|
Mūsų pasipiktinimas
Mes piktinamės tais, kurie su mumis neteisingai elgėsi. Jie ir dabar panašiai tebesielgia. Pasipiktinimas teisėtas. Negalima savo turimos jėgos naudoti prieš mažos valstybės teises, nes ji yra tarptautinis subjektas ir turi teisę gyventi. Tad piktinkimės, reikalaukime, o jie į mūsų interesus tegul atsižvelgia. Tai bus jiems naudinga, nes moraliai elgtis yra gera.
Tačiau ir mes būkime godūs ir elkimės taip, kad ir mums būtų naudinga. Imkime kartais ir pasipiktinkime patys savimi, nes tikrai yra progų tą padaryti. Tie, kurie mūsų tėvynę skriaudžia, yra negeri, bet kai mes patys ją skriaudžiame, tai kas tada yra negeri? Didžiųjų padarytos mums skriaudos yra nors iš dalies ir tebesitęsianti, bet vis dėlto praeitis. Mūsų pačių savo tėvynės skriaudimas yra kuo ryškiausia dabartis, ir apie tai verta pakalbėti; pakalbėję tikriausiai kartais netinkamu savo elgesiu pasipiktinsime ir imsime jį taisyti. Mūsų sutvirtėjusių nebus tokio didelio noro ir kam nors dalytis, todėl pasipiktinkime savo išgverimu ir tvirtėkime.
Nenorime, kad mus dalytųsi, tačiau nenurimsta kalbos, kad prie ruso buvo geriau. Tai tik kraštutinumas, bet ar yra toms nuotaikoms tinkama atsvara vadinamajame dešiniųjų judėjime? Ypač kad tai šiuo metu jau darosi ne judėjimas, bet nieko neveikimas, nes tikima, kad apsauga tarsi jau pasiekta. Arba tiesiog jos siekti mums yra nusibodę. Stenkimės ir darykime taip, kad tai tikrai būtų judėjimas.
Dažnai pastebime, arba yra tokia regimybė, kad vadinamieji dešinieji yra nuolat nesutariantys ir susiskaldę. Norėtume, arba tariamės, jog norime, kad to susiskaldymo nebūtų. Jeigu tikrai norime, turėtume ieškoti priežasčių ir surastas naikinti. Pabandykime.
Yra viena nelemta priežastis, kad dešinieji dažnai nėra tikrai dešinieji. Tai nėra sąmoningai dešiniųjų verto tikslo siekiantys žmonės. Daug dažniau esame žmonės, kuriems rūpi saviraiška, kuri kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka mums yra pasirodžiusi priimtinesnė, kai ji vyksta dešiniųjų stovykloje. Gal priimtinesnė todėl, kad toje stovykloje įžiūrima daugiau padorumo, ir tai nežeidžia save gerbiančių žmonių saviraiškos. Kairiųjų pusėje yra mažiau savigarbos, ir ten būriuojasi veikėjai, turintys aiškų tikslą, o tas tikslas yra labai proziškas - pinigai. Valdžia dėl pinigų, dažnai net geras atrodymas dėl pinigų, dažnai ir tarnavimas Rytų kaimynui taip pat panašiu tikslu, kada tai daroma ne prievarta. Vieni ten padorumą atvirai neigia ir ciniškai elgiasi, kiti vaidina net labai padorius, bet vis tiek yra aiškus vyraujantis tikslas - pinigai. Aiškaus tikslo buvimas sukuria vienybę. Susipykstama pinigus dalijantis, bet ir pykstamasi ne pasklidai, bet prisilaikant aiškių ribų. Per daug susirėmus bet koks priėjimas prie pinigų išnyktų, todėl neperžengiamos ribos: pykstamasi švelniai, taikomasi greitai, o kada būna naudinga, susipykimas ir suvaidinamas. Tad aiškus tikslas kuria vienybę, bet ji naudinga ne Lietuvai, ir tik kartais antriniu būdu jai pasitarnauja.
Vargšas dešiniųjų judėjimas, kuris nejuda, o jeigu pajuda, tai vyrauja saviraiškos siekis. Laimingais atvejais saviraiška sutampa su tam momentui tinkamu dešiniųjų siekiu, ir tada darbas vyksta, bet būna ir nelaimingi atvejai, kada nesutampa. Tada patiria nuostolių. Saviraiškos noras kyla virš siektino tikslo, kuris net užmirštamas. Kažkuris nustumiamas. Dalis jėgų nepanaudojama, o jų ir taip yra mažai. Natūraliai vykstantis susiskaldymas, kuris, neužmirškime, nepaliaujamai skatinamas ir iš išorės.
Dešiniųjų tikslas yra Lietuva, žmonija, pasaulis, kuris turi būti įmanomai geras ir teisingas. Pasaulis, kurio nesidalytų galingieji, o tebegyvuojančias savarankiškas valstybes kiek galima dažniau valdytų darbštūs, protingi ir geros širdies politikai. Svarbu, kad ir būtų tokių, galinčių panašiai valdyti. Kadangi jų nuolatos trūksta, reikia vis tobulinti įstatymus, ir kai pritrūksta gerų žmonių, kad įstatymai spragas užpildytų ir net blogus žmones gerai valdytų.
Sutikime, kad šitoks tikslas yra neaiškesnis negu siekis kuo daugiau turėti pinigų sau ir dar įtikti Rytų kaimynui. Nelabai aiškų dešiniųjų tikslą dažnai galima išsiaiškinti savaip, juolab saviraiškos trokštantiesiems: dažnas gali nepripažinti autoritetų, neigti už save protingesnius, veiklą pagal save rikiuoti, kuri galiausiai virsta arba neveikla, arba antiveikla, nes pakrypsta ne tikslo link, o tik savęs patenkinimo link.
Šitas dėstymas yra tam, kad trūkumus būtų galima nugalėti. Kas bloga yra pastebėta, su tuo galima kovoti. Visai nugalėti negalima, bet dirbti yra verta. Ypač krikščionims yra verta, nes jie žino, kad savęs nugalėjimas yra ir amžinos pergalės laidas. Kasdienis savęs nugalėjimas, mūsų atveju - dėl siekiamo dešiniųjų tikslo. Kuo daugiau tokio nugalėjimo bus, tuo arčiau pergalės. Iškreiptoje pasaulio tvarkoje kovojama prieš kitus ir kiti vis pavergiami. Į geresnę tikrąją tvarką artėjantiems labai siektinas tikslas yra savęs nugalėjimas - tai skirtumas. Dažnai tenka save nugalėti dėl išorinės prievartos. Dešiniesiems tos prievartos beveik nėra, dėl to jie gausiai skaldosi. Tos prievartos nebuvimą turi pakeisti pačių savęs nugalėjimai, ir tada susiskaldymai gali išnykti ir jų vietoje atsirasti ne neveikla bei persigimimas, bet tikras dešiniųjų judėjimas. Į jį reikia artėti. Ir dar reikia džiaugtis, kad darbas dešiniųjų pusėje yra sudėtingas. Reikia suprasti, koks yra tikslas. Reikia žinoti, kas yra laisvė. Šiuo metu interneto laikraštyje Bernardinai išspausdintas Andriaus Navicko straipsnis apie laisvę, kuris yra gausiai komentuojamas ištisas pokalbis, ir iš jo matyti, kad mums beveik visiems dar yra toli iki laisvės supratimo. Daug ką reikia suprasti, ir tai yra darbas protui. Daug ko negalima suprasti, širdžiai nedalyvaujant, tad ir jai yra užsiėmimas. Veržlus ir turiningas gyvenimas, tad džiaukimės, kad esame dešiniųjų judėjimas. Kiekviena proga, kai susitinkame, pasinaudokime tuo šiam judėjimui stiprinti. Tad ir šie pastebėjimai tegul nebūna vertinami kaip ne į temą pasakyti. Vertėtų ir specialiai susitikti judėjimo reikalams aptarti ir apie tikslus pasvarstyti, nes kuo aiškiau tikslą matysime, tuo bus daugiau vieningumo. Tvirtai eikime judėjimo užsibrėžtu keliu užuot stumdęsi tarpusavyje ir stovėję vietoje. Ir net nemanykime per daug liūdnai, kad tik tas ir yra mūsų judėjime stumdymasis ir stovėjimas, kol kas yra tik požymiai tų blogų dalykų, ir jie kartais nugalimi. Štai ir prisimindami Molotovo-Ribentropo paktą supratome bendrą tikslą pasipiktinti neteisingais pasaulio galingųjų veiksmais praeityje ir dabartyje, pasidžiaugti mūsų pergalės pradžia garsiuoju Baltijos keliu. Yra tikslas, yra vieningumas. Atraskime ir bendrą tikslą vengti ir savo veiklos nukrypimų. Per daug saviraiškos tegul neįsigali, nes geriau mums būtų reikšti Tėvynę.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2005 "XXI amžius"
|