Darius Kuolys. Apie lietuviškos demokratijos „savitumą“

Darius Kuolys

Rolando Pakso apkaltos metu prabilta apie "dvi Lietuvas". Vėliau sociologai pridūrė, kad tokiu principu galėtume išskirti dešimtis Lietuvų. Ir panašu, kad su Valstybės saugumo departamentu susijęs skandalas supriešino jas visas. Į kovą įsivėlė visi: žurnalistai, politikai, net valstybės institucijos. Ką tokioje situacijoje galvoti mūsų šalies piliečiui, dar nenusisukusiam nuo savo šalies problemų ir ateities?

"Šioje migloje mes galime patikimai remtis savo Konstitucija - tautos pasitvirtintomis bendro gyvenimo taisyklėmis. Pasikliauti turime jomis, o ne viena ar kita institucija", - tvirtina Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys.

Jis siūlo lietuviams dažniau prisiminti trečiąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę valstybės santvarką.

Jūs dažnai susitinkate su žmonėmis, kurie gyvena ne Vilniuje, kurie apie tai, kas vyksta sostinėje, sužino iš laikraščių ar televizijos ekranų. Kaip jūs jiems paaiškinate, kas šiandien vyksta Lietuvoje?

Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų politinėje erdvėje, primena demokratinės valstybės irimą, Lietuvos slinkimą iš Vakarų - Rytų pusėn. Beje, tokias permainas pripažįsta ir konstitucinę Lietuvos santvarką saugoti prisiekę mūsų Seimo nariai. Klausiami, kokioje dar Vakarų demokratinėje valstybėje parlamentas yra atsisakęs specialiųjų tarnybų kontrolės, ką šiemet padarė Lietuvos Seimas, valdžioje esantys mūsų socialdemokratai viešai pradeda kalbėti apie savitą lietuvišką demokratiją. Panašiai kalba Rytų šalių politikai.

Neseniai vienas Rusnės gyventojas pasidžiaugė: "visa laimė, kad vilniečiai šiuo metu raganas gaudo, tai bent jau nesikiša į normalių žmonių gyvenimą". Kaip manote, ar dauguma žmonių, gyvenančių provincijoje, taip reaguoja? Ar Lietuvai negresia situacija, kai politikai, besiaiškindami tarpusavio santykius, visiškai sunaikins pilietinio aktyvumo daigelius?

Turėtume skirti parlamente neišvengiamas, būtinas diskusijas ieškant valstybei bei tautai geriausių sprendimų nuo vulgarių galios žaidimų, kuriuos mūsų Seimo nariai vis dažniau žaidžia, paklusdami iš šalies primetamai režisūrai. Tokie žaidimai - ciniški, visuomenę pagrįstai piktinantys.

Ar nusivylimas politikų elgesiu dar labiau prislopins ir šiaip labai menką lietuvių pilietinį aktyvumą? Žinoma, taip gali nutikti. Gali rastis dar daugiau lietuvių, kurie nebesies savo asmeninio gyvenimo su bendru Lietuvos projektu. Kita vertus, stiprėjantis politikų cinizmas, jų demonstruojamas bejėgiškumas užtikrinant krašte demokratinę santvarką gali išprovokuoti ir pilietinio aktyvumo bangą. Lietuviai gali vis dažniau prisiminti trečiąjį mūsų Konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į konstitucinę valstybės santvarką. Štai prieš Velykas per 40 kultūros žmonių ir Piliečių Santalkos atstovų pakvietė visuomenę paraginti politikus bei valstybės pareigūnus atsispirti svetimoms įtakoms, likti ištikimiems demokratinei Lietuvos valstybei. Vos per pusantros dienos interneto svetainė neisduok.lt, iš kurios galima siųsti paraginimą politikams, sulaukė per 10 000 lankytojų, per šį trumpą laiką buvo išsiųsta daugiau kaip 1500 laiškų.

Ar Lietuvoje liko dar kas nors - institucija, politikas, partija, - vertas piliečių pasitikėjimo? VSD buvę pareigūnai liudija, jų kolegos sako - melagingai, Seimo komitetas prisiima tyrimo medžiagos išviešinimo funkcijas, VSD vadovas atsisako atsistatydinti, žurnalistai apie valstybės paslaptis sužino tikriausiai anksčiau nei dauguma Seimo narių, politikai svarsto, ar nevertėtų paleisti Seimą… Sąrašą galima tęsti be galo. Kaip vertinate esamą situaciją?

Jūsų pradėtą sąrašą būtų galima papildyti keistesniais nutikimais: VSD skelbia melagingus pranešimus spaudai, kuriuos be jokios kritikos tiražuoja mūsų žinių agentūros ir dalis žiniasklaidos, VSD vadovas išvadina savo pareigūnus "šnipais", "išdavikais" ir skiria jiems tarnybines pensijas, Valstybės gynimo taryba duoda generaliniam prokurorui nurodymą, kaip tirti žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno bylą, Seimo valdyba pakeičia viso Seimo priimtą nutarimą, reikalavusį pateikti parlamentui VSD turimas analitines pažymas, Seimo komiteto sprendimui įvertinti skiriama kanceliarijos darbuotojų komisija ir jos vardu Seimo nariams grasinama kalėjimu. Jei turėtume save ir demokratinę valstybę gerbiantį parlamentą, tokie dalykai būtų neįmanomi. Deja, turim, ką turim.

Piliečiams vis sunkiau susivokti valstybės reikaluose, kai viešoji erdvė iškreipta, kai joje tiesos siekį užgožė propagandinės akcijos, "informacinės" kovos. Tačiau ir šioje migloje mes galime patikimai remtis savo Konstitucija - tautos pasitvirtintomis bendro gyvenimo taisyklėmis. Pasikliauti turime jomis, o ne viena ar kita institucija. Valstybės pareigūnus, politikus šiandien derėtų vertinti pagal tai, kaip jie laikosi Konstitucijos, demokratijos principų. Savarankiška visuomenė, laisvi piliečiai visada drįs pasisakyti prieš gerbiamo ar mylimo politiko netinkamus poelgius. Laisvi piliečiai visada pripažins kitų pažiūrų politiko valstybei naudingus sprendimus. Tuo laisvų žmonių pasitikėjimas politikais skiriasi nuo aklos genties ištikimybės savo vadui. Taigi tam, kad galėtume savo valstybės institucijomis ir politikais pasitikėti, visų pirma turime būti jiems reiklūs. Turime principingai reikalauti, kad Lietuvoje būtų laikomasi demokratinių taisyklių. Pasitikėti galime tais politikais, tais pareigūnais, kurie taisyklių laikosi, jas gina.

Gal vienu metu vyksta keli procesai, kurie vienas kitą skatina? Gal tebeveikia kažkoks politinių nesėkmių variklis, paleistas dar nuo R. Pakso skandalo? O gal tokios įvykių eigos reikėjo tikėtis?

Žinoma, dabartinė būklė nėra vien pastarųjų metų elgesio pasekmė. Mūsų pagrindinės partijos per nepriklausomybės metus menkai pasitikėjo piliečiais, menkai rūpinosi laisvos visuomenės stiprinimu. Valstybės reikalus jos stengėsi tvarkyti užsidariusios nuo žmonių. Ir tai nebuvo sunku daryti, nes žmonės, veikiami sovietinės inercijos ir prislėgti buities rūpesčių, atsainiai žiūrėjo į politiką, stengėsi atsiriboti nuo viešų reikalų. Taigi šiandien turime silpną, politiškai pasyvią visuomenę, kuri dar nepajėgia tvirčiau kontroliuoti valdžios, kurios pasipiktinimas valdžia lieka daugiau emocinis, kurios nemaža dalis nėra atspari manipuliacijoms. Ir turime stiprias įtakos grupes, kurios mėgina savintis valstybę ir įvairiomis priemonėmis kontroliuoti viešąją erdvę, sykiu - kontroliuoti visuomenę. Esant tokiam piliečių ir valstybės susvetimėjimui tampa įmanoma įgyvendinti įvairius projektus - R. Pakso, V. Uspaskicho, R. Stonio.

Panašu, kad veikėjų visuose šiuose procesuose yra labai daug. Vieni kitus politikai vadina destruktyviais, nesugeba sudaryti koalicijų savivaldybių tarybose, vienu metu galima būti KGB bendradarbiu ir kartu juo nebūti, būti apkaltintais dalyvavus teroristiniuose veiksmuose ir likti nekaltiems? Kas tai - visuotinė politinė šizofrenija? Ar mes vieninteliai tokie?

Lietuviška politinė šizofrenija vargu ar yra tikra. Ji - greičiau apsimestinė. "Tylus pamišimas", kaip išmėgintas bėgimo nuo tiesos būdas, nelabai profesionaliai vaidinamas. Vaidinimo režisūra - taip pat pastebima. Liūdniausia, kad didelė dalis valstybės pareigūnų ir politikų, viešosios erdvės konstruotojų šiandien dėl įvairių priežasčių atsisako siekti tiesos ir teisingumo. Senojoje Lietuvoje tarp politikų, teologų, filosofų visada būdavo žmonių, kurie iš aukštų tribūnų nuolat primindavo tautos galingiesiems šv. Augustino žodžius, kad valstybė be teisingumo tėra tik plėšikų gauja. Šiandien už valstybės likimą tiesiogiai atsakingiems žmonėms tokio priminimo labai reikia. Manau, kad tik tiesos siekis, tvirtesnės pastangos statyti valstybės, tautos gyvenimą ant tiesos pamatų gali mus išvaduoti iš primestos politinės šizofrenijos.

Jeigu galima atsakyti į klausimą kas vyksta ir kas kaltas, ar galima pasakyti, ką daryti? Liustruoti visą VSD, paskelbti išankstinius Seimo rinkimus ir patraukti atsakomybėn šališkus žurnalistus? Ar tai nėra kelias ne tik į politinį abejingumą, bet ir į radikalizmą? O gal artėjam prie kritinės ribos: tarpukariu nepriklausomybę išlaikėme šiek tiek daugiau nei 20 metų. Ar įveiksime šią ribą?

Turime įveikti, jei mums išties rūpi, kokią Lietuvą paliksime savo vaikams. Jei norime, kad su Lietuva sietų savo likimą būsimos lietuvių kartos, šiandien turime atkurti savo valstybę kaip civilizuotą laisvų žmonių susivienijimą. Esant bendrai visuomenės valiai, tai tikrai įmanoma.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Tomas Misiūnas

© 2007 „XXI amžius“