Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Parapija
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Mintys apie katalikišką spaudą

Pastaraisiais metais Lietuvoje tenka kalbėti apie lėtą, bet labai stabilų katalikškosios spaudos apmirimą. Apmirimą šalyje, kur beveik keturi penktadaliai gyventojų sakosi esą katalikai. Kas gi atsitiko, kur glūdi šios problemos šaknys?

Visus penkiolika nepriklausomybės metų mūsų katalikiškoji spauda gyvavo vien savo leidėjų ir skaitytojų entuziazmo dėka. Tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis kovoti su laicistinio pobūdžio periodikos lavina labai sunku. Štai ir šiandien, kai baigiasi šie metai, tenka išgirsti apie būsimą žurnalo „Katalikų pasaulis“ likvidaciją, vis garsiau kalbama apie „Kregždutės“ užgesimą. Didelių finansinių sunkumų turi ir „XXI amžius“. Jau nekalbame apie seniau užsidariusį „Tėvynės sargą“, neaišku, ar beeinančią „Apžvalgą“. Sunkiai verčiasi „Lux“, o visų pražuvėlių ir nesuskaičiuosi.

Skaitykime „švarią“ spaudą

Sakoma, reikia mokytis iš draugų ir priešų. Berods Leninas sakė: „Spauda – galingiausias, aštriausias, patikimiausias ginklas“. Šitą teiginį patvirtino sovietmetis, kurio padarinius net šiandien jaučiame. Kiek tuomet buvo bibliotekose laikraščių, žurnalų, knygų? Be to, nebrangių. Manau, jei šiandien daugiau skaitytojai prenumeruotų, spauda atpigtų. Spauda daugiau gali už televiziją, radiją. Sovietmečiu mokyklose vyko soclenktynės, kuri klasė daugiau užsiprenumeruos spaudos. Didžiausia bėda buvo klasių vadovams: iš jų reikalavo, kad jie patys ir auklėtiniai prenumeruotų ir skaitytų spaudą. Kartais kai kuriuos lietuviškus laikraščius limitavo – skaityk rusiškus.

„Klausimėlio“ pėdsakais

Jau ne vienerius metus Nacionalinės televizijos pirmas kanalas transliuoja J.Jankevičiaus parengtą laidą „Klausimėlis“. Ne kartą žiūrovai, pasipiktinę šios laidos sukeltais įspūdžiais, rašė „XXI amžiuje“ ir kituose laikraščiuose. Keitėsi Nacionalinės televizijos vadovai ir pati programa. Atsirado naujų laidų, tik „Klausimėlis“ nepajudinamas. Neaišku, kodėl jis taip vertinamas tų, kurie sudaro televizijos programą. Vieni žiūrovai sako, jog, žiūrint šią laidą, gali juoktis iki ašarų, kiti piktinasi, kodėl taip begėdiškai demonstruojamas žmonių kvailumas. Ir kyla klausimas: argi nėra nė vieno žmogaus, kuris atsakytų į pono Juro pateiktą klausimėlį?

Dėkoju už pasiaukojamą darbą

Mielieji „XXI amžiaus“ kūrėjai ir leidėjai! Atsiliepiu į jūsų paskelbtą kreipimąsi į skaitytojus („XXI amžius“, 2004 12 10).

Nerandu žodžių išreikšti jums savo dėkingumą už jūsų pasiaukojamą darbą. Tik gerasis Dievas jus veda, kad ir vis dar esate – be jokios paramos dėl nusikalstamo diskriminavimo valstybės sukurto Spaudos rėmimo fondo požiūrio kai kuriems leidiniams ir apskritai dėl valdžios žmonių abejingumo, o gal net nenoro, kad būtumėte.

Ar gelbėsime vaikus?

Dažnokai girdime: gelbėkit vaikus, gelbėkit vaikus! Tačiau turbūt ne visi suprantame, kaip ir nuo ko tuos nelaimingus vaikus reikėtų gelbėti. O padėtis išties pasibaisėtina.

Pasidomėkime, kaip elgiasi vaikai išėję į mokyklą. Štai, pavyzdžiui, kokia padėtis kai kuriose Ukmergės mokyklose. Žmonės, gyvenantys arti mokyklų, skundžiasi negalintys apsiginti nuo paauglių, siautėjančių daugiabučių namų laiptinėse ir kiemuose. Mokiniai per pertraukas čia būriuojasi, rūko, geria alų, prišnerkščia, pridaužo butelių ir net... nusišlapina. Panorėsi juos sudrausminti, išgirsi ko negirdėjęs. (Rusiška „gražbylystė“ dabar dar labiau iškerojusi nei buvo sovietmečiu, nors rusų jau seniai nėra.)