„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. balandžio 7 d., Nr. 3 (31)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Iš kur semsimės stiprybės?

Jūratė Laučiūtė

Jūratė Laučiūtė

Kas sudaro kiekvienos valstybės stiprybės ir išlikimo pagrindą?

Teritorija? Buvo (ir tebėra, deja…) taip mąstančių, ypač – kai kuriose kaimyninėse šalyse, nors istorija kaskart laidoja tokį mąstymą po eilinės imperijos nuolaužomis.

Konstitucija? “Gerų” įstatymų sąvadas? Demokratinės valstybės valdymo procedūros?

Konstitucijų jau sukurta daugybė, ir daugybė valstybių skelbiasi demokratinės. Rasime ne vieną tokią valstybę, kurios vadovai ir valdovai, įsikibę demokratinių procedūrų keliu pasiekto valdžios vairo, peni piliečius nuo dažno kartojimo jau gerokai nuzulintomis mantromis (pavyzdžiui: “demokratija – mažiausia iš blogybių”; “piliečiai turi tokią valdžią, kokios nusipelnė” ir t.t.), tačiau kažkodėl vienose valstybėse tos mantros piliečius sotina, ir gana neblogai, o kitose kurtinamai lyg neapsiplunksnavę paukščiukai čiepsi alkanos minios. Pastarosiose šalyse itin populiarūs svarstymai, ar tos minios serga patologišku rajumu (nedemokratinės praeities palikimu?), ar pasirinkta ne ta mantrų seka, ar, pagaliau, tai, kuo penimos minios – nei demokratiškas, nei ekologiškas, nei skaniai pagamintas patiekalas, galintis sužadinti sotumo ir euforijos jausmą.

Kalbos ir lieka kalbomis. Kaip ir geriausiai Šventą Raštą išmanantis kunigas – dar ne Bažnyčia, taip ir valdžios institucijos, nors ir labai įkvėptai besireklamuojančios – dar ne valstybė.

Bet kurios valstybės pagrindą sudaro žmonės – gyventojai, tauta, piliečiai, ir valstybė stipri bei gyvybinga tol, kol ji patraukli, reikalinga visiems jos piliečiams, kol jų dauguma valstybės interesus kelia aukščiau savo asmeninės naudos ir malonumų poreikių. Kaip tai yra pasiekiama – bizūnu, prievartos ir baimės sistema, vienos nacijos sudievinimu, kiekvieno žmogaus asmenybės sureikšminimu – tai jau vadinamųjų “charizmatinių” lyderių ir kiekvienos tautos tradicijų, mentaliteto, momento poreikių, geopolitinio ir ekonominio konteksto klausimas.

Lietuva, pasiskelbusi nepriklausoma ir demokratine valstybe bei prisisteigusi pilną rinkinį demokratinių institucijų, pastaruosius keletą metų pirmavo Europoje savižudžių skaičiumi, o šiemet ji pasiekė dar vieną “aukštumą” – pirmauja Europoje emigrantų skaičiumi. Tai gali reikšti tik viena: Lietuva – valstybė, kuri savo piliečiams mažiausiai reikalinga, kurioje jos piliečiai labiausiai nenori gyventi. Tad vertėtų pamąstyti apie tai, kokios piliečių nemylimos valstybės išlikimo perspektyvos?

Kai prieš keletą mėnesių išdrįsau kritikuoti pirmųjų valstybės pareigūnų olimpine ramybe spinduliuojančią poziciją vis gausėjančios emigracijos klausimu, iš skaitytojų sulaukiau ne tik pritarimo, bet ir pasipiktinimo: atseit, pernelyg akcentuoju negeroves. O kas pasikeitė Lietuvoje per tą pusmetį? Žmonės atsisuko veidu į Lietuvą? Valdžia atsisuko veidu į žmones? Kur jau ne! Tik vienas kitas valdžios pareigūnas ėmė rūpintis, kas galų gale gydys jo atžalas ir remontuos jo pilaitę…O žiniasklaida pagaliau “pastebėjo” tai, kas paprastiems piliečiams akis badė jau ne vienus metus: pasienio skyles, pro kurias laisvai nardė prabangių limuzinų vadeliotojai, įstatymų spragas, pridengtas aukštomis tvoromis, kuriomis nuo piliečių, nuo jų lūkesčių, poreikių ir vilčių atsitvėrė pareigūnai, valdininkai, jų žentai ir švogeriai. Visi jie, kaip žemaičių apdainuotoji grandinėlė: “rieda ratai, ried rateliai ir mažieji tekineliai”, pasidabinę teise „gyventi geriau“, rieda į Europą, į eurozoną aptarinėti tautos reikalų londonuose ar kanuose, o tas eilinis lietuvis, dėl kurio užsienių komandiruotėse kankinasi valdžios vyrai ir moterys, savo nuolat tuščioj piniginėj nesugraibo atliekamo lito, kad nukeliautų į kaimyninį rajoną uošvės ar brolio aplankyti.

Beje, lietuvio pomėgį keliauti riboja ne vien lėšų stygius. Šiurpiai praretėjo kažkada tankus Lietuvos geležinkelių tinklas. Autobusais ne visur nuvažiuosi, - ir ne visi mėgsta autotransportą. Milijonai Europos pinigų kišami praktiškai tik toms komunikacijoms, kurios yra svarbios krovinių srautams, o žemaitis iš kokių Nausėdų ar Peldžių kaimo, dešimtmečiais keleiviniais traukiniais važinėjęs ne tik į Skuodą ar Klaipėdą, bet ir į Karaliaučių ar Rygą, šiandien prie žolėmis užžėlusių buvusio geležinkelio bėgių, vėl dūsauja, kad “prie ruso” buvo geriau. Ir pasaulis jam buvo atviresnis geležinkelio dėka, ir bilietų kainos buvo adekvačios jo pajamoms.

O jei koks nors prisiekęs geležinkelio transporto gerbėjas ir pabandytų pasimėgauti kelione dar nesunaikintais geležinkelių maršrutais, labai nusiviltų, kaip ne kartą nusivyliau aš pati. Nepatogu, bildesys ir greičio stoka, o jau pakelės, pakelės! Apleistos, prišiukšlintos, stotelės apšepusios! Daug jau graudentasi dėl išdraskytų ir sugriautų kolūkių fermų, bet kažkodėl niekam akių nebado šimtai apleistų, sunykusių buvusių geležinkelių stočių prie neperspektyviais paskelbtų rajoninių maršrutų. Juk geležinkelis – ne vien susisiekimo priemonė. Tai ir šimtai darbo vietų, o darbo vieta – geresnės ateities viltis ir pagrindas šeimos lizdui sukti. Patogią ir pigią susisiekimo priemonę bei darbo vietas praradę piliečiai tik nusispjauna per petį, išgirdę, jog ES pareigūnai prigriebė Lietuvos geležinkelių karaliukus (kuriuos jie jau seniai pakrikštijo bėgių ardytojais ar metalo laužo gamintojais) už neskaidrų ES milijonų panaudojimą. Vis vien tie milijonai - ne žmogui, o valdininkams ir visuomenės interesais nepagrįstiems projektams.

Žinoma, ne vien dėl naikinamų geležinkelių nyksta “šeimų lizdai” Lietuvoje. Kad ir kokią reformą paimtume – sveikatos, švietimo, pensijų ir kt., džiaugiasi jomis tik jas vykdantys valdininkai ir jas aptarnaujantis verslas (pvz., mokyklas „šildantys“ Rubicono berniukai…). Beje, kažkodėl patys jie ar jų atžalos linkę gydytis, mokytis kur nors kitur, tik ne reformuotoj Lietuvoj…

Pasiklausykime, kuo didžiuojasi sveikatos ministras - tik sutaupytais ar net pagausintais pinigais ir nauja, modernia medicinine įranga. O ko verta pati moderniausia įranga, jei ja nesinaudoja geras, išmanantis specialistas? Pagaliau, ar patenkinti tokiomis naujovėmis medicinos darbuotojai ir jų pacientai? Ar žmogų, pilietį džiugina vykdomos reformos? Medicinos darbuotojai, išskyrus viršininkus, į tokį klausimą atsako vis gausėjančia emigracija, o potencialių pacientų nuotaikas tiksliausiai apibūdino premjeras. “Žinių radijo” žurnalisto paklaustas, kodėl žmonės masiškai bėga iš Lietuvos, už nieką neatsakantis vyriausybės vadovas šį kartą nepasiūlė kreiptis į teisėsaugos institucijas ir paaiškino pats, jog išvažiuojantys žmonės “turi motyvaciją”: nori geriau gyventi, nori geresnės sveikatos. Išeitų, ir premjeras pripažino, kad gerbiamo ministro Žilvino Padaigos sutaupyti milijonai “geresnės sveikatos” nesuteikia…

Žalą, kurią provincijos Lietuvai padarė mokyklų, ligoninių, medicinos punktų, kultūros įstaigų nususinimas ar visiškas sunaikinimas, pagaliau pastebėjo ir Prezidentas. Nors sakoma, kad geriau vėliau, negu niekad, tačiau kažin ar dar pajėgsime, suspėsime atstatyti tuos griuvėsius, kurie sudarkė ne tik Lietuvos žemę, bet ir dvasią. Kita vertus, apie kokią dvasią ir su kuo apie tai diskutuosime – ar su iš įvairių šalių atvežamais ir atvažiuojančiais kitataučiais “gastarbaiteriais” – ekonominiais imigrantais?

Nukreipus žvilgsnį nuo suartų senų kaimo kapinaičių ar naujų kotedžų, pridygusių draustiniuose ir rekreacinėse zonose, į trispalvę, plazdančią Gedimino bokšte, galima pasidžiaugti atkovota nepriklausomybe. O ypač - po viešnagės kur nors Rusijoje ar Baltarusijoje. Bet kai pradedi dėlioti ant svarstyklių moralinius ir materialinius dividendus, kuriuos atnešė nepriklausomybė Lietuvos žmonėms, negali nepastebėti, jog materialiniai dividendai nusėdo mažumos kišenėse, o tautos daugumai beliko oracijos valstybinių švenčių proga, dar laisvas, neaptvertas tvoromis ir nesukištas į tvartus (kaip vištos) oras ir laisvi debesėliai. Galima pasidžiaugti ir dainuoti, megzti, drožinėti, piešti bei juokauti nepamiršusiais provincijos šviesuoliais, kurių dauguma – jau garbaus amžiaus žmonės ar, kaip pasakytų kai kurie politikai, socializmo laikų atgyvenos. O kur jaunuoliai – šviesuoliai, kur tie, kurie užaugo jau po Kovo 11-osios? Su kokia šalimi jie sieja savo ateitį, kam švies jie?

Jei jie neatras savo vietos tėvų ir prosenelių gimtinėje, naujajai Lietuvai tik ir lieka graudžiomis giesmėmis semtis stiprybės iš praeities ir statyti cerkves ir mečetes, kad dar naujesnės Lietuvos “statytojai” greičiau ir lengviau integruotųsi į visų vėjų perpučiamą “gintaro lašelį”.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija