A. Navickas:
Ar A. Kubilius geriausias Tėvynės
sąjungos pirmininkas?

 Pretekstu šiam tekstui tapo kelių dabartinės Tėvynės sąjungos "grietinėlės" narių egzaltuoti pareiškimai, kad vienintelis galimas konservatorių lyderis yra Andrius Kubilius. Esą jį ne tik palaiko absoliuti dauguma Tėvynės sąjungos narių, bet jis taip pat yra ir vienintelis šios partijos sėkmės garantas.

Ištikimybė lyderiui - pagirtinas bruožas. Kita vertus, dar Aristotelis sakė: "Platonas mano draugas, bet tiesa svarbiau". Taigi siūlau atidėti panegirikas ir keiksmus į šalį ir iškelti klausimą - ar dabartinis Tėvynės sąjungos lyderis iš tiesų yra Lietuvos dešiniųjų sėkmės kalvis?

Tiesa, vertindami Andrių Kubilių, turėtume svarstyti galimybę, jog jis gali keistis. Pavyzdžiui, atsižvelgti į kritines pastabas, mokytis iš praeities klaidų. Kita vertus, tie, kuriems teko kiek ilgiau bendrauti su A. Kubiliumi, gali paliudyti, jog tai įvairiomis prasmėmis stabiliausias politikas. Jo pomėgiai, interesai ar idėjos, nors ir įvelkamos vis į naują rūbą, jau seniai nesikeičia. Sakoma, kad A. Kubilius negali pakęsti kvailumo ir nemėgsta sentimentalumo. Galbūt, nors lygiai taip pat galima pasakyti, jog, regis, tvirčiausiai jis jaučiasi už rašomojo stalo ar televizijos studijoje, bet ne betarpiškai bendraudamas su žmonėmis.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad A.Kubilius yra geranoriškas ir darbštus žmogus, tačiau, deja, turi griežtus akiračio rėmus, kurių negali ar nenori praplėsti. Niekada nesutiksiu, jog jis konservatorių duobkasys. Lygiai taip pat absurdiška tvirtinti, kad jis genialus lyderis. Nekelia abejonių A. Kubiliaus patirtis, intelektualumas, tačiau taip pat ryškūs ir charizmos trūkumas bei technokratinis mąstymas.

A. Kubilius išlieka realus kandidatas vadovauti Tėvynės sąjungai dar dvejus metus. Tačiau abejotina, ar dabartinio pirmininko perrinkimas dar vienai kadencijai galėtų būti vadinamas šios partijos sėkme. Taip, būtų išlaikytas dabartinis status quo, tačiau ar tai savaime geras dalykas?

Galiu pateikti bent penkias abejones dėl to, ar Tėvynės sąjunga sustiprėtų per dar vieną A. Kubiliaus pirmininkavimo kadenciją.

Pirma. Dabartinis Tėvynės sąjungos pirmininkas yra bene didžiausia kliūtis Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų bendram veikimui. Apie tai, kad krikščionys demokratai yra ideologiškai artimiausia politinė jėga, TS Prezidiumas bei Taryba yra pareiškusi ne kartą. Tačiau, nors pastaraisiais metais LKD partijoje vyko didelių pokyčių, konservatorių ir krikščionių demokratų tarpusavio santykiai negerėjo. Keisčiausia, jog A. Kubilius už tai kaltina LKD pirmininką Valentiną Stundį, esą tas nereaguojąs į dažnus pakvietimus tartis. Pastarasis tvirtina, jog nė vieno tokio oficialaus kvietimo nėra buvę. Pasak V. Stundžio, A. Kubilių daug labiau domina draugystės su Liberalų sąjūdžio pirmininku Petru Auštrevičiumi perspektyvos nei bendras veikimas su krikščionimis demokratais.

Galima konstatuoti, jog A. Kubilius įsitikinęs, kad krikščionys demokratai turėtų būti asimiliuoti, panašiai kaip neseniai buvo "suvalgyta" Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Krikščionių demokratų vertybės, regis, jam neatrodo svarbios. Jos vertinamos kaip blizgučiai, kurie galėtų papuošti TS įvaizdį.

Kliūtimi TS ir LKD bendradarbiauti tampa ir Krikščioniškųjų demokratų frakcija. Pirmiausia dėl to, jog, kitaip nei šios frakcijos steigėjai bei pirmininkė, A. Kubilius ją suvokia kaip būdą prisivilioti krikščionis demokratus, o ne kaip galimybę stiprinti krikščionišką partijos tapatybę. Pirmininkas ne kartą pademonstravo, jog į šią frakciją žvelgia kaip į savotišką opoziciją partijoje ir džiaugtųsi, jei jam nebūtų kvaršinama galva dėl krikščioniškų vertybių įgyvendinimo.

Jei A. Kubilius išliks partijos pirmininku, tikėtina, kad jo ir P. Auštrevičiaus politinė sąjunga taps dar glaudesnė, o krikščionys demokratai bandys sustiprėti kaip krikščioniška dešinioji atsvara tokiai sąjungai. TS ir LKD opozicija išliktų skaudžia žaizda politinėje dešinėje.

Antra. A. Kubilius nesugeba užtikrinti sklandžios partijos organizmo veiklos. Spėju, kad niekada anksčiau partijos vadovybė nėra parengusi tiek įvairių dokumentų, skirtų vidiniam partijos gyvenimui, kaip A. Kubiliaus laikais. Didžiausia problema - daugelis dokumentų dubliuoja vienas kitą ir nėra realiai įgyvendinami. Keista, bet nei partijos pirmininkui, nei artimiausiai jo aplinkai neatrodo skandalinga, jog per visą A. Kubiliaus pirmininkavimo laikotarpį TS neveikia specializuotos darbo grupės. Tad net neverta kelti klausimo apie Tėvynės sąjungos nuoseklią kultūros ar švietimo politiką. Jau ne pirmus metus partijos viduje, o neseniai ir viešumoje iškeltas elementarus klausimas - ką TS galėtų pasiūlyti į ministrus, jei įgytų realią vykdomąją valdžią?

Taip pat partijos pirmininkui tenka atsakomybė ir už tai, jog labai ilgą laiką pro pirštus žvelgė į įtampas TS frakcijoje Vilniaus miesto taryboje. Neveiklumas tapo viena iš frakcijos skilimo priežasčių.

Aišku, galima būtų klausti - ar už visa tai atsakingas tik A. Kubilius? Šioje vietoje noriu priminti jo žymiąją kalbą atstatydinant Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, kai jis tvirtino, jog vadovas privalo prisiimti atsakomybę net ir už ūkinę netvarką Seime. O ar pats A. Kubilius neturėtų prisiimti atsakomybės už vidines problemas partijoje?

Trečia. Deja, A. Kubilius nesugeba dirbti komandoje, jei tik jai priklauso kiek kitaip nei jis mąstantys žmonės. Veikiausiai todėl jis reguliariai kuria įvairias patarėjų grupeles, kurių narius parenka pats. Šios grupelės praktiškai užima Prezidiumo ar net Tarybos vietą. Pastarosioms politinėms institucijoms paprastai pateikiami jau ne klausimai, bet konkretūs atsakymai. Toks partijos pirmininko veikimas turi ir pliusų. Niekas nepaneigs jo darbštumo ir apsiskaitymo. Tačiau, kaip jau minėjau, A. Kubilius toli gražu negali pasigirti charizma. Jo vadovavimo, kalbėjimo stilius susilaukia daug kritikos tiek partijos viduje, tiek išorėje. Tikrai vertas dėmesio unikalus faktas - kai praktiškai visas kitas partijas į priekį veda jų lyderiai, Tėvynės sąjungos reitingai dvigubai didesni nei jos pirmininko. Tai nebūtų labai blogai, jei A. Kubilius bei artimiausi jo patarėjai darytų išvadas ir siektų, kad TS poziciją viešumoje reikštų skirtingi, vienas kitą papildantys partijos nariai. Deja, elgiamasi priešingai ir, kopijuojant Darbo partiją ar libdemus, visi partijos viešieji ryšiai suvedami į A. Kubilių.

Liūdnai nuteikia ir tas faktas, kad, TS užsakymu atlikus apklausą, kuris TS frakcijos Seime narys populiariausias visuomenėje, rezultatai taip ir nebuvo paviešinti, nes pasirodė, kad tai ne A. Kubilius...

Ketvirta. A. Kubilius atsakingas už didėjantį atotrūkį tarp partijos elito ir likusių partiečių. Didele dalimi tai susiję su jo pamėgta "kabinetine" ar "televizine" politika. Galima šaipytis, jog R. Paksas ar V. Uspakichas populistiškai dažnai lankosi savo partijų skyriuose, tačiau tikrai nemaža dalis TS narių A. Kubilių yra matę tik per televizorių. Problemiška ir tai, kad, net ir apsilankęs kuriame nors partijos skyriuje, A. Kubilius retai sugeba empatiškai bendrauti su partiečiais, paprasčiausiai juos išklausyti. Susidaro įspūdis, kad partiečius - ypač iš provincijos - jis suvokia ne kaip pagrindinį partijos turtą, bet kaip paveldą, kurį buvo priverstas perimti. Politinės "grietinėlės" vakarėliuose A. Kubilius jaučiasi akivaizdžiai jaukiau nei kokio nors TS skyriaus susirinkime.

Atotrūkį didina ir vidinės diskusijos TS stoka. Įvairių asmenų kritinės pastabos, pastangos diskutuoti paprastai sutinkamos labai priešiškai. Neretai partijos vadovybės kritika prilyginama kone valstybės išdavimui.

O bene keisčiausiai atrodo pastaruoju metu sustiprėjęs TS "grietinėlės" priešiškumas partijos Garbės pirmininkui. Tai liudija, jog dabartinė vadovybė paniškai bijo Vytauto Landsbergio kritinių pastabų, nepajėgia argumentuotai į jas atsakyti.

Penkta. Technokratinis mąstymas A. Kubiliaus pirmininkavimo laikais tampa visos partijos etikete. Turiu galvoje ne tik makabriškas formuluotes "2V" ar "2T", bet ir prioritetus. Mokytojai, kultūrininkai, medikai - tradiciškai ištikimiausi Tėvynės sąjungos rėmėjai. Deja, TS vadovybei daug svarbiau nei nuosekli sveikatos, švietimo, kultūros ar aplinkos apsaugos politika yra deklaracijos žinių ekonomikos tema. Sutinku, jog akylai stebėti dabartinės valdžios ekonominę ir finansinę politiką būtina, tačiau nesuprantu, kodėl kartu nesugebama dirbti taip pat ir humanitarinėse srityse? Nepakanka specialistų ar joms neteikiama didelės reikšmės? Specialistų rasti tikrai galima. Daug sunkiau, jei nėra noro.

Aišku, technokratizmas turi savo privalumų. Tačiau taip pat turi ir griežtas ribas, kurių nesugeba peržengti. Tai gerokai nuskurdina ir visą Tėvynės sąjungą.

Paradoksalu, jog dabartinio TS vadovo adorantai tvirtina, kad A. Kubilius nepaprastai populiarus partijoje, ir kartu paniškai bijo, kad bus iškelta kokia nors alternatyvi kandidatūra. Tačiau ar realiai kuris nors Tėvynės sąjungos narys turi realias galimybes nurungti A. Kubilių per birželį vykstančius rinkimus?

Mano įsitikinimu, galima rasti bent keturis rimtus A. Kubiliaus varžovus. Pirmiausia, aišku, V. Landsbergis. Jei Garbės pirmininkas nuspręstų bristi į tą pačią upę antrą kartą, tikėtina, kad jį paremtų dauguma partiečių. Tačiau šiuo metu profesorius puikiai dirba Europos parlamente ir jo įdirbio nesinori prarasti. Beje, būtent darbas Europos parlamente labai sustiprino kitos Tėvynės sąjungos europarlamentarės Laimos Andrikienės politinį kapitalą. Ji įrodė esanti aktyvi, darbšti ir organizuota. L. Andrikienę galima vadinti viena iš didžiausią žingsnį į priekį per pastaruosius metus žengusių politikių.

Dar vienas galimas kandidatas į TS pirmininkus - generolas Jonas Kronkaitis. Jis labai populiarus tarp Tėvynės sąjungos narių. Nepaisant garbaus amžiaus, yra aktyvus ir ryžtingas, turi autoritetą visuomenėje. Jis galėtų daug prisidėti prie Tėvynės sąjungos kovos su nomenklatūra. Tiesa, nepaisant jo simpatijų TS, regis, J. Kronkaitis kol kas dar nėra šios partijos narys.

Ketvirtoji politikė, kuri galėtų mesti rimtą iššūkį A. Kubiliui - Irena Degutienė. Ji populiari visuomenėje ir atstovauja visiškai kitokiam politiko tipui nei dabartinis pirmininkas. Gal šiai politikei trūksta griežtumo, šalto racionalumo, tačiau ji sugeba išklausyti, šiltai bendrauja su žmonėmis. Be to, ji ne kartą aiškiai deklaravo savo simpatijas krikščioniškajai demokratijai ir, tikėtina, daug geriau gebėtų susikalbėti su V. Stundžiu nei A. Kubilius. Kita vertus, I. Degutienė yra pakankamai atsargi ir nekonfliktiška moteris, tad tikrai neaišku, ar ji išdrįs mesti iššūkį dabartiniam pirmininkui.

Taigi ar keisis Tėvynės sąjunga per birželį vyksiančią konferenciją? Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Nepaisant to, kas bus šios partijos pirmininku artimiausius dvejus metus, svarbiausia, kad visa partija veiktų kaip viena politinė bendruomenė. Jei Tėvynės sąjungai nepavyks atrasti vienybės įvairovėje bei komandinio veikimo receptų, dabar kylantys reitingai ištirps, papūtus stipresniems politikos vėjams.

© 2006 „XXI amžius“