|
Kėlęs iš sąstingio savo tautiečius
Vilmantas Krikštaponis
(Pabaiga. Pradžia nr. 39)
Be Senkaus Jurgio, gyvendamas tremtyje kun. A. Burba dar parengė ir Lietuviškas Mišias su natomis ir, pasirašęs Pailiaus slapyvardžiu, jas 1887 metais išspausdino. Knygelėje įrašyta tariama bažnytinė aprobata ir tariamas carinio cenzoriaus leidimas, nors iš tiesų viso to nei iš Vilniaus vyskupijos, nei iš cenzoriaus nebuvo gauta. Tad tuo kun. A. Burba prisidėjo ir prie kontrafakcinės leidybos.
Į laisvę kun. A. Burba išėjo 1888 m. spalio 29 d. ir iš karto buvo paskirtas vikaru į Adutiškio Švč. Mergelės Marijos Škaplerinės bažnyčią. Tačiau ramybės nebuvo ir čia: kunigas nuolat buvo skundžiamas Vilniaus vyskupijos valdytojui vyskupui A. P. Audzijoniui, o vietos dvarininkui Bortkevičiui apskundus už tautinę veiklą Vilniaus gubernatoriui, kun. A. Burbą ketinta iškelti į Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią.
Kun. A. Burba bažnytinės vyriausybės nebepaklausė ir į Valkininkus nenuvyko. Jį į JAV atvykti kvietėsi buvęs Aušros redaktorius J. Šliūpas bei tenykščiai lietuviai.
Kas siejo kun. A. Burbą ir jau užkietėjusį laisvamanį J. Šliūpą? Pirmiausia juos siejo tai, kad buvo kilę iš to paties krašto (vienas iš Kruopių valsčiaus, o kitas iš Gruzdžių). Tačiau svarbiausia buvo tai, kad jie stengėsi tarp savo tautiečių dirbti tautinį darbą. Tad tose JAV katalikų parapijose, kur gyveno nemažai lietuvių, tiek J. Šliūpas, tiek ir kun. A. Burba tikėjosi savo tautiečius apsaugoti nuo sulenkinimo.
Kun. A. Burba susirašinėjo laiškais su J. Šliūpu ir jie už Atlanto tikėjosi rasti geresnę dirvą nei tėvynėje tautinei veiklai. Apsvarstęs J. Šliūpo nuveiktą tautinį darbą Amerikoje, kun. A. Burba su viltimi iš tremties Gardine guodėsi: Labai džiaugiuosi, jog daug ką padarei Amerikoje atgimime mūsų tamsių brolių... Tikiuosi, jog Amerikon nusigabenus reiktų mudviem broliškai susigyventi, nes, kaip žinai, ir aš esu karštas tėvynainis. (...) Už lietuvišką dvasią juk jau antri metai kaip vargstu, o gal ir toliau, kaip rašei, reikės varyti, nors tas vargas dėl manęs nedaro nei kokio sunkumo, nei blogumo, nes čia jaučiuosi laimingu ir turtingu dvasioje, kiek išgalint dirbu. O jei prireiktų, esu prisirengęs ir savo gyvybę padėti, atmenant mūsų prabočių patarles: Ar žūt, ar būt!(...) Jog Lietuva susilauks geresnės gadynės ir mes visi čion tikime ir tame dalyke rūpinamėsi nors tylom, visų pirmiausia sužadinti tamsius brolius, kurie parubežiuose gudų kas metai mažinasi tautiškai...
Kad kun. A. Burba ketino emigruoti į JAV, nebuvo paslaptis, o ypač tarp lietuvių tautinio judėjimo veikėjų tėvynėje. Dalis jų, o ypač varpininkai, nuo tokio žingsnio kiek pajėgdami stengėsi kun. A. Burbą atkalbėti. Tad apie tai kun. A. Burba laiške J. Šliūpui rašė: Mane užpuolė, kam aš, taip didžią įtėkmę turėdamas į Vilniaus lietuvius, išvažiuojąs. Būk vedu su Jonu (J. Šliūpu V. K.) ar tik nenoriva visus lietuvius Amerikon nukelti: po metų du ir pusė milijono lietuvių dėl meilės 50 tūkstančių. Argi čia esanti tikra tėvynės meilė? Juk mudu negalėsiva niekad besugrįžt, o juo labiau aš, kaipo kunigas. (...) Ant to viso atsakiau, jog dar gerai nežinau, kaip kas bus. Vienok, mielas broli, tavęs klausau, pasitikėdamas, jog ne be reikalo mane tenai kvieti; užtatgi tikėkite ir laukite, o aš su Dievo padėjimu kaip norint rūpinsiuosi Amerikon nukliūti, vildamasis, jog tenai žygius dėl labo visos mūsų tėvynės galėsiva daryti geriaus ir drąsiaus, negu gyvendami Lietuvoje (...). Niekokių neprietelių nesibaidau, nes ir Lietuvoje turėjau ir turėsiu daug neprietelių, kurie, kad numatytų, vandens laše nuskandintų, labiausiai nuo mūsų tautos kunigų išgamų ir tamsių, jog aš lenkų kalbą persekiojąs ir iš bažnyčios išvaikąs, ir žmones po savimi patraukiąs... Iš jų tatai mylistų visokio turėjau nukentėti. Daugiausiai mane vadindavo rządowicz (valdžios pataikūnas V. K.).
Tarsi nujausdamas, kad santarvė tarp kun. A. Burbos ir J. Šliūpo bus laikina, ir norėdamas atkalbėti kunigą nuo plačiau neapmąstyto žingsnio, varpininkas J. Gaidamavičius kreipėsi į kun. A. Burbą laišku, kuriame rašoma: Mylimas Aleksandrai! Nori važiuoti Amerikon, tai dėl parodymo tav, su kokios nuomonės žmogumi turėsi drauge eiti, išrašau čia kelius straipsnelius:
Mat, bažnyčia ėda daug, tik bėda, kad neprisiėda, Lietuviškasis Balsas, Nr. 23, psl. 183.
Ne be reikalo senovės priežodis sako: saugokis žydo, lenko ir kunigo, nes tie didžiausi neprieteliai lietuvių buvo ir bus iki galui, L. B. Nr. 23, psl. 182.
Jei nebus parblokšta ta kunigija bei popiežija su jos kultais prietarų, neklaidingumo, neužgyjančių žaizdų ir šventųjų, negali pakilti padorinti žmogų apšvieta, L. B. Nr. 22, psl. 173.
Žengimas civilizacijos visur yra trukdomas per popiežininkus, L. B. Nr. 22, psl. 173 ir t. t.
Išrašiau tą viską ne dėl paniekinimo Šliūpo, nes jo pažiūros nieko prie manęs neprigul. Žinodamas gi, kaip tu mįsliji ir kokių esi pažiūrų, noriu tav parodyti, kad nuvažiavęs Amerikon, po mėnesiui atliksi pirmuoju priešu Šliūpo ir vietoje draugiai tarnavimo tėvynei, užpuldinėsi ant ano, kaip ir kiti kunigai. (...) Matau, kad turi didelį norą važiuoti Amerikon, tai va, žinok: mes visi tavo užmanymą paniekiname. Juokas tik klausyti, kad žmogus sako, kad nori tarnauti Tėvynei, bet tuomet iškursta iš Tėvynės ažu šimto mylių. Aš pats taipogi mįsliju, kad be reikalo tu nori važiuoti, nes užmiršai, kad čion būdamas šimtą sykių būsi naudingesniu. (...) Važiuok sau laimingai, bet sunkiuose atsitikimuose atmink mano pasaką, kurią čion paduosiu:
Vienas piemuo, regėdamas vilką prie galvijų, pametęs galvijus, bėgo ieškoti ožio, kuris buvo nuo galvijų atsiskyręs. Kolei jis sugrįžo, vilkas išpjovė pusę galvijų.
Ar nenori būti panašus į tą pasaką?
Dar dėl palengvinimo parsibrauti pro rubežių mes nieko padaryti nenorime, nes tavo užmanymas yra suvis priešingu mūsų norams. (...) Būk sveikas ir paklausyk mano rodos: lik Lietuvoje, o visi iš to daugiaus turės naudos. Tavo Jonas.
Kaip į J. Gaidamavičiaus laišką sureagavo kun. A. Burba, kuris tikėjosi vienybės tautiniame darbe, neliečiant tikėjimo, kartu su J. Šliūpu? Apie tai kun. A. Burba netrukus rašė J. Šliūpui: Žinoma neapturėjęs tokios gromatos, aiškiai parodančios tavo pažiūras, būčiau nuvažiavęs, ir būtumbiva tarpu savęs riejęsi, visą Lietuvą juokinę ir jos priešus didinę, o iš to nekokios naudos nebūtumbiva padarę, kadangi būtumbiva skaldę į priešingus darbus Lėtų tautą, kuri ir taip juk yra suskaldyta: vieni yra katalikais, kiti protestantais, kiti kalvinais, kiti pravoslavais, o dar kiti bedieviais. (...) Žinoma, pastarieji randasi tarpo mūsų inteligentų, o šiaip jau žmonės yra visi krikščioniškos dvasios Lietuvoje, kaip esti Amerikoje, to aš nežinau. (...) Pagal mano nuomonę Lietuvos vadai pasieks atgaivinimą ir visos tautos susivienijimą, nekliudant tikėjimo dalykų ir neplatinant bedievystę, o dirbant krikščioniškoje ir karštoje tautiškoje dvasioje. Tatgi karšta tėvynės meilė prisako mums, Lėtos vyrams, tikėjimų nekliudyti tautos gaivinime, apšvietime ir susivienijime. (...) Trokštant vienybės ir stiprybės Lietuvai, tikėjimų dalykuose turi būti pilna liuosybė be menkiausiu užgavimų ar vieno, ar kito tikėjimo, o kožnas tegul savo tikėjimą šventai pildo, nes tikėjimą išgriaunant, Lietuvos pamatus ir jos susivienijimą ardome. Juk šiaip sau žmogus be tikėjimo, o dar tamsus, tai tikras gyvulys be uodegos. (...) Berods aš savo nuomonę tau neužkraunu, bet tik parodau teisybę, kuri savo laike pasirodys ir kurią matome istorijoje Lietuvos augančios.
Jeigu dar pradžioje kun. A. Burba svyravo: vykti į JAV ar ne, tai vėliau galutinai apsisprendė ir 1889 m. rugpjūčio 6 d. jis, iš Šenandoro lietuvių gavęs pinigų kelionei, pasirinko emigranto dalią.
Kaip vertino kun. A. Burbos išvykimą iš tėvynės lietuvių tautinio judėjimo veikėjai, ypač galima suprasti iš J. Gaidamavičiaus laiško, rašyto kun. A. Burbai. Bet kaip į tokį nepaklusniojo kunigo pasirinkimą žiūrėjo aukšti Vilniaus vyskupijos vadovai ir ypač pavyskupis L. Zdanovičius, vienas aršiausių tuo laikotarpiu lietuviškų Vilniaus parapijų lenkintojas? Į tai atsakydamas, kun. A. Burba laiške J. Šliūpui rašė: Kada apleidžiau Lietuvą, tai prelatas Zdanovičius susirinkime kunigų, ant manęs užpykęs, jog išvažiavau, išsitarė: Kun. A. Burba nori Lietuvą prikelti.
Tik atvykęs į JAV kun. A. Burba pateko į gana keblią padėtį. Dar 1879 metais Šenandoro parapijos lietuviai, nesutardami su vietos lenkais, reikalavo lietuvio kunigo, kuris juos aptarnautų gimtąja kalba. Iki tol čia buvo kun. A. Lenarkevičius, lenkų tautybės klebonas, nors ir mokėjęs truputį lietuviškai, tačiau galiausiai pasidavė lenkomanų įtakai. Tad, kad patenkintų Šenandoro lietuvių norus, J. Šliūpas vietos lietuviams pasisiūlė surasti lietuvį kunigą. O kun. A. Burbai jau būnant Amerikoje, šis sužinojo, kad J. Šliūpas visą tai darė be bažnyčios vyresnybės pritarimo, todėl atsisakė vykti į Šenandorą, apsistojo Mažletone pas kun. P. Abromaitį, kol Skrantono vyskupas OHara 1889 m. spalio 20 d., paskyrė kun. A. Burbą Plimuto klebonu.
Kai kun. A. Burba buvo paskirtas klebonu į Plimuto lenkų-lietuvių bažnyčią, virė arši kova tarp lenkų ir lietuvių. Ką į pirmą paskyrimo vietą Amerikoje kun. A. Burbai teko patirti, kaip jį sutiko vietos lenkai, apie tai JAV ėjusiame laikraštyje Tėvynė jo redaktorius V. Jokubynas rašė: 1889 m. Plimuto miestelyje bendrai lenkų-lietuvių parapijai kunigas teko lietuvis Aleksandras Burba, kuris toje bažnyčioje ėmė sakyti pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis.
Lenkai, žinodami, kas nutiko Frilendo ir Hazeltono kolonijose, baisiai pyko ant lietuvių ir visko, kas lietuviška. Ant kun. A. Burbos lenkai pyko ypatingai ir labiausiai už tai, kad jis taip, kaip ir J. Šliūpas, raštu ir gyvu žodžiu visur aiškino ir rodė lietuvių tautos garbę ir lenkų padarytas ir vis daromas lietuviams skriaudas. Už tai Šliūpą lenkai net spaudoj nešvariai šmeižė, vadino Rusijos ir Vokietijos valdžių šnipu, lenkųlietuvių vienybės ardytoju, stabmeldystės tarp lietuvių skleidėju ir panašiai.
Sekmadienį, paaiškinus, kad pamokslai bus sakomi lietuviškai ir lenkiškai, perskaičius lietuvišką Evangeliją, būrys vyrų (lenkų) pašoko iš suolų sušukdami zobaczymy! (pažiūrėsim), išėjo iš bažnyčios, nuėjo į kleboniją ir užrakino visas duris, kad kunigas negalėtų įeiti į vidų. Po pamaldų atėjęs kunigas Burba rado kleboniją saugomą kelių vyrų, kurie pareiškė jo neįleisią vidun, nes lietuvių kunigas jiems esąs visai nereikalingas. Prisiartinusiems lietuviams jie iš tolo šaukė: Šalin lietuvius!
Kun. A. Burbai apsigyvenus privačiuose namuose per tris savaites mėginta lenkus prikalbinti prie taikos su lietuviais, bet jie nė klausyt nenorėjo ir reikalavo, kad lietuviai pasitenkintų visu, kas yra lenkiška.
Atvažiavęs vyskupas bandė lenkus perkalbėti, bet tie jo jokios kalbos visai neklausė. Kai vyskupas mėgino kun. Burbą įvesti į kleboniją, būrys lenkų su šaudyklėmis apsupo vyskupą ir, vamzdžius į jį atkišę, grūmojo nušausią, jeigu jis mėginsiąs klebonijoj apgyvendinti kunigą litviną.
Matydamas Plimuto parapijoje įsigalėjusių lenkų užsispyrimą, nenorėdamas atiduoti lietuvių parapijiečių pastarųjų įtakai, kun. A. Burba, leidus vyskupui O. Harai, pradėjo agituoti lietuvius statytis savo bažnyčią bei įkurti grynai lietuvišką parapiją. Tad tam tikslui 1890 metais čia buvo įkurta Šv. Juozapo draugija bei Šv. Kazimiero vardo parapija, išrinktas 12 asmenų komitetas tvarkyti parapijos reikalams. Nauji darbai vyko gana sklandžiai, juos rėmė Plimute ir jo apylinkėse gyvenę lietuviai, tik nuolatos kun. A. Burbai pareikšdami pastabas dėl draugystės su laisvamaniu J. Šliūpu. Tad kaip Plimute gyvenant kun. A. Burbai teko realiu žvilgsniu į viską pažvelgus daryti išvadas, jis laiške J. Šliūpui rašė: Jau bene trečias mėnuo eina, kaip aš atsigabenau į Ameriką, o jau arti mėnesio, kaip gyvenu Plimute, kame lenkai su lietuvininkais kariauna, iš to ir man čia nelabai gerai. Kaip vyskupas atskyrė lietuvius ir padarė lietuvišką parapiją, jau ir man smagiaus gyventi, bet labai turėsiu vargo kentėti, pakol naują bažnyčią pastatysiu. (...) Nežinau, kaip toliaus bus, bet dabar man rodosi, jog didesnė būtų buvusi nauda dėl Lietuvos, jeigu būčiau Lietuvoje likęs. Žinoma, kad jei būčiau pakliuvęs į kviečią vietą, galėčiau ką veikti, o dabar man sunku. (...) Pagyvenęs Amerikoje nors porą mėnesių, jau galiu ir apie Jūsų darbus lietuvystės ką pasakyti. Daug sukėlėte lietuvių iš miego. Jeigu jūs šiame dalyke dirbdamas nebūtumėte sąžinės ir tikėjimo dalykų kliudę, šiandien jau būtumėte neišpasakojamai aukštai stovėjęs akyse lietuvių; o dabar, kur nepradėsiu apie Jūsų darbus šnekėti, gaunu tuojau bjaurų atsakymą.
Jei dar 1890 metais buvo pradėtas pirmasis Plimuto Šv. Kazimiero bažnyčios kertinis akmuo, tai netrukus iškilo ir nedidelės, bet jaukios bažnyčios bokštas. Šioje susikurtoje ir pastatytoje bažnyčioje kun. A. Burba darbavosi iki pat gyvenimo pabaigos. Iš savo patirties gerai žinodamas, kaip sunku suderinti lietuvių ir lenkų katalikų interesus bei išvengti tarpusavio nesutarimų, jis dažnai gyvu žodžiu ir per Amerikos lietuvių spaudą kreipdavosi į tenykščius lietuvius, ragindamas juos kurti savarankiškas, nuo lenkų nepriklausomas parapijas. Tai buvo nelengva, nes beveik visos senosios katalikų parapijos čia buvo kuriamos lenkų vardu. Vėliau vietos lietuviams pavyko įkurti JAV daug lietuviškų parapijų: Frylendo, Halstono, Pitrstono, Manoj Sičio, Šenandoro, Karmelo, Šeimohino, Vilks Baro, Skrantono, Filadelfijos, Pitsburgo, Čikagos ir kituose miestuose, kur tik gyveno lietuviai emigrantai.
Stengdamasis sutelkti visus JAV lietuvius tautiniam darbui, kun. A. Burba neskirstė jų pagal pažiūras. Pats dažnai gyvendamas nepritekliuje, niekados neatsisakydavo, jei reikėdavo ką sušelpti. Jis finansiškai rėmė ir J. Šliūpą, kai šis studijavo mediciną J. Hopkinso universitete Baltimorėje. Tai patvirtina J. Šliūpo laiškas kun. A. Burbai. Jame kartą jis kunigui guodėsi: Sunku, brolau, man ant širdies, kad vienval ir vienval priverstas esmi Tavęs prašinėti pinigų. Gal Tave ir pykesis paima to dėlei! Ale tai darau ne iš norėjimo skolas daryti, bet iš bėdos ir dėl to, kad būtinai noriu šitąjį (1891 m.) pavasarį baigti savo mokslą. (...) Veikiai prasidės egzaminai, už juos reikia iš viršaus užmokėti 50 dol. Ir šiaip išdavimų yra nebegalimų susiaurinti, kurie neša 50 dol. Šiandien stoviu už tai ant molio kojų. Jei Tu nepagelbėsi tame reikale, neturiu vilties reiks eiti kur darbo ieškoti nebaigus studijų.
Nenorėdamas likimo valiai palikti pagalbos prašantį kraštietį, pagal išgales kun. A. Burba šelpė J. Šliūpą. Atsakydamas į jo prašymą, kun. A. Burba rašė: Prisiunčiu tau dabar 30 dol., o paskui daugiaus. Kiek tav būtinai yra reikalinga pinigų dėl pabaigimo mokslo, aš iš paskutinės rūpinsiuosi tave šelpti. Nors man labai yra reikalingi pinigai ir išmokėjimo bažnyčios kaip kada šelpti parapiją, vienok, aš Tavęs neužmiršau, iš sykio tiek daug tav negaliu prisiųsti, bet ant kokio laiko kiek tav reikės, tulid šaukis manęs ir būsi pagelbėtas. Po kurio laiko trumpame laiškutyje kun. A. Burba J. Šliūpui rašė: Prisiunčiau tav $ 50.00, idant galėtumei savo mokslui veik pabaigti. Tai buvo ne vienintelė kun. A. Burbos pašalpa J. Šliūpui.
Gyvendamas Amerikoje, kun. A. Burba neatsisakė švietėjiškos veiklos, iš tamsos bei sąstingio žadindamas tautiečius. Tai ir J. Šliūpas laiške J. Basanavičiui patvirtino: Reikalai lietuvystės, regisi, čionai palengva, slenka į priešakį, toliaus vis taip pat einant, galima būtų laukti gerų daiktų iš pusės Amerikos lietuvių. Tik bėda, kad čion apšviestūnų per mažai (...). Tik kun. Burba žybsi kaip kokia žvaigždė tarpe tamsūnų.
Kun. A. Burba ir atvyko į JAV tautinio švietėjiško darbo tarp savo tautiečių dirbti. Apie tą savo pasiryžimą kun. A. Burba laiške J. Šliūpui rašė: Žinai mane, jog aš esmi uolus katalikas ir tuomi noriu numirti, bet dėl labo tėvynės ir jos prikėlimo dirbau ir dirbsiu, nors erškėčių takais eidamas galą sau rasčiau (...). Dėl apšvietimo ir pakėlimo Lietuvos nieko iki šiol nesigailėjau ir nesigailėsiu, nes šitą dalyką skaitau sav už visų didžiausią priederystę...
Kad šie kun. A. Burbos žodžiai nebuvo tušti, patvirtina tai, kad jis Amerikoje įsijungė į visuomeninę, kūrybinę bei leidybinę veiklą. 18901894 metais, būdamas Susivienijimo lietuvių katalikų draugijos Amerikoje pirmininkas, kun. A. Burba, kartu su J. Šliūpu 1891 m. gegužės 511 d. lankėsi Baltimorės, Filadelfijos bei Pitstono lietuvių plačiai gyvenamose vietovėse, organizavo protesto mitingus prieš carinės valdžios pavergtoje Lietuvoje vykdomą nutautinimo bei pravoslavinimo politiką, sakė gausaus pritarimo susilaukusias kalbas. Tais pačiais metais kun. A. Burba ir J. Šliūpas iš minėtų kalbų parengė anglų kalba brošiūrą Bestialiti of the Russian crazdom toward Lithuania (Apie Rusijos carizmo žiaurybes Lietuvoje), kurią Baltimorėje tais pačiais metais išleido Lietuvių mokslo draugija 5000 egzempliorių tiražu. Tai buvo bene pirmoji Amerikos lietuvių knyga, betarpiškai supažindinusi JAV visuomenę su realia Lietuvos padėtimi carinės Rusijos imperijoje.
Jei pradžioje tiek kun. A. Burba, tiek ir J. Šliūpas tautiniame darbe reiškėsi vieningai, tai vėlesniais metais tarp jų ėmė ryškėti žymi takoskyra. Jos priežastimi tapo J. Šliūpo aktyviai propaguojama laisvamanybė, kuri ir suskaldė dviejų tautiečių draugystę. Žinodamas J. Šliūpo palinkimą į laisvamanybę, kun. A. Burba į jį laišku kreipėsi tokiais žodžiais: Tave paniekindamas kaip Lėtos vyrą, paniekinčiau drauge ir save tautiškuose dalykuose. Žinoma, mudviejų idėjos nesutinka tikėjimo ir sąžinės dalykuose, o visa kitur yra vienas stengimas ir bus jis iki mūsų myrio... Ir čia pat pabrėžė, jog svarbiausia yra lietuvystės prikėlimas, o visa kita antraeiliai dalykai. Kun. A. Burba į J. Šliūpą šiame laiške kreipėsi dar ir tokiais žodžiais: Broli, lietuvi, dėl naudos visos mūsų nuskriaustos tėvynės paliauk užgauti dalykus tikėjimo ir sąžinės. Juk ir be to mes galime dirbti, o dirbti naudingiaus ir greičiaus dėl prikėlimo mūsų tėvynės. Galiausiai pasidarė aišku, kad kun. A. Burbos ir laisvamanio J. Šliūpo tandemas ilgai netvers.
Rimtesni susikirtimai tarp kun. A. Burbos ir J. Šliūpo prasidėjo tada, kai kunigas laisvamaniui padėjo įsteigti Lietuvių mokslo draugiją, pakvietė Vienybės lietuvninkų laikraštį redaguoti artimą J. Šliūpo bičiulį, taip pat laisvamanį J. Andziulaitį-Kalnėną.
Ši kun. A. Burbos pozicija sukėlė daug nerimo ne tik JAV gyvenusiems lietuviams kunigams, bet ir plačiajai tenykštei lietuvių išeivijai. Jei kun. A. Burba pradžioje dar tikėjosi ir laukė iš J. Šliūpo ir jo bendraminčių, kad bus vieningai dirbama bendram tikslui, kurio jis siekė, tai netrukus įsitikino, kad svarbiausias Lietuvių mokslo draugijos uždavinys platinti laisvamanybę. Tada kun. A. Burba, bandydamas pataisyti padėtį, pasirūpino, kad jam pavaldus šios draugijos Plimuto skyrius priimtų nutarimą, jog Lietuvių mokslo draugija nesikiš į tikėjimo dalykus nei raštu, nei susirinkimuose, gerbdama kiekvieno žmogaus sąžinę, o jei kuris iš narių to įspėjimo neklausytų, turėtų būti iš draugystės pašalintas. Viso to kun. A. Burba pareikalavo ir iš Vienybės lietuvninkų redaktoriaus J. Anziulaičio-Kalnėno, siekė, kad tas nutarimas būtų paviešintas ne tik šiame laikraštyje, bet ir būtų paraginta priimti kituose draugijos skyriuose. Tačiau J. Andziulaitis-Kalnėnas šį pavedimą atliko taip, jog teko pasirūpinti, kad jis kuo greičiau paliktų redaktoriaus pareigas. J. Šliūpas laiške kun. A. Burbai rašė, kad jis labai džiaugiasi tuo nutarimu, gana protingai pastebėdamas, kad kuo mažiau būtų vaidų, nes tada ir menkas darbas neša didelę naudą, o besivaidijant ir stambesni darbai nedidelę turi vertę. J. Šliūpas rašydamas kun. A. Burbai jau tarėsi su vokiečių laisvamanių atstovais išleisti jų antireliginius raštus lietuvių kalba. Apie tai jis nesidrovėjo pranešti ir kun. A. Burbai. Vienybėje lietuvninkų jis rašė, jog vokiečiai siūlo mums kaštus spaudos bile tik kaštus jiems įteiksime. Juk norint galima pasinaudoti tuo pasiūlymu dėl propagandos antikatalikiškos. Žinoma, kun. A. Burbai teko nusivilti savo buvusiais bendražygiais, pereiti į griežtą opoziciją jiems. Apie tai byloja ir paskutinis kun. A. Burbos rašytas (rastas) laiškas J. Šliūpui: Niekados nesitikėjau, kad žmogus, kurį aš paskutiniai gelbėjau pinigiškai, taip gražiai mokėtų atsidėkoti. Ir nedyvas, bet tai daro žmogus, kuris netiki į Dievą, kuriam nėra nuodėmės skriausti savo artimą ir vientautį (...). Gerai Šventam Rašte parašyta, kad bedievis iki tol bus prietelingas, kolei vilsis nuskriausti. (...) Žinoma, aš per karštas lietuvis. Norėjau ir su bedieviais turėti modus vivendi (sugyvenimo būdą) tautiškuose dalykuose dėl gero savo vargstančios tėvynės (...). Teisybė, buvai kiek užtilęs užkabinėti šventą tikėjimą, pakolei gavai nuo manęs kelis šimtus dolerių. O kada tai padarei ir per mano pinigišką pašalpą pastojai ant kojų, tada ir vėl atgimė tavo apaštalavimas bedievystei. Iš to viso matyti, kad jums, bedieviams, ne tiek rūpi lietuvystė, kiek pragariška bedievystė. (...) Ne gana, kad patsai mane nuskriaudei, bet buvo troškimas, kaip matyti iš tavo pasielgimo, kad ir kitas toks bedievis mane apžiūrėtų (čia turimas mintyse J. Andziulaitis-Kalnėnas, kuriuo kun. A. Burba pasitikėjo V. K.). O ką jau besakyti, kiek aš turėjau nukentėti paliovonių nuo savo vientaučių iš priežasties su tavimi draugavimo (...). Jau mudviejų draugystės ryšiai pertrūko, nes ir pati lietuvystė ir katalikystė mane tai daryti priverčia (...). Gerai man vienas inteligentas sakė, kada ketinau važiuoti į Ameriką:
Geriaus vanduo su ugnia susitaikys, nei tu su Šliūpu, kuriam ne tiek lietuvystė rūpi, kiek platinimas bedievystės.
Kai kun. A. Burbos ir J. Šliūpo keliai kuriam laikui išsiskyrė, siekdamas ir toliau dirbti tautinį darbą, kun. A. Burba atsidėjo leidybinei-švietėjiškai veiklai. Dar 1890 metais jis išleido savo poezijos rinkinėlius Lietuva, Lietuvio sapnas ir Poną Bartkų (Senkaus Jurgio tęsinį V. K.), kuriame autorius negailėjo aštrios kritikos įvairaus plauko lenkomanams, ypač sulenkėjusiai lietuvių dvarininkijai, kuriai, anot kun. A. Burbos, ne vieta gyventi Lietuvoje.
Kun. A. Burba bandė savo jėgas ir prozoje, rašydamas originalias ir versdamas iš latvių ir kitų užsienio kalbų apysakas: Naujalenkis iš prievartos, Sesuo, Dzūkelio sapnas, Vienuolė, Už tėvynės meilę, Podukra kareivio, Sužieduotinė bei daug kitų, kurios atgulė Amerikoje leistos Vienybės lietuvninkų, Prūsų Lietuvoje leisto Varpo bei savo 18941895 metais Plimute leisto laikraščio Viltis puslapiuose.
Matydamas literatūros religijos klausimais stoką, kun. A. Burba į lietuvių kalbą 1891 metais išvertė vilniečio kunigo A. Petravičiaus aplinkraštį, o 1892 metais kartu su kun. P. Abromaičiu išleido kun. S. Gimžausko išverstą Vaplerio Istorija Katalikų Bažnyčios.
Dar kunigaudamas tėvynėje kun. A. Burba buvo surinkęs nemažai lietuviškų dainų, kurias atsigabenęs į Ameriką, paruošė ir 1893 metais išleido atskira knyga Lietuviškos dainos. Kun. A. Burba suredagavo ir 1892 metais išleido S. Daukanto Būdą, o 1893 bei 1897 Lietuvos istoriją (I ir II tomus). Kartu su kun. A. Miluku parengė ir išleido K. Donelaičio raštus bei paskelbė M. Davainio-Silvestraičio surinktą medžiagą S. Daukanto biografijai.
Kun. A. Burba buvo bene pirmasis mėgėjiško JAV lietuvių teatro organizatorius. Jam teko ne tik vaidinti mėgėjiško teatro scenoje, bet ir režisuoti vaidinimus. Kadangi dar nedaug buvo dramos kūrinių lietuvių kalba, norėdamas papildyti negausų mėgėjiško teatro repertuarą naujais teatriniais veikalais, kun. A. Burba iš lenkų kalbos 1893 metais išvertė S. Dobžanskio vieno veiksmo komediją Aukso veršis, kuri tais pačiais metais Plimuto lietuvių buvo suvaidinta.
Sunku šiandieną pasakyti, kiek kun. A. Burba dar būtų nuveikęs kilnių darbų lietuvybės labui, jei ne ankstyva jo mirtis. Per nepabaigiamus, sveikatą alinančius darbus dienos metu retai kada jis prisėsdavo prie rašomojo stalo. Rašydavo ir korektūras skaitydavo naktimis prie lempos, kai visi tokiu metu jau seniai ilsėdavosi. Dėl to jam palaipsniui ėmė silpti regėjimas. Nors kun. A. Burba aplinkiniams ir nemėgdavo skųstis savo sveikata, tačiau jis sirgo lėtiniu bronchitu, kuris ilgainiui virto į plaučių uždegimą. Prie viso to dar prisidėjo ir insultas. 1898 m. kovo 26 d. kun. A. Burba atgulė į ligos patalą, o jau kitos dienos rytą mirė. Šv. Kazimiero parapija Plimute liko be klebono, o parapijiečiai bei velionį pažinoję gyvai ar iš kūrybos be tautiečio, artimo bičiulio, globėjo, švietėjo... Tai buvo didžiulis nuostolis lietuvybės išsaugojimui išeivijoje. Kun. A. Burbą ne šiaip sau JAV lietuviai ir tėvynėje gyvenantys tautiečiai apraudojo.
Kun. A. Burba ir J. Šliūpas dėl pasaulėžiūros skirtumo amžinais priešais netapo. Iki mūsų dienų yra išlikusių žinių, kad jie dar iki kun. A. Burbos mirties susitaikė. Tai randame J. Šliūpo atsiminimuose apie kun. A. Burbą. Jie buvo spausdinami 1900 metais JAV lietuvių laikraščio Kūrėjas, kovo 1522 d. numeriuose ir pavadinti Keletas pasargų apie kun. A. Burbą. Čia rašoma: Kun. A. Burba ir man ne kartą pinigais padėjo einant į mokslą, ko pamiršti aš negaliu, nors vėliau, per kunigų ant jo gulimą ir vyskupui įskundinėjimą, tarp mudviejų kilo smarkių barnių prieš mirtį mudviem susitaikius ir pasižadant antkapinę kalbą pasakyti, įvertinant darbą ir asmenybę mirusiojo. Tai aš atlikau ne prie kapo, kur kunigai nemanė prileisti, bet laikraštyje... (Kalba netaisyta.)
Vos tik kun. A. Burba buvo palaidotas Plimuto lietuviškose kapinėse, buvo pradėtos rinkti aukos jo antkapiniam paminklui. Jis buvo pastatytas jau 1899 metais.
Nebuvo užmirštas ir kun. A. Burbos literatūrinis palikimas: 18991901 metais išleistas jo originalių grožinės literatūros kūrinių bei vertimų dvitomis. Pakartotinai 1906 metais buvo išleistos kun. A. Burbos Stacijos, o 1909 metais Ponas Bartkus. Tačiau apžvelgiant visą neilgą kun. A. Burbos gyvenimo kelią bei kūrybą, tuoj po jo mirties, 1898 metais, Plimute kun. J. Žilinsko buvo parašyta ir išleista knyga Kunigas Aleksandras Burba. Jo gyvenimas ir darbai, kuri jau seniai tapo bibliografine retenybe.
Kun. A. Burbos asmenybė, deja, nepelnytai šiandien yra primiršta tėvynėje. Sovietinės kolektyvizacijos metais išnyko kun. A. Burbos gimtasis Pailių kaimas, iki šiol tėvynėje nėra tinkamai pagerbtas šio šviesuolio atminimas. O juk jis nusipelno, jei ne paminklo, tai bent solidžios monografijos. Kun. A. Burba buvo iš tų, kurie tarp emigracijoje JAV gyvenusių tautiečių padėjo tvirtus katalikybės pamatus, tėvynėje ir pasirinkęs emigranto dalią atkakliai kovojo už lietuvybę, visada siekdamas santarvės tarp lietuvių, buvo priešiškas smurtui ir neteisybėms.
© 2017 XXI amžius
|