pasigirsta nepatenkintas murmėjimas ir priekaištai, kad dvasininkai esą „neteisėtai kišasi į politiką ir skaldo/kiršina žmones”. Draudimai Bažnyčiai pasisakyti apie kurią nors gyvenimo sritį yra nesąžiningi. Visa, kas veikia tikinčiųjų dvasinį gyvenimą, jų santykį su Dievu, jų moralę, yra Bažnyčios kompetencija, Išganytojo jai pavesta mokyti, įspėti, apsaugoti. Čia ir šeimos moralė, švietimas, socialinis teisingumas – taip pat ir politika (graik. „polis“ – „miestas“) – bendrųjų reikalų tvarkymas; taigi jis neišvengiamai veikia krikščionių dorą ir todėl yra Bažnyčios veiklos sritis. Tiesa, nereikia maišyti Dangaus karalystės ir žemės karalystės – pirminis Bažnyčios uždavinys yra skelbti ir kurti sielose dvasinį gyvenimą. Tačiau ten, kur politikų veiksmai gresia bendrajam visuomenės, tautų gėriui – Bažnyčios pareiga, anot apaštalo Pauliaus, įspėti, barti, mokyti. Ji tai darė praeityje, daro šiandien ir darys rytoj – patinka tai suinteresuotiems asmenims ir grupuotėms ar nepatinka.

Tikinčiųjų sąžinės prievolė – gerai atsirinkti politikus, renkamus bendriesiems reikalams tvarkyti. Kriterijai: 1) koks jų pačių asmeninis gyvenimas, garbingumas, Dekalogo normų laikymasis (išsiskyrę ar susidėję bei su kelinta žmona-vyru gyvena – tai šį tą pasako apie žmogaus vertybes, kokias jis diegs valstybėje); 2) kokia iki šiol buvo jų politinė veikla – palaikė ar nepalaikė antikrikščioniškus įstatymus, įsivėlę į korupcijos skandalus ar ne, kaip gynė socialinį teisingumą, kaip saugojo Lietuvos nepriklausomybę – pavyzdžiui, Kaliningrado (Karaliaučiaus) karinio tranzito klausimu; ką gera nuveikė Lietuvai per savo kadenciją – tegul įrodo, parodo, pagrindžia; drįskite, tardykite juos, ne jūs jiems atskaitingi, o jie jums, jūs juos renkate, t.y. samdote tiems keleriems metams bendriesiems reikalams tvarkyti parlamente! Šiuo atveju visai tinka Vakarų ekonomikos-komercijos nekvestionuojamas dėsnis – „klientas visada teisus“. Palyginkime Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos ir totalitarinių režimų įstatymų pagrindinį skirtumą: pastaruosiuose visas teises piliečiams, kaip malonę, suteikia vyriausybės (ir, vadinasi, gali, kuomet panorėjusios, atimti); JAV konstitucija pripažįsta, kad „žmogus apdovanotas (Kūrėjo) prigimtinėmis teisėmis, ir kiekvienos valdžios priedermė šias teises tiktai garantuoti“. Reikalaukime, kad mūsų valdžion išrinktieji laikytųsi tokio piliečių laisvę ir orumą gerbiančio, iš esmės krikščioniško požiūrio; 3) ištirkime, kokios kandidatų pažiūros į katalikams bei padoriems piliečiams svarbius sveikos, moralios visuomenės kūrimo klausimus (alkoholio-kvaišalų kontrolę, abortų įteisinimą, prostitucijos įteisinimą, pornografijos ar apskritai demoralizuojančios spaudos, TV laidų platinimą – matote, kaip tiesiogiai tų rytdienos parlamentarų veikla liečia, jau rytoj gali lemti jūsų visų, jūsų vaikų ir vaikaičių ateitį, formuoti Lietuvos dvasinį veidą!). Todėl reikia gerai per krikščioniškos sąžinės sietą perkratyti, ką renkame į Seimą , gal net sutartis su jais priešrinkiminėje kampanijoje pasirašyti, su konkrečiais punktais, pavyzdžiui: „Mes jus remsime, jeigu jūs, išrinktas į Seimą, palaikysite tai, ir tai, ir tai...”

Dar vienas ypatingas nerimas, iškylantis jau kelintoje atkurtosios nepriklausomos Lietuvos rinkimų kampanijoje, yra keistas, sunkiai paaiškinamas tautinės savisaugos jausmo nebuvimas. Geriausia to liguisto imlumo buvusios metropolijos, Rusijos, įtakoms ir naivaus, avansu rodomo patiklumo gelbėtojams iš Rytų iliustracija yra dabartinis pergalingas „Archangelsko partijos” ir jos lyderio Viktoro Uspaskich žygis į populiarumo viršūnes. Ar galite įsivaizduoti, kad išeivis iš JAV pokariniame Vietname arba vokietis po karo Prancūzijoje ar Izraelyje nei iš šio, nei iš to staiga taptų rinkimų kampanijos favoritu ir pretenduotų į aukščiausius valdžios postus?! O mes?! Ar mažiau nuo Rytų imperijos (nūnai grėsmingai atnaujinamos) nukentėjome? Ne todėl priekaištauju, kad tas lyderis rusas: Lietuvoje visada visiems buvo vietos, tiek rusai, tiek lenkai, tiek žydai ar totoriai turėjo savo mokyklas, spaudą, lygias teises, galėjo nekliudomi vystyti savo kultūrą ir niekas nebuvo ir nėra diskriminuojamas dėl savo religijos ar tautybės. Reikia susirūpinti dėl to, kad tasai lyderis jau dabar daro savo „tvarką”, žada keisti nusistovėjusią Lietuvos politinę sistemą ir nėra jokių garantijų, kad, įgijęs daugiau galių, nesuks valstybės ienų Kremliaus link. Nemažos dalies mūsų rinkėjų , jo simpatikų, laikysena primena tragikomišką vaizdelį, aprašytą būtent rusų literatūroje, – kaip į savo dvarą grįžęs ponas randa išsirikiavusius prie kelio baudžiauninkus, kažkuo jam nusikaltusius. Ponas geras, jis norėtų kaimiečių pasigailėti, bet tie reikalaute reikalauja, maldaute maldauja: „Chlestni, barin, chlestni !” (rusų k. „Uždrožk, pone, uždrožk (bizūnu) !“). Nejaugi teisus režisierius Jonas Jurašas, kuris, sovietų anuomet išvarytas į Vakarus, viename interviu JAV lietuvių spaudai, vertindamas daugelio tautiečių pataikavimą okupantams, skausmingai teigė (cituoju iš atminties): „Skundžiamės, kad mus persekiojo, engė, spaudą draudė, sukilimus malšino – bet gal dar per mažai mus toji svetima baudžiava plakė, kad toks gajus troškimas įsiteikinėti, lankstytis, vadinamųjų galingųjų malonės ieškoti?..” Juk, kviesdami valdyti „Archangelsko gelbėtoją”, taip radikaliai atsisakome savigarbos, kaip žmogus, gaspadorius, kuris sakytų kaimynui: „Štai tau mano namai, žmona, vaikai, šeimos biudžetas – imk ir tvarkyk, valdyk, kaip išmanai, nes pats esu visiškas nevykėlis ir nieko nesugebu”. Noriu turėti vilties, kad Lietuvoje atsiras pakankamai laisvę mylinčių piliečių, kurie tokiam savigarbos atsisakymui dar nepasirengę.

Už orią ir savarankišką savo tautos ateitį, už Lietuvos laisvės – didžiulės Dievo dovanos – išsaugojimą esame atsakingi ir kaip krikščionys. Buvęs Sibiro kalinys Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas – taigi katalikams svarbesnis autoritetas už politikos vadus ir partijas – paragino iki rinkimų kalbėti rožinį, kad Dievas padėtų mums atsakingai pasirinkti, kad apsaugotų Lietuvą nuo reokupacijos. Dirbkime savo aplinkoje kiek suprantame ir galime, kad sustabdytume šį pavojų. Ir melskime Dangų dar vieno stebuklo – Lietuvos laisvės išsaugojimo.

Pagal homiliją, pasakytą politikų, valdininkų ir žiniasklaidininkų dieną Šiluvoje rugsėjo 14 dieną, per Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventę

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija