„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2007 m. balandžio 13 d., Nr. 3 (39)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Užrašai iš Vilniaus. Jurga Ivanauskaitė

Stasys Goštautas

Stasys Goštautas

Jurga Ivanauskaitė
www.delfi.lt nuotr.

Nerudos eilutė "Que solos estan los muertos" ("Kokie vieniši yra mirusieji") pasako viską, ką galima pasakyti, kai tave užpuola tiek daug draugų ir pažįstamų praradimas. Ne vienas, ne du, bet keturi iš karto kaip kardas kerta tau per galvą… ir norisi verkti, pykti ir rėkti, bet tik vienas tylus atodūsis pasako viską…

Jau kad paminėjau keturis, nors kalbėsiu tik apie vieną, štai jie: Liūtas Mockūnas, čikagietis, persikėlęs į Vilnių, atsakingas už "Akiračių" pasisekimą; Albinas Elskus - Amerikos pripažintas vitražistas iš Maino; vienas mano draugas Kolumbijoje (mirė nuo melanomos, tebūdamas 43 metų amžiaus) ir dabar Jurga Ivanauskaitė, vos 45-erių, palikusi apie 18 knygų ir nežinau, kiek angeliukų. Jurga nuskubėjo aplankyti kitų… Bendraamžio Gintaro Beresnevičiaus (17 knygų, 45 metai). Gal per daug skuba mūsų jaunimas? Visi mirė per anksti, bet juk, atrodo, visados mirtis galėtų palaukti...

Jurga yra parašiusi knygas "Mėnulio vaikai", "Ragana ir lietus", "Placebas", "Pragaro sodai", "Sapnų nublokšti", "Miegančių drugelių tvirtovė". Per šimtmečius apie moteris rašė vyrai, tad Jurgos atvejis, kaip Isabelės Allende, yra ypač patrauklus - kaip jas supranta pačios mote rys. Atsakymas nėra lengvas, ir pati Jurga kartais stebisi, kaip jai pavyko tie romanų momentai, kur moterys yra svarbiausios būtybės. Toli gražu tas Jurgos Ivanauskaitės lietuvaitės personažas nebuvo iš kaimo ir šieno nepjovė. Ji buvo miestietė, vaikščiojo Vilniaus gatvėmis ir gyveno mažame bute, tu ją galėjai matyti išnyrančią iš už kiekvieno gatvės kampo. Gal todėl jaunimas ją skaito ir su ja išgyvena savo likimą...

Jurgos dėka jau galima kalbėti apie lietuviškąjį magišką realizmą, kur angelai įsimyli ir katinai protauja labiau nei žmonės, kur skraido peteliškės ir, kaip Macondo, visai normaliai lyja 365 dienas per metus. Tarp viso to magiško realizmo Jurga bando filosofuoti ir gvildenti Lietuvos dabarties reiškinius, kurie gali būti tokie pat fantastiniai kaip Pakso, Uspaskicho ir kitų Lietuvos šalies keistuolių veiksmai.

Jurga buvo žmogus be vizitinės kortelės. Ji buvo "programuota" Dailės akademijoje, bet kaip amžina neklaužada tarp spalvų ir teptukų ji knisosi į knygas ir turbūt skaitė viską, kas tik papuolė į rankas. Bet paauglystėje, kaip sako Jurga, "kiekvienas mano karštligiškas skaitymo etapas sukeldavo ir rašymo bangą…"

Yra išlikę keli stori sąsiuviniai su "romanais" apie indėnus ir muškietininkus. Juose svarbiausi ne vyriški nuotykiai, o širdį draskančios meilės istorijos. Jos motina - meno istorikė Ingrida Korsakaitė, kuri jai davė viską, ko pašykštėjo tėvas (Igoris Ivanovas) - jo beveik nematė, koks tai "garsus"dailininkas iš St. Peterburgo.

Romanas yra žanras, reikalaujantis visapusiškos kultūros, sukurtas iš personažų, vaizduojančių savo arba didesnėsmažesnės grupės žmonių likimą tam tikru laikotarpiu, jie elgiasi kaip jiems tinka, neretai, atrodytų, visiškai nepaisydami autoriaus valios. Kartais pirma buvo kuriami personažai, kaip tai darė Cervantesas, iš kurių pačių išsivystydavo siužetas, kitais atvejais, kaip Henry Jameso ir kaip daugelio lietuviškų rašytojų atveju, atvirkščiai - pirma siužetas, vėliau personažai.

Jurgos Ivanauskaitės romanai iškelia neigiamas įtakas Lietuvos gyvenime ir politines intrigas, pastebi jų pasekmes - liguistas psichologines būsenas dabartinėje Lietuvoje. Žodis yra per daug svarbus, kad būtų mėtomasi juo be reikalo. Pati Jurga sako: "Kas valdo kalbą…, valdo ir žmones, ar ne?"(Placebas, 351).

Jurga yra naujo lietuviško romano pradininkė, ir visai nesvarbu, iš kur ji tas naujoves pasisavino. Jau seniai mūsų sustingusioje literatūroje reikėjo šviežio oro, kuris išstumtų bernus ir Konrado kavinės prostitutes. Jurgos atveju aiškiai matyti Lotynų Amerikos įtaka, ypač Julio Cortazaro, kurio "Rayuela" arba "Žaidžiame klases" yra "Placebo" romano struktūros pamatas. ("Ji mėgdavo šokinėti nuo vieno bokšto prie kito, kaip ir vaikystėje, žaidžiant "klases", kai ant vienos kojos straksėdavo per kreida nubrėžtą piešinį iš septynių kvadratų: kas į tolimiausią iš jų numes akmenėlį, nušuoliuos jo pasiimti ir sugrįš nepraradęs pusiausvyros, tas laimės", p. 70). Įdomu, kad tie visi šaunūs kritikai, kurie puolė Jurgą, to nepamatė, bet paklydo ieškodami filosofinių minčių, nepastebėję, kad tuose ciniškuose politikų farsuose, straipsnių ištraukose, dienyno puslapiuose, TV reklamose, horoskopų nesąmonėse ir Palmyros pranašytėse yra pasislėpęs Aldous Huxley ar Orsono Wellso "Naujo šaunaus pasaulio" vaizdas; o gal tai Arvydo Šliogerio ir Gintaro Beresnevičiaus filosofiniai postringavimai?

O ką jau sakyti apie Magą ("Rayuela") ir Magą ("Placebas")? Aišku, reikia dar prisiminti Pakso aiškiaregę... Tai vis šiuolaikinė Lietuva, paimta tiesiai iš Gedimino prospekto, Lukiškių aikštės ir "Akropolio", laikraščių, žurnalų ir televizijų programų.

Jurga pradėjo ir baigė savo kūrybą eilėraščiais. Kaip ir dera naujokei, juos išspausdino "Moksleivio" žurnale. Neseniai išėjo pomirtinės poezijos rinkinys. Dabar jau nereikės Jurgai "nuogai šokti į dilgėles". Galbūt, sako Jurga, tas eilėraštis tarsi nukrenta iš dangaus, o jinai jį tik užrašo - ir viskas.

Prieš mirtį, kiek suprantu, Jurga turėjo dar vieną džiaugsmą. Algimantas Puipa baigė kurti filmą pagal jos scenarijų, pati autorė dalyvavo režisieriaus ir aktorių improvizacijose ir, rodos, matė savo filmo privačią premjerą. Jurga gerai suprato skirtumą tarp "Raganos ir lietaus"- kaip teksto, kuris gimsta vienatvėje, ir filmo, kuris yra kolektyvinis.

Prieš metus Jurga grįžo iš Švedijos, kur jai padarė kelias operacijas ir tik veltui iškankino, nors gal tai davė jai progą naujai atgimti ir išgyventi nepaprastus metus, kaip ji pati prisipažįsta: "Tokios pilnatvės kaip šiais metais dar niekada nejaučiau. Aš perėjau viską: gimimą, tiesiogine prasme mokiausi vaikščioti iš naujo, pradėjau mokytis bendrauti su žmonėmis. Per tuos metus patyriau daug šilumos ir palaikymo. Tai buvo nuostabiausios akimirkos".

Stasys Goštautas - ispanologas, JAV literatūros profesorius, ilgą laiką gyvenęs Kolumbijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija