Atnaujintas 2008 m. spalio 22 d.
Nr. 80
(1673)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Palangoje puoselėjamas partizanų atminimas

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Palangoje gyvenančių buvusių politinių kalinių Bronislavos Liberytės-Gabrėnienės ir Petro Gabrėno išpuoselėtą sodybą nesunku atpažinti – ją saugo parimęs Rūpintojėlis, išskaptuotas iš storo ąžuolo kamieno. Ji – aukštaitė partizanų ryšininkė, jis – Žemaitijos partizanas. Susituokę Vorkutoje, Lietuvoje atšventę auksinių vestuvių jubiliejų, užauginę du sūnus, jie vienas kitą supranta iš pusės žodžio, iš nuoširdaus žvilgsnio. Abiejų ta pati nuostata – likusį gyvenimą skirti partizanų atminimo saugojimui ir puoselėjimui. Petras Gabrėnas jau dešimt metų vadovauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriui. Bronė Gabrėnienė – savo vyro pagalbininkė, jo idėjų įgyvendinimo rėmėja. Tarsi ramus upelis teka prisiminimų srovė...

Bronislava Liberytė gimė Ėriškiuose (Panevėžio raj.) vidutinio ūkininko šeimoje, kuri netrukus išsikėlė į čia pat esančius Radikonius, kūrėsi vienkiemyje. Ėriškiai – tai ir kalbininko prof. Juozo Balčikonio, sovietmečiu žodį Dievas rašiusio didžiąja raide, tėviškė. Bronės atmintyje – baltais lininiais drabužiais apsirengęs, šiaudine skrybėle pasipuošęs profesorius triūsia savo sodybos bityne. Beje,  pramokusi siūti, jį tuos drabužius jam ir pasiuvo iš namie austos drobės. Profesorius valgė daug medaus. Gal dėl to sulaukė darbingos senatvės.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Liberiai nutarė remti į nelygią kovą išėjusius Lietuvos partizanus. Nors iš jų šeimos nebuvo pašauktų į Raudonąją armiją, bet sodyboje įrengė bunkerį. Prieglobstį partizanams teikė pati gamta: krūmai, Radikonių miškas, nusitęsęs iki Žaliosios girios ir iki Pašylių miško vingiavusi Upytė. Bronytė siuvo ūkininkų šeimoms drabužius, ėjo iš vienų pas kitus, rinkdama apylinkėse žinias, kurias perdavinėjo partizanams. Pasirinko slapyvardį Lietuvaitė. Pirmųjų keturių 1945 metais žuvusių partizanų palaikai buvo įnešti į Ėriškių bažnyčią, vėliau palaidoti Ėriškių kapinėse. Pirmosios aukos, bet ar paskutinės? Partizanų žūtys jaudino ir prof. J. Balčikonį. Jis pageidavo pasimatyti su jų vadais. Susitikimą derino Kazimieras Liberis. Buvo žiemos metas. Sutartu laiku į Liberių sodybą atėjo trys partizanų vadai: Vėtra, Aptiekorius ir Blėka (slapyvardžiai), lydimi partizanų. Pilna troba žmonių… Prie krosnies jie džiovinosi sudrėkusius drabužius. Tėvas, pasikinkęs arklį, rogėmis, kad nekiltų įtarimo, atsivežė prof. J. Balčikonį. Nešiodama ir ant stalo dėliodama valgį, Bronytė girdėjo pokalbių nuotrupas. Profesorius, matydamas savo giminaičius, kaimynus, jaunystės draugus, buvo giliai sujaudintas, prašė visomis išgalėmis išsaugoti gyvybes, žadėjo kuo galėdamas paremti jų teisėtą kovą. „Kas bus su Lietuva, jeigu visi žūsite?“ – klausė susirūpinęs.

Liberiai slaugė sužeistą partizaną Juozą Nefą. Įtarimo ženklai – naktimis lojantis šuo, sniege įmintos svetimų pėdos – kėlė pavojų. Partizanai nutarė perkelti sužeistąjį pas kitus ūkininkus. Tačiau nespėta. Vakare iš Ramygalos atvežta felčerė aptvarstė gyjančią žaizdą, pritrūkus tvarsliavos, aprišo Bronytės skarele su baltais mezginėliais pakraštėliuose. 1946 metų gegužės 18-osios rytą Liberių sodyba buvo apsupta. Šeimininkai partizanui siūlė slėptis bunkeryje, tačiau jis nesutiko. „Prasiveršiu“, – pasakė. Deja, nepavyko. Motinai pasisekė pabėgti į mišką, sesers nebuvo namie. Tėvą žiauriai sumušė, perkirto galvą. Jį ir Bronę sunkvežimiu išvežė į Ramygalą, uždarė „stribelnyčioje“, kankino: spardė, mušė, įmetė į drėgną rūsį. Vis reikalavo išduoti. Jos atsakymas buvo vienas – „nežinau“. Tą rytą žuvo keturi partizanai. Visų kūnai buvo išniekinti Ramygalos turgaus aikštėje. Vieno jų, slapyvardžiu Vanagas, kišenėje rasta užrašų knygelė, į kurią Bronytė savo ranka buvo įrašiusi eilėraštį apie tėvynės laisvę. Tai buvo įkaltis. Ją vedė atpažinti kūnų. „Juozą Nefą atpažinau tik iš savo skarytės – toks buvo suniokotas“, – prisimena moteris. Neišsidavė pažįstanti. Toliau jos kančios tęsėsi Panevėžio kalėjimo vienutėje. Atlaikė, nieko neišdavė. Nuosprendis: dešimt metų lagerio ir penkeri be teisių.

1946 metų rugpjūčio pabaigoje ešelonas su politiniais kaliniais iš Lietuvos sustojo Vorkutoje. Jai tuomet buvo devyniolika metų. „Buvome pirmosios politinės kalinės iš Lietuvos. Nei vardo, nei pavardės – šaukdavo numeriais. Rakinami barakai. Tik du laiškai per metus“, – pasakoja moteris. Kalinių dalia kiek palengvėjo po Vorkutos sukilimo. Bronė kalėjo visus dešimt metų.

Petras Gabrėnas – Lietuvos savanorio Jono Gabrėno sūnus. Kai baigėsi kovos dėl nepriklausomybės, tėvas tapo pasieniečiu. Lietuvai atgavus Palangą, jis saugojo Palangos–Šventosios ruožą. Būtingėje gavo 13 ha žemės, pradėjo kurti sodybą. Šeimoje augo trys vaikai. Tačiau atsiliepė kovose prarasta sveikata, mirė 1940 metais. „Man tada buvo trylika metų. Buvau vyriausias vaikas. Teko arti žemę, nes nebuvo kam“, – prisimena Petras.

Patriotizmą ugdė tėvų nuostatos. „Lietuva, tėvynė“ – tie žodžiai namie buvo dažnai girdimi. Taip pat mokykla, mokytojai. Ant sąsiuvinių viršelių puikavosi Lietuvos kunigaikščių portretai.

Daug šiurpių vaizdų per okupacijas matė Petras, daug jų išbluko iš atminties. Tačiau vienas nepamirštamas. 1941 metų trėmimas. Suėmė Šventosios statybos inžinierių. Prisiminė, kad darželyje liko jo sūnelis. Petras mato: sunkvežimio kėbule blaškosi mažas vaikelis, saugomas kelių ginkluotų vyrų. Paskui apgaulė: mokykloje vertė stoti į pionierius. „Norime būti skautai“, – sakė vaikai. „Tai beveik tas pats, tik rašykit pareiškimus“, – liepė. Parašė, jiems užrišo raudonus kaklaraiščius ir eina namo laimingi „skautai“. Užėjo pas kaimyną. Tas atskleidė apgaulę. Raudonus kaklaraiščius tuoj pat sumetė į besikūrenančią krosnį. Suėmimai, trėmimai skatino priešintis. Atmintyje – nekaltų žmonių žudynės Rainiuose. Kai kurie 1944 metais veržėsi laivais į Švediją. Petras apsisprendė: „Jei surakins rankas ir prievarta išveš iš Lietuvos, tik tada paliksiu tėvynę“. Susipažino su partizanais, priėmė priesaiką, pasirinko Vėjo slapyvardį. Pirmoji vado užduotis – nuginkluoti stribą. Pavyko. Ginklus perdavė partizanams, stribą prisaikdino tokia veikla daugiau nebeužsiiminėti. Petras žinojo prie Latvijos sienos esant tuščius sovietų bunkerius. Nukeliavo, apsižvalgė, nustatė, kad ten partizanams įsikurti būtų pavojinga. „Pas partizanus išbuvau tris savaites. Paskui tyrinėjau apylinkes, vežiau jiems vaistus. Dirbau malūne“, – prisimena. 1948 metais spalio mėnesį jį suėmė. Iš pradžių nuvežė į Lenkimus, paskui į Kretingą. Kas naktį mušė, tyčiojosi. Nors viską žinojo (išdavystė), bet dar kartą reikalavo patvirtinti. Teismo nuosprendis – mirties bausmė sušaudant. Paskui nuosprendis pakeistas į 25 metus lagerio ir 5 metus be teisių. Taip Petras Gabrėnas tapo Vorkutos anglies šachtų vergu. Kai susižeidė koją, atsisakė dirbti. Tuomet uždėjo antrankius, perkėlė į kitą šachtą. Į Lietuvą išleido tik 1967 metų rudenį.

...Palangos svečius stebina daugybė vietų, menančių partizaninio karo atminimą. Reprezentacinėje Basanavičiaus gatvėje ant vieno namo išvysime užrašą: „Tremties ir rezistencijos muziejus“. P. Gabrėnas sako: „Nešėme visi, ką turėjome: fotografijas, daiktus.

Politinis tremtinys Gabrielius Milašius atnešė išsaugojęs prieškarinę trispalvę. Įrengiant muziejų, konsultavomės su Kauno, Marijampolės tos pačios paskirties muziejais. Palangos muziejuje budime, priimame lankytojus patys, be jokio atlyginimo“.

Vytauto gatvėje ant senosios vaistinės kabo lenta su užrašu: „Šiame name prasidėjo Palangos žmonių kančios 1944-1954“. Vaistinės kieme – memorialas, skirtas partizanų atminimui. Pirmiausia buvo pastatytas masyvus ąžuolinis kryžius, nuo kurio iki šiol prasideda patriotinės eisenos per įvairius minėjimus. Čia pamatysime tamsaus granito plokštėje iškaltas 29 partizanų pavardes ir užrašą „Kardo rinktinės Nerimanto kuopos žuvusiems partizanams atminti“. Ratu išdėstytos tokio pat granito plokštės su užrašais tų atkampiausių Sovietų Sąjungos vietų, kuriose kalėjo ir savo prakaitą liejo Lietuvos partizanai, ryšininkai, rėmėjai.

Vytauto gatvėje priešais bažnyčią stovi paminklas partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui–Vytautui. Kitoje paminklo pusėje užrašas „LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis – Vytautas gimė 1909 m. Palangoje, 1945-54 m. kovojo dėl Lietuvos laisvės, sušaudytas 1954 m. Maskvoje“. Svarbus paminklo akcentas – gyva žalia eglutė, atvežta iš tų vietų, kur partizanų kovoms vadovavo generolas. Beje, eglutė maskavo įėjimą į generolo bunkerį, iš kurio jis, įvykus išdavystei, buvo paimtas gyvas.

Už trijų kilometrų nuo Palangos, žaliuojančiame pušyne, 1949 metais buvo apsuptas partizanų bunkeris. Per susišaudymą žuvo visi penki jame buvę partizanai. „Tai mano draugai, mano bendražygiai“, – sako P. Gabrėnas. Dabar čia stovi paminklinis akmuo su partizanų pavardėmis ir slapyvardžiais. Aplink paminklą auga penki ąžuoliukai… Gaila, kad iki šiol nežinoma partizanų palaikų vieta. Tie, kurie juos užkasė, tyli.

Važiuojant Būtingės link, paminklas Būtingės apylinkėse gyvenusiems 1918 metų savanoriams. Akmenyje iškaltos šešių savanorių pavardės, tarp jų – Jonas Gabrėnas, Petro tėvas.

Palangos politiniai kaliniai ir tremtiniai daug keliauja (pabuvojo Kryžių kalne, Šiluvos 400 metų jubiliejui skirtuose atlaiduose, kasmet važiuoja į Dubysos slėnį prie Ariogalos), dirba stebėtojais rinkimuose, sekmadieniais po vidurdienio šv. Mišių susitinka pabendrauti, aptarti problemas, išklauso vieni kitų rūpesčius. „Dabar mūsų yra apie du šimtus. Kasmet šis skaičius mažėja“, – sako P. Gabrėnas.  Tačiau džiugu matyti tai, kas yra, tai, kas padaryta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija