Visur mačiau žmonių, kurie ieško, kas naudingiau Lietuvai

Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas, prel. M. Krupavičiaus palaikų perkėlimo į Lietuvą visuomeninio komiteto pirmininkas Pranas Povilaitis Vilniuje.

Lietuvoje dvi savaites viešėjo išeivijos Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, į Lietuvą iš Čikagos atvykęs kaip prel. Mykolo Krupavičiaus palaikų perlaidojimo visuomeninės komisijos pirmininkas. Jis buvo pakviestas kalbėti Seime, kai ten buvo pagerbtas Prelato atminimas, dalyvavo ir kalbėjo Prelato palaikų perlaidojimo Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje ceremonijoje, susitiko su Lietuvos krikščionių demokratų valdybos nariais. Papasakoti įspūdžius iš Lietuvos išvykstančio atgal į Čikagą paprašė žurnalistė Audronė V. Škiudaitė.

Prieš pradedant kalbą norėtųsi priminti, kad Pranas Povilaitis buvo M. Krupavičiaus bendražygis ir mokinys, pastaruosius keletą dešimtmečių saugojęs ir Prelato asmeninį bei Krikščionių demokratų sąjungos archyvus. Prieš metus archyvus jis perdavė Lietuvos istorijos instituto archyvui - saugoti ir tirti. Viešėdamas Lietuvoje taip pat aplankė Istorijos institutą ir įsitikino, kad medžiaga yra jau sutvarkyta ir toliau tyrinėjama.

Malonėkite prisiminti prel. Mykolą Krupavičių, kokį Jūs pažinojote.

Turėjau polinkį visuomeninei veiklai. Jau Vokietijoje studijuodamas universitete buvau studentų pirmininku, paskui tapau ateitininkų pirmininku Vokietijoje, o vėliau ir Amerikoje. Supratau, kad vien dalyvaujant organizacijose ir diskutuojant įvairiomis temomis, šokant ir dainuojant Lietuvos neišlaisvinsime. Daugiausia per M. Krupavičiaus darbus, per Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą pamačiau, kad Krupavičiaus grupė - krikščionys demokratai yra labai stipriai susiję su Vakarų Europos krikščionimis demokratais. Ir būtent krikščionys demokratai Lietuvos išlaisvinimo darbui pasirodė labai palankūs.

Kaip ir visi jauni žmonės, iš pradžių į politiką žiūrėjau šnairai. Tarp ateitininkų buvo pradėję aktyviai veikti Lietuvių aktyvistų fronto bičiuliai, tai mums nepatiko: ko čia kišasi politikai. Dėl to įsteigėme jaunųjų krikščionių demokratų sambūrį. Tada mus pastebėjo vyresnieji krikščionys demokratai ir pakvietė pas save. O Krupavičiaus asmenybė man jau buvo žinoma iš Vokietijos. Kai jie per lietuvių suvažiavimus diskutuodavo su Maceina, Ivinskiu, mes ne viską suprasdavome. Tik paskui ėmė aiškėti, koks čia dalykas. Maceina ir Ivinskis taip pat buvo krikščioniškų pažiūrų, bet jie tą krikščionybę įsivaizdavo kitaip. Juos nuo Krupavičiaus skyrė vadinamoji nepasaulėžiūrinė politika. Jie dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto bičiulių veikloje, o tas frontas buvo suburtas nepartiniu, nepasaulėžiūriniu principu. Jų tikslas buvo laisva nepriklausoma Lietuva. O VLIKas buvo suorganizuotas partiniu principu.

Kai VLIKas buvo perkeltas į Ameriką, buvau išrinktas Jaunųjų krikščionių demokratų pirmininku. Įsijungiau į VLIKą ir į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Savo reikalus padėjom į šalį, kadangi VLIKas buvo pripažįstamas visame Vakarų pasaulyje. VLIKą žinojo ir su VLIKu skaitėsi kaip su Lietuvos vyriausybe: ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir Argentinoje. VLIKą kartu su krikščionimis demokratais sudarė socialdemokratai, tautininkai. Mus rėmė Amerikos lietuvių taryba, kuri jungė visus Amerikos organizuotus lietuvius.

Pirmi susitikimai su Krupavičiumi vyko ateitininkų stovyklose Vokietijoje. Krupavičius labai mėgo jaunimą, su juo siejo savo viltis. Kai jis atvažiuodavo į Ameriką, visada susitikdavome, pasikalbėdavome. Jis kalbėdavo su manimi kaip su lygiu, buvo labai draugiškas, nuoširdus. Sulaukdavau iš jo padrąsinimų. Visą laiką stebėjau jo darbus. Buvo žmogus nepaprastos iškalbos. Jis buvo tikras oratorius, savo povyza ir pasirodymu tiesiog hipnotizuodavo publiką. Atsistoja - ir salė staiga nutyla, nereikia nė malšinti. Visada ateidavo pasiruošęs.

Prisimenu, kai jis, pirmą kartą atvažiavęs į Ameriką, buvo nelabai patenkintas, kadangi tikėjosi daug daugiau. Mums atrodė, kad neblogai, - šiaip ar taip atvažiavę į Čikagą radome 12 lietuviškų parapijų. O jis ateina į lietuviškos parapijos mokyklą, kur viskas dėstoma anglų kalba, ir randa tik kelias pamokas, skirtas lietuvių kalbai. Dėl tokių dalykų jis labai jaudinosi. Paskui mokytojai įsteigė lituanistines šeštadienines ar sekmadienines mokyklas, kur būdavo dėstoma lietuvių kalba. Anot Krupavičiaus, lietuviškiausia vieta Amerikoje buvo Šv. Kazimiero kapinės, kur visi įrašai patriotiški, religiniai.

Prelatas buvo labai griežtas, jeigu kas nors ką nors bloga pasakydavo apie Lietuvą. Tuomet žodžių negailėdavo. Jo sveikata nebuvo labai stipri, net daktarai sakydavo, kad daugiau jis laikosi valios, ne fizine jėga. Apie save nenorėdavo kalbėti. Niekad neminėdavo nei giminių, nei savo bėdų, taip pat ir apie laidotuves niekada neužsiminė. Jo vienintelis rūpestis ir meilė buvo Lietuva. Kai susibūrimuose pradėdavome juokauti, jis sakydavo: "Palikime tai geresniems laikams".

Kai giminės ėmė kalbėti apie Prelato palaikų grąžinimą į Lietuvą, nesipriešinome. Krupavičiaus grįžimas, manome, labai pasitarnaus Lietuvai, ypač krikščionims demokratams. Gal pakels jų dvasią. Kaip žinome, krikščionys demokratai perėjo per dideles klampynes. Susitikęs su jais mačiau, kad jie dar suvargę, bet įžiūrėjau ir tam tikrų gyvybės ženklų.

Lietuvoje visos partijos prasidėjo nuo viršaus. Dabar krikščionys demokratai prasideda nuo apačios. Anksčiau ten kažkas buvo negerai. Niekas nežino, kaip buvo iš tiesų, bet manyčiau, kad buvo kažkiek infiltracijos ir kai kurių žmonių per didelių ambicijų, - daugiau negu išminties. Tik man neaišku, kodėl truko 10 metų nesusipratėlius pašalint. Didelių lyderių aš lyg nematau ir dabar, bet matau kilimą iš apačios. Pradedama nuo savivaldybių. Dviejuose rajonuose merai yra krikščionys demokratai, yra merų pavaduotojų. Kas nors iš jų išaugs. Žmonės iš provincijos daro labai gerą įspūdį. Yra tam tikrų nesusipratimų su konservatoriais, bet svarbiausia, kad nėra jokio pykčio. Sakoma: vis tiek mes esam artimi ir reikia išlygint skirtumus. O tartis visada yra sunku, tik pyktis labai lengva.

Jūs visą savo sąmoningą gyvenimą atidavėte Lietuvos politikai. Taigi - Jūsų pastebėjimai apie dabartinę Lietuvos politiką. Kaip Jums atrodo ta Lietuvos politinė padangė?

Šiuo atveju noriu pacituoti Tautos fondo garbės pirmininką Juozą Giedraitį, kad vanduo bėga ir valosi. Daug pasikeitimų. Užaugo ir subrendo beveik trys kartos. Anksčiau žmonėms buvo pumpuojama visai kitokia ideologija ir nebuvo aišku, kas ta demokratija. Ir dabar dar ne visiems aišku. Net ir patiems amerikiečiams, kurių tėvynėje demokratija gyvuoja 200 metų, neaišku, jie vis dar aiškinasi. Žmonės Lietuvoje ieško savęs. Visose grupėse mačiau žmonių, kurie ieško ne to, kas naudingiau jo grupei, o kas naudingiau Lietuvai. Man atrodo, kad dėl to kartais pakeičiamos ir partijos - išeinama iš vienos ir pereinama į kitą. Aš tame nieko bloga nematau, tik savęs ieškojimą. Jeigu savęs neradai ten, tai geriau išeik.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino P. V. Škudaitė

© 2006 „XXI amžius“