2017 m. sausio 20 d.    
Nr. 3
(2220)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Seime iškilmingai paminėta Laisvės gynėjų diena ir įteiktos Laisvės premijos

Laisvės gynėjų dienos minėjimas
istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje
Jono Česnavičiaus nuotrauka

Seimo pirmininkas Viktoras
Pranckietis Laisvės statulę
įteikia prezidentui Valdui Adamkui
Džojos Gundos Barysaitės
(LRS) nuotrauka

Seimo pirmininkas Viktoras
Pranckietis Laisvės statulę
įteikia prof. Vytautui Landsbergiui
Džojos Gundos Barysaitės (LRS) nuotrauka

Sausio 13 dieną Seime įvyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijų įteikimo ceremonija. Istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje minėjimą pradėjęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiųjų už Laisvę atminimą. „Krauju paženklinti Sausio 13-osios įvykiai amžiams išliks mūsų atmintyje. Lenkiu galvą prieš visus žuvusiuosius. Dedu ranką prie širdies, nes tikiu, kad jų atminimas stiprina, telkia ir teikia drąsos ištikimai žengti laisvos Lietuvos keliu“, – kalbėjo Seimo vadovas. Pasak Seimo Pirmininko, būtent Laisvės idėja, kuri buvo išplėšta iš mūsų tėvų, mums suteikė jėgų ir vilčių 1991 metais. „Laisvės gynėjų dvasia nesensta ir ji turi būti perduodama jaunajai kartai. Tvirtai tikiu, kad ši ir ateities kartos neleis 1991 metų sausio įvykiams paskęsti užmarštyje“, – sakė V. Pranckietis, kuris tomis dienomis skubėjo į Sitkūnus, prie Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stoties, kartu su kitais žmonėmis budėti ir saugoti, kad ši stotis nebūtų užgrobta sovietų agresoriaus. Kaip teigė parlamento vadovas, mūsų visų buvimas čia liudija, kad lygiai taip pat, kaip ir prieš 26 metus, mums svarbios vertybės ir idealai, kuriuos puoselėja tik brandi bendruomenė.

Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, kalbėdama apie Sausio 13-ąją, savo ir kitų kolegų medikų darbą tomis dienomis ir naktimis Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje, ryškiausiai prisiminė sužeistųjų žmonių žaizdas ir aimanas, artimųjų skausmą ir, svarbiausia, visų jų akis, o tose akyse – degančią dvasią. „Žmogus, turintis savyje šią dvasią, – nepalaužiamas, neišgąsdinamas, nesunaikinamas. Tiksliau – sunaikinamas tik fiziškai. Tai ir buvo viena svarbiausių ir viena šviesiausių Sausio 13-osios patirčių: sovietinė imperija gali mėginti mus nužudyti, palaužti mūsų dvasią, priversti mus būti tokiais, kokie buvome, bet vergauti ir bijoti ji mūsų daugiau neprivers“, – sakė I. Degutienė. Tačiau, pasak jos, matant kai kurių žmonių elgesį viešojoje erdvėje neapleidžia jausmas, kad sovietinė imperija išnyko, bet kolaborantai ir jų dvasia liko. Seimo Pirmininko pavaduotoja, kreipdamasi į minėjime dalyvavusius Ukrainos tautos atstovus, patikino, kad Lietuva nepamiršo, kad 1991-aisiais ukrainiečiai – kas mintimis, kas širdimis, o kas – ir fiziškai – kovojo kartu su mumis čia, šiame parlamente. „Šiandien Jūs kovojate savo laisvės kovą. Lietuva negali ginklu sustabdyti ordos, okupavusios Jūsų šalies Rytus ir grasinančios žengti toliau. Tačiau Lietuva daro ir darys viską, kad Jūs nebūtumėte šioje kovoje vieni ir kad Ukrainos okupacijos tema neišnyktų iš pasaulio politinės darbotvarkės“, – pabrėžė I. Degutienė.

Žuvusiųjų artimųjų brolijos „Bičiulystė“ pirmininkas, žuvusiojo prie Vilniaus televizijos bokšto Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas Vaitkus savo kalboje pabrėžė, kad taip sunkiai iškovoję laisvę, mes turėtume dėti visas pastangas ją išsaugoti ateities kartoms. „Kartais man nesuprantamas požiūris į tai, kaip mes suprantame krašto gynybą, propagandą, informacinius ir kibernetinius karus. Tik paskutiniu metu mes pradedame praregėti ir suvokti, jog gynybai skiriame nepilnus 2 proc. nuo BVP todėl, kad Lietuvos laisvės reikia mums, o ne kitoms šalims, kaip Amerikai ar Vokietijai“, – tvirtino R. Vaitkus. Tačiau, pasak jo, didžiuotis savo šalimi verčia tai, kad Rusijos karinės agresijos Ukrainoje akivaizdoje mes netūpčiojome vietoje negalėdami pasirinkti, kas yra mūsų draugai ir kas priešai. „Jeigu manęs kas nors paklaustų, kodėl aš myliu Lietuvą ir ja didžiuojuosi, pasakyčiau: todėl, kad esame drąsūs, todėl, kad mes nebijome pasakyti tiesos, todėl, kad mes mylime laisvę“, – akcentavo žuvusiųjų artimųjų brolijos „Bičiulystė“ pirmininkas.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pabrėžė, kad atmintis įpareigoja mus ne tik gerbti prasmingai žuvusius, bet susieti atmintį su mūsų gyvenimu, saugoti ir ginti laisvę (kardinolo kalbą spausdiname 3 p.).

1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau (vasario ir balandžio mėnesiais) nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.

Iškilmingo minėjimo pabaigoje įteiktos Laisvės premijos – prezidentui Valdui Adamkui ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Laisvės premijų įteikimo ceremonijos metu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis laureatams įteikė Laisvės statulėles, Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė – Laisvės premijos diplomus.

„Valdas Adamkus ir Vytautas Landsbergis – valstybės architektai ir statytojai, valstybingumo simboliai ir garantai, esmingai prisidėję ne tik prie Lietuvos laisvės, bet ir prie jos saugumo užtikrinimo – atvedę mus į NATO ir Europos Sąjungą. Jie išmintingi telkėjai tarptautinėje bendruomenėje palaikymo balsų Vidurio ir Rytų Europos valstybių laisvės siekiui. Landsbergiška drąsa ir Adamkiška diplomatija – mūsų valstybės gaivus pavasarinis vėjas, atnešęs veržlumo, galimybių kurti ir dirbti Lietuvai. Laisvės premija – mūsų visų padėka Jums“, – sakė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

„Kaip XIX amžiaus sukilimuose ar XX amžiaus pokario kovose, už laisvę kovoja visa sąmoninga tauta. Todėl visada kartojau ir kartosiu, kad 1991 m. sausio 13 d. įvyko stebuklas, – iš Kovo 11-osios Akto salės tribūnos sakė prezidentas V. Adamkus. – Tauta, gyvu žiedu apsupusi parlamentą, televizijos pastatą, transliacijos bokštą, gynė ne pastatus ir ne juose esančius žmones, tauta gynė save ir savo prigimtinę teisę į orų gyvenimą. Žiauru, kad už teisę į orų gyvenimą kai kuriems teko sumokėti gyvybę. Tačiau šioje tragedijoje yra ir labai daug dangiškosios šviesos, tai mūsų tautos didvyrių panteonas. Tai mūsų istorijos ir mūsų dvasios viršukalnė, mūsų moralinis orientyras ir amžinas pasididžiavimas. Sausio 13-oji padėjo galutinį tašką mūsų tautos apsisprendime, būtent siekti laisvės, o kartu ji tapo slenksčiu į naują istorijos tarpsnį. Buvo aišku, kad Lietuva, sausio 14-osios rytą pasitiko jau iš esmės kitokia, pašventinta krauju, nusiteikusi pati kurti savo gyvenimą, nusiteikusi priešintis agresoriui ir gyventi pagal sąžinės, žmogaus teisių, civilizacijos ir demokratijos dėsnius. Bet tuo pačiu kildavo klausimas, ko mes taip skubame į tarptautines organizacijas, būtent NATO, Europos Sąjungą. Kodėl tiek dėmesio skiriame saugumui? Mano atsakyme be kita ko būdavo ir tokie žodžiai: „Mes išmokome Sausio 13-osios pamoką. Ta diena parodė, ką reikia daryti. Šiandien mes matome kaip keičiasi pasaulis ir kas jame. Kas jame yra tikrasis agresorius, kuriantis revanšistinius planus apie imperijos atkūrimą. Mes matome, kad šiandien Gruzija ir Ukraina. Ir žiūrėdami į jas mes atpažįstame save. Mes matome Lietuvą, kas jos būtų laukę, jei ne integracija į galingiausią pasaulio gynybos sistemą.

Ką gi, tai tik dar kartą patvirtina kadaise mano sakytus žodžius: „Laisvė iškovojama ir apginama, įtvirtinama ir įprasminama, tačiau ji niekad nėra baigtinė būsena, leidžianti atsipalaiduoti ir užsimiršti. Laisvė yra kaip budėjimas ir širdyje saugojantis savo ir savo tautos vertybes ir tautoje saugant jos vienybę ir laisvę. Kaip budėjimas prie Laisvės laužų 1991 metų sausį.

Visada kartojau ir kartosiu, kad 1991 m. sausio 13 d. įvyko stebuklas. Tauta, gyvu žiedu apsupusi Parlamentą, televizijos pastatą, transliacijos bokštą, gynė ne pastatus ir ne juose esančius žmones, tauta gynė save ir savo prigimtinę teisę į orų gyvenimą. Ačiū visiems, kurie budėjo tada ir budi šiandien ir ačiū už garbingą įvertinimą, kurį priimu kaip to paties bendro budėjimo, bendro darbo, bendro gyvenimo vardan laisvės ženklą“, – sakė prezidentas V. Adamkus.

„Garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo, – sakė Laisvės premijos laureatas profesorius V. Landsbergis. – Karas. Deja, jis nepasibaigė, kaip ir šaltasis, jokia išsamia taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą. Esame jau pamokyti, nors kažin ar pakankamai. Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu (total kryk) vedė vardan, tariamai, teisėtų nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio interesams tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką. Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, L. Trockio, J. Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas, žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis šiandien juolab klesti.

XXI amžiaus pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems Viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodoma kaip reali bepročių politikos priemonė, tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduolinis karas, kas čia tokio? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per 10, nemažiau 15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebevėpsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų, čiabuvių skerdyklą, jei Kremliaus imperinis verslas prašau kaip paprastai. Astravo grabas.

Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus! Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją, tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė – žmoniškumo prieš ne žmoniškumą laivės, prieš nelaisvę, demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą. Apgynėme didžiuliame fronte bent savo  lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis. Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis, jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų. Mes norime stiprios Rusijos, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę apie kokią ateities Rusiją jie kalba.  Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojai nasledniky Stalina anot J. Javtušenkos mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip valdomą demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas.

Kaina šviečia didžiulė. Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tas ypač sėkmingai daroma, jeigu tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matome vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškos civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekada nebus išmintingas, nors ir su 15 Oksfordų ar Lomonosovų.

Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai, bet jie turėjo širdis ir juos vedė jų širdis, liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.

Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą: gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramo mėšlo gauni 2 kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nei Lietuvos. Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako: ne, ką siūlote nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet prieš buržujus ir buožes, dabar prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias“, – sakė. V. Landsbergis.

Laisvės premija įsteigta 2011 m. rugsėjo 15 d. Ja siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Premija Seimo nutarimu paskiriama iki gruodžio 23 dienos, o įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją. 2015 metų pabaigoje Laisvės premijų komisija Laisvės premiją paskyrė V. Landsbergiui, tačiau tam nepritarė Seimas ir Laisvės premija niekam nebuvo įteikta. Naujasis Seimas pritarė, kad praėjusiais metais Laisvės premijos negavęs V. Landsbergis ją gautų šiemet.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija