Kaip kalbame, taip gyvename

Jūratė Laučiūtė

Jūratė Laučiūtė

Kam teko auginti šunį, tikriausiai susidūrė su nemalonia situacija, kai sulaukę tam tikro amžiaus mūsų augintiniai su nesuprantama aistra voliojasi kokioje nors dvėsenoje, šviežiame karvės blyne ar žmogaus ekskrementuose. Ir kas įdomiausia: kuo "kilmingesnis" šunelis, kuo turtingesnė jo genealogija, tuo potraukis išsiterlioti dvokiančioje substancijoje didesnis. Ir priešingai, įvairūs mišrūnai, be kilmės dokumentų, kurie ir laksto dažniausiai vieni, be budrios šeimininkų akies, ir retai kada tesilepina brangiais šampūnais kvepiančiose voniose, minėtiems potraukiams yra atsparesni.

Panašus potraukis išsivolioti masinei kultūrai ir laisvo žmogaus "gyvenimo būdui" priskiriamuose antikultūros ekskrementuose kartais būdingas ir homo sapiens rūšiai. Nebesistebime, kai gatvėje, parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje ima blevyzgoti koks nors padugnėlė, narkomanas ar nuo gėrimo ištinusiu veidu būtybė, kuri kažkada buvo moteris. Bet kai padugnių gyvenimo būdą ir žodyną ima mėgdžioti bei per žiniasklaidos priemones populiarina asmenys su "kilmės dokumentais" - intelektualai, menininkai, artistai, poetai, aukšto rango pareigūnai (išskyrus "iš purvyno į kunigaikštyną" iškopusius suvirintojus ar Gariūnų berniukus), kyla įtarimas, jog tokioje visuomenėje ima atrofuotis savisaugos instinktas, verčiantis normalų žmogų, prieš ką nors darant ar sakant, pagalvoti apie padaryto ir ištarto pasekmes.

Skelbiamės esą krikščionys, tad turėtume žinoti, jog Evangelija skelbia: "Ir žodis tapo kūnu…"

Konfucijus taip pat pripažino žodžių įtaką realybei. Suprask, kaip galvojame, taip kalbame; kaip kalbame, taip ir gyvename.

O kaip mes kalbame?

"Laisvai", - didžiuotųsi bet kokius varžtus nusimetę liberalai. "Nekultūringai. Kiauliškai", - atsakytų kultūrai ir jos reglamentui užsiangažavę piliečiai. "Pasturgališkai", - patikslintų tiesmukas žemaitis Kazys Saja.

Vadinasi, gyvename kaip... Pabaigti palieku skaitytojams. Nors iš tiesų situacija nėra tokia jau paprasta.

Viena vertus, politikų ir kitų "viešųjų personų" kiauliškas mintis ir riebius žodelius dažnai cituoja žiniasklaida anaiptol ne pagirdama, o pašiepdama, ir už tai žurnalistams, atliekantiems savotišką sanitarų funkciją - didelis ačiū.

Antra vertus, tie patys žurnalistai pabrėžtinai toleruoja kitų visuomenės sluoksnių "pasturgalinį" žargoną. Ir TV, ir masinės kultūros žvaigždučių kalboje riebių žodelių, keiksmažodžių gal net daugiau, nei politikų oracijose, tačiau visa tai tiražuojama be jokių skrupulų. Gal tik radijas kiek atsilieka nuo visuotinio vulgarėjimo, tačiau jo drovumą su kaupu kompensuoja bet kokių varžtų nusikračiusi TV.

O juk blogas pavyzdys labiau užkrečiamas nei paukščių gripas.

Iš pradžių kiauliškoms mintims, kalboms, vaizdams atsivėrė kinas ir teatras, dailė, prozos meistrai, o galiausiai ekskrementų žavesiui nebeatsispyrė ir poezija. Meno kritikai, bandantys suvokti, dėl ko į viešumą, pavyzdžiui, į fotografiją, paskui į sceną, ekraną - išsiveržė erotika, pereinanti į pornografiją, kaip pagrindinę priežastį nurodo XX a. pirmojoje pusėje JAV ištikusią Didžiąją ekonomikos depresiją. Sumažėjus gyventojų perkamajai galiai, nepaklausi tapo ir žiniasklaida. Todėl žiniasklaidos vadybininkai ieškojo būdų, kaip prisivilioti skaitytojus. Jie netruko suvokti, jog paklausiausia prekė nusivylusiems ir pavargusiems vyrukams būtų pusnuogių mergužėlių atvaizdai. Vėliau viešosios produkcijos gamintojai, matyt, prisiminė, jog "įkaistama" ne tik nuo vaizdo, bet ir nuo žodžių, tad netrukus į viešumą buvo paleistos blevyzgos, keiksmažodžiai, o į literatūrą - lig tol viešųjų išviečių sienas marginusi "poezija".

Vakarai į tokią "saviraiškos laisvę" smigo palaipsniui, ne per vieną dešimtmetį, o nepriklausomybę atgavusi Lietuva į vulgarumo aukštumas buvo priversta ropštis strimgalviais, kad tik nepaliktų švaresnė už ES senbuves ar popkultūros karalaitę - JAV. Kai vieni lietuviai vis dar šiurpsta, išgirdę iš mažojo ekrano tiesiai šviesiai "Eik šikt" (šitaip santykius aiškinosi LNK laidos "Ideali pora" dalyviai), graži ir moderni panelė skundžiasi savo tautiečių konservatyvumu. "Gyvename Marijos žemėje," - graužiasi gražuolė, kai po jos debiuto erotinėje fotosesijoje, užuot pasigrožėję pademonstruota nuogybe, kai kurie bendrapiliečiai ėmė prikaišioti jai amoralumą. "Nu, bliamba, tundros, ir tiek…", - pasakytų apie juos "Dviračio žynių" blondinės. Bet kai kalba "blondinės", mes bent žinome, kad tai - parodija…

Taigi ne kažkokios naujų meno formų ar vaizdinių paieškos, ne naujų laikų iššūkių išprovokuoti meno kūrėjų ypatingos saviraiškos poreikiai, o paprasčiausi ekonominiai išskaičiavimai, pelno vaikymasis sulaužė tuos barjerus, kurie iki tol skyrė meną nuo balagano, smuklių blevyzgų, kalėjimo žargono. Todėl, matyt, dėsningai kalbos ir gyvenimo vulgarėjimo lydere tapo JAV. Grupė žurnalistų, 1989 m. viešėjusi Kalifornijoje, San Diego mieste, buvo šokiruota, suskaičiavusi, jog mero postą laimėjusios damos kalboje kas devintas žodis buvo fuck ir būdvardiniai jo vediniai. Ką gi, visuotinai pripažįstama, jog kultūra mutuoja taip pat, kaip ir visuomenės gyvenimas. O kalba - tos kultūros atspindys.

Prisipažįstu, nežinau, ar kuris nors lietuvių klasikas "lepino" siaurą draugų ratelį pornografija, įvilkta į meninio kūrinio formą, bet daugelis, manau, yra girdėję, gal ir skaitę "linksmąsias" Rusijos literatūros milžino Aleksandro Puškino poemėles ar Aleksejaus Tolstojaus pornografinius opusus. Tik šie autoriai, kitaip nei šiuolaikiniai modernistai, niekada nepainiojo savo "aukštosios" kūrybos su "pasturgaline" ir nebruko jos "dailiosios literatūros" gerbėjams kaip naujausio kūrybinio laimėjimo. O štai šiuolaikinėj lietuvių rašytojų kūryboj padugnių leksikos ir vaizdinių - nors šakėmis mėžk.

Nieko, manau, nenustebinčiau vulgarumu trykštančiomis citatomis iš senų, nusipelniusių keikūnų J. Erlicko, H. Kunčiaus, S. Parulskio ar S. Gedos kūrybos, bet ir jaunieji mūzų pabučiuotieji nuo jų nedaug atsilieka. Labiausiai stebina švelniosios lyties atstovės, skubančios pasinaudoti lygiomis teisėmis ir savo kūrybą "iškvėpinančios" pasturgaline leksika:

"Blemba, kaip liūdna. Pasiutusiai liūdna ir tuščia.(...) Atsistojau paukšteliui už nugaros, /apžiojau uodegą/ ir pūstelėjau / į siaurą plyšelį subinėj" (Daiva Čepauskaitė). Gal čia kokia nors nauja seksualinė pakraipa?

Be sub …s nebeįsivaizduoja savo poezijos ir Renata Šerelytė. O M. Djačenko, moksleivė iš Kauno, džiugina skaitytojus "didžiąja tiesa": "Gyvenimas - tai didelė mėšlo krūva./ Nenorėčiau jo gadinti sudžiūvusiais šūdukais."

Cituoti vyriškos giminės autorių pasižvalgymus po lyties organus ir įvairius ten vykstančius procesus nebekyla ranka. Jie suregistruoti satyriko Kosto Kauko knygose, kurias pats autorius pavadino "postsatyra" ("Postmodernistinis sielų valymas" 2005; "Raštingieji ir beraščiai", 2006). Ten skaitytojas ras sukrautą pasibaisėtinai didelę (priminsiu, kad mūsų - tik "trys milijonai", o poetų, rašytojų - dar mažiau…) mėšlo kaugę, išmėžtą iš naujausios poezijos bei kritikos ir padabintą satyros dilgėlėmis bei dagiais. Lenkiuosi autoriui, kuris, apsimovęs pirštines ir užsidėjęs respiratorių, kuopia mūsų kultūros kiaulides. Ne kiekvienam užtenka drąsos viešai pasakyti ir dar kruopščiai suregistruotais faktais argumentuoti, jog karalius, t. y. šiuolaikinė masių kultūra - dvokia.

Tiesa, filosofo Arvydo Šliogerio įsitikinimu, "menas turi dvokti".

Gal ir turi - jei tai kiaulių ar padugnių menas. Bet ar mūsų visuomenė jau visa supadugnėjusi?

Atrodo, kad tas klausimas rūpi ne tik man. Neseniai LTV ekrane vienas garsiausių Lenkijos režisierių Krzyzstofas Zanussis prisipažino, jog nei jis, nei jo šeima nesikeikia, todėl jis nematąs reikalo toleruoti keiksmažodžius mene.

O štai LTV laidoje "Be pykčio" dalyvavęs rašytojas aiškino, kodėl pastaraisiais metais ir vaizduojamasis menas, ir literatūra (net poezija!) taip žavisi nuogomis vulgarybėmis ir atmeta kultūrinę tradiciją gražumą ar bjaurumą vaizduoti meninėmis priemonėmis. Jo nuomone, blevyzgos, žodiniai ir buitiniai ekskrementai, natūralistinis lytinio akto ar smurto vaizdavimas mene "kaip gyvenime" viso labo esanti paprasčiausia "gyvenimo druska".

Gal ir gerai, kad atsiranda, kas paaiškina, jog meno vulgarėjimas - modernu ir demokratiška, o tai galvotume, jog patekome į išvietę, o ne į laisvų, kultūringų žmonių bendruomenę…

Tačiau nors ir labai norėčiau būti moderni ar bent pakanti, ekskrementų sutapatinimas su "druska" paliko itin neskanų įspūdį. Viliuosi, kad ir patys moderniojo meno kūrėjai nesūdo savo kepsnių ar barščių tuo, ką jie, kaip laisvėjimo produktą, stengiasi įsiūlyti visuomenei. Nors ką gali žinoti, gal atsilikau nuo moderniosios virtuvės ir pražiopsojau, ką ir kuo "sūdo" intelektualusis elitas?..

Beje, šių metų "Poezijos almanacho" sudarytojai, atrodo, pasistengė, kad K. Kauko registruojamų "poetiškų" blevyzgų laimikis būtų kuo mažesnis. Almanache paskelbta daugiau vyresniosios kartos poetų kūrybos, kurioje ryšku pastangos harmonizuoti žmogaus buvimą. Jiems nepriimtinas "geismas šokiruoti bet kokia kaina" ar "agresyvus siekimas nuplėšti visas žmogaus orumą ir vertę ginančias skraistes" (Elena Puišytė). Pagaliau! Gal pasipriešinimas modernistų norui žeminti skaitytojo ar žiūrovo orumą ir vertę taps naujo - kultūrinio Sąjūdžio varomąja jėga?.

Kai kas (visai pelnytai!) pakritikuoja žiniasklaidą dar ir už tai, kad ji ignoruoja mokslo ir tradicinio, klasikinio meno žmones, jų darbus bei problemas ir per didelį dėmesį skiria politikai ir politikams. Bet jei atidžiai peržiūrėtume televizijų programas, įsitikintume, jog daugiausia eterio laiko atitenka ne politiniams įvykiams, skandalams ir skandaliukams, o itin žemos prabos masinės kultūros produktams, jų atlikėjams, įvairių šou dalyviams ir kitokiems pramogų verslo veikėjams. Tačiau perdėtas TV dėmesys šiems kultūros marginalams bei demonstruojamų gausybės filmų kokybė retai kam teužkliūva. Kodėl? Pamąstykime: kas svarbiau mūsų visuomenei, kuri dar tik mokosi naujų politikos taisyklių, demokratinės valstybės kūrimo meno: ar pažiūros, moralinis veidas ir veikla tų žmonių, kuriems ji patikėjo valstybės kūrimą ir administravimą, ar tai, kaip stilingai švaisto pinigus naujieji lietuviai ar kaip pikantiškai aps i n u o gi n a fotosesijose TV ir popso žvaigždės?

Įtariu, jog sunkiausiai teisingą atsakymą rastų modernieji intelektualai, propaguojantys "pasturgalinio" meno naujoves. "Teisingo" atsakymo greičiau sulauktume, pavyzdžiui, iš dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus, kurio nuomone, "menininko misija yra ne vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia - skleisti harmoniją, liudyti pasaulio vienovę" ("Veidas", 2006-05-04). Panašiai mąsto ir poetas Robertas Keturakis: "Rašau eilėraščius ir nieks nesulaikys / išaukštinti savy tikrovę kitą / kuri tikram tikrumui sumanyta" (almanachas "Poezijos pavasaris", 2006). Galima dar priminti ir Antaną Maceiną, kurio nuomone, politikai privalą mažinti sumaištį visuomenėje, o menininkai - žmogaus sieloje.

Ar daug šiandien turime tokių politikų ir tokių menininkų? Deja…

Tam, kad siela, jos ramybė, harmonija rūpėtų politikos ir meno kūrėjams, žmonių gyvenime turi dalyvauti Dievas, nes "jei tavo širdis bus tvarkinga, kiekvienas tvarinys tau bus gyvenimo veidrodis ir šventų pamokymų knyga" (Tomas Kempietis, "Kristaus sekimas", 92).

Tačiau šiandien ir valstybė, ir sekuliarizuota visuomenė labiau rūpinasi tuo, kad Dievas būtų "užrakintas" bažnyčiose. Todėl gatvėse, aikštėse, koncertų ir parodų salėse, stadionuose taip daug "besielių" žmonių, kurie trokšta vien pramogų, o ne gyvenimo įprasminimo ir dvasinio nušvitimo… Būtent tos daugumos žodžiai šiandien įsikūnija mene ir gyvenime, kurį daug kas pavadina pilku ar purvinu. Kaip kalbame, taip ir gyvename. Kai taip daug kalbama apie š… , jame ir murkdomės.

© 2006 „XXI amžius“