„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. balandžio 7 d., Nr. 3 (31)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dešinėje turi būti ne viena stipri politinė jėga

Pokalbis su Tėvynės sąjungos pirmininku, Seimo opozicijos lyderiu Andriumi Kubiliumi apie dešiniųjų politinių jėgų perspektyvas

Andrius Kubilius

Ką Jums ir šiandienei dešinei reiškia neseniai susikūręs Liberalų sąjūdis?

Liberalų sąjūdis yra sveikas dalykas ta prasme, kad tie liberalai, kurie nesutiko su neskaidria Artūro Zuoko veikla, atsiskyrė nuo Liberalų ir centro sąjungos ir sukūrė savo partiją. Gerai, kad yra principingų žmonių, kurie nesitaiksto ir nelaukia, kada neskaidrūs reikalai kaip nors išsispręs paties A. Zuoko valia. Problema ta, kad dešiniosios jėgos, kurioms aš priskiriu ir liberalus, skyla, o ne jungiasi. Kokia bus liberalų sąjūdžio ateitis, gali atsakyti tik patys šios politinės jėgos atstovai, nes jų sėkmė yra jų pačių rankose. Mes jiems padėti kažin ar sugebėtume.

Šios organizacijos startas nebuvo labai paprastas. Matėm A. Zuoko pastangas juos diskredituoti, bet gal toks grūdinimas pradžioje gali duoti stiprybės vėliau. Liberalių idėjų šalininkų pusėje norėčiau matyti daugiau idėjinės tvirtybės ir stipresnio stuburo, aiškesnės partinės veiklos apsibrėžimo, mažiau personalizmo. Lietuva turi turėti liberalią politinę jėgą. Gal ji nebus labai didelė ir neturės didelio rinkėjų palaikymo, bet tokios organizacijos, kuri į politinį gyvenimą įneštų sveiko modernumo ir liberalumo dozę, reikia. Tik blogai, kad liberalizmas Lietuvoje neatranda stabilaus politinio junginio. Galbūt jam pakenkė staigus išpopuliarėjimas, kai liberalai pasisamdė lyderiu Rolandą Paksą. Tai jiems davė greitų rezultatų, bet tai nebuvo organiškas partijos augimas, kurį galima pasiekti tik nuosekliu darbu, savo vertybinėmis idėjomis ir nuoseklia veikla. Nusileidimas nuo svaigios populiarumo viršūnės nėra lengvas.

Tikiu, kad Lietuvoje nebus kitaip, negu jau susiklostė kitose Europos šalyse: kairėje kada nors turėsime vakarietišką socialdemokratų partiją ir radikalią, sakykime, žaliųjų partiją, – kažką panašaus, ką galima matyti senas demokratijos tradicijas turinčiose Vakarų šalyse; dešinėje matau labai aiškius ir stiprius lyderiaujančios europietiškos konservatyvios jėgos pamatus. Kaip ir daugumoje Europos valstybių, dešinėje pusėje matysime ir liberalią jėgą.

Kaip vertinate Petro Auštrevičiaus išrinkimą Liberalų sąjūdžio vadovu? Per praėjusius prezidento rinkimus Tėvynės sąjunga aktyviai rėmė jo kandidatūrą ir visuomenėje jau buvo susidariusi nuomonė, kad jis įsilies į Jūsų vadovaujamą politinę jėgą.

Nuo pat bendro darbo Vyriausybėje 2000 m. P. Auštrevičių gana gerai pažįstu kaip gerą profesionalą, jis pakankamai sėkmingai dalyvavo Prezidento rinkimuose. Gal jis neturi tiek daug politinės patirties ir gal ne itin išmintingai pasirinko tolesnės politinės veiklos taktiką, kai rinkosi ėjimą kartu su Artūro Zuoko partija, – apie tai aš jam sakiau jau tuo metu. Mano nuomonė nepasikeitė. Kad jis imasi Liberalų sąjūdžio lyderio vaidmens ir bando atitraukti liberalų judėjimą nuo “abonentinių” apnašų, tai yra gerai. Gerai būtų, kad jam pasisektų, nes mums labai svarbu dešinėje pusėje būti ne vienintele stipria politine organizacija. Mes žinom, kad dalis rinkėjų, kurie balsuoja už liberalus, už mus niekada nebalsuos. Tai rodo daugelis sociologinių apklausų. Kuo stipresnis bus Liberalų sąjūdis ar kitaip besivadinanti sąžininga, ištikima savo idėjoms liberalų partija, tuo geriau bus visai dešiniajai pusei.

Pastaruoju metu negirdėti Tėvynės sąjungos ir krikščionių demokratų bendrų veiksmų. Ar tai reiškia, kad nesikalbama, ar kad nesiseka susikalbėti?

Greičiau antrasis variantas. Mes ne kartą siūlėme pradėti pokalbius dėl bendrų darbų ir bendros perspektyvos, bet nesulaukėme jokio racionalesnio atsakymo. Iš pastarųjų krikščionių demokratų pareiškimų galim spėti, kad jie renkasi ėjimą į rinkimus nederindami su centro dešiniosios pusės jėgomis. Bent jau partijos vadovybė. Tikimės, kad regionuose geriau pavyks susikalbėti su konkrečiais skyriais. Savo skyrių žmonių esame prašę bandyti derinti veiksmus. Nesitikime kaip nors pakeisti krikščionių demokratų vadovybės apsisprendimo, jaučiame jų nuoskaudas, nors tos nuoskaudos, mūsų manymu, nėra pagrįstos. Šiandieninę krikščionių demokratų vadovybę vertiname pozityviai, visiškai kitaip negu Petro Gražulio ir Kazio Bobelio, kurie pagrindiniu tikslu laikė kovą su Tėvynės sąjunga. Dabartinę vadovybę laikome išmintinga ir galinčia daryti strateginius sprendimus. Būtų gerai, kad asmeninės ar partinės ambicijos neužgožtų bendro tikslo, tai yra – centro dešiniųjų sėkmės tiek per artėjančius savivaldos, tiek būsimus Seimo rinkimus. Ta sėkmė turi būti pagrįsta aiškiais praktiniais svarstymais apie bendros centro dešiniųjų perspektyvą.

Ta proga turiu pasakyti, kad, žvelgdami į Europos Sąjungos valstybių dešiniąsias partijas, daugumoje atvejų matome arba stiprią konservatorių partiją, arba stiprią krikščionių demokratų partiją. Tokios partijos paprastai skiriasi tik pavadinimu, ne idėjomis, ir visos jos priklauso tai pačiai Europos liaudies partijos šeimai. Ambicijų rungtynės šalies viduje tarp labai panašias idėjas puoselėjančių partijų idėjų sklaidai naudos neduoda.

Kalbėjosi A. V. Škiudaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija