„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. lapkričio 9 d., Nr.19 (240)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Skaudi Rusijos vokiečių dalia

Vytautas Guliokas

Šiais metais sukanka 70 metų nuo tada, kai į buvusioje  Sovietų Sąjungoje gyvenusių  vokiečių namus atėjo tragiškai lemtingos permainos. Prasidėjus Rusijos–Vokietijos karui ir pastariesiems pirmomis dienomis sėkmingai žygiuojant į Rytų gilumą, 1941 m. rugpjūčio 28 d., SSSR Aukščiausios tarybos prezidiumas priėmė įsaką „Dėl vokiečių perkėlimo, gyvenančių Pavolgio rajone“. Tuo pačiu kaip administracinis vienetas buvo panaikinta Vokiečių autonominė respublika su sostine Engelsu, įkurta 1924 metais Saratovo srities teritorijoje. Nors vokiečiai Rusijoje gyveno kelis šimtmečius, sovietinė valdžia jais nepasitikėjo. Įsake, kurį tuo metu pasirašė M. Kalininas ir A. Gorkis, buvo konstatuota: „Pagal patikimus duomenis, gautus iš karinės valdžios, tarp vokiečių gyventojų, gyvenančių Pavolgio rajonuose, yra tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių diversantų ir šnipų, kurie pagal signalą, gautą iš Vokietijos, privalo atlikti sprogdinimus rajonuose, apgyvendintuose Pavolgio vokiečių. Apie tokį didelį diversantų ir šnipų skaičių tarp Pavolgio vokiečių niekas iš vokiečių, gyvenančių Pavolgio rajonuose, sovietinei valdžiai nepranešė, reiškia vokiečių gyventojai slepia tarp savęs sovietų liaudies ir sovietų valdžios priešus“. Šiuos piliečius prieš tai skaudžiai palietė 1937–1938 metais visoje šalyje vykdoma planinė Didžiojo teroro akcija. 1937 m. liepos 25 d. NKVD įsakymu visi vokiečiai, dirbantys karinėse, chemijos įmonėse, karinių objektų statybose, turėjo būti areštuoti, iš jų 55 tūkst. buvo teisiami, beveik 42 tūkst. – mirties bausme. Tokią krauju paženklintą ataskaitą su išklotine pagal atskiras respublikas, kraštus ir sritis 1938 metais pateikė NKVD organai politiniam biurui, kurio iniciatyva buvo sprendžiamas „vokiečių klausimas“.  

Pirmieji vokiečių pėdsakai Rusijoje aptinkami nuo IX amžiaus. XVI–XVII a. čia geranoriškai priimami jų amatininkai, pirkliai, medicinos žinovai. 1762 m. gruodžio 4 d. Jekaterinos II paskelbtas manifestas atvėrė vartus vokiečių kolonistams į laisvas derlingas Pavolgio žemes, kur pastarieji vėliau sudarė bendruomenes, išsaugodami savo kalbą, religiją, gyvenimo būdą. 1913 metais Rusijos teritorijoje gyveno 2,4 mln. vokiečių tautybės piliečių. Vokiečių autonominėje respublikoje Pavolgyje karo pradžioje daugiau nei 80 procentų gyventojų sudarė vokiečiai. Likus porai dienų iki įsako pasirašymo dėl vokiečių iškeldinimo, čia buvo įvesti gausūs NKVD kariniai daliniai. Visiems vokiečiams duota para pasiruošti priverstinei kelionei su šeima, leidžiant pasiimti iki vienos tonos krovinio. Per prasidėjusio karo suirutę, dėl transporto stokos, daugelis iki geležinkelio stoties iškeliavo nešini bagažu rankose. Iš Pavolgio į Sibirą, Kazachstaną ir Vidurinę Aziją tomis dienomis išsiųsti 446 tūkst. gyventojų. Panašūs vokiečių tautybės piliečių trėmimai su šeimomis iki 1942 metų vidurio tęsėsi ir kitose srityse, neužimtose Vermachto kariuomenės. Iš viso ištremta 950 tūkst. gyventojų.

Tremtyje vokiečiai dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų patyrė ne tik dažnai nepakeliamus buities ir materialinius sunkumus, bet ir visi buvo tapatinami su fašistais, vaikai mokyklose nuolat patirdavo patyčias. Tiesa, vietiniai gyventojai netrukus pastebėjo, kad vokiečiai, dirbantys žemės ūkio fermose,  nemokėjo vogti.

Nespėjus adaptuotis naujoje vietoje, 1942 metų pradžioje, specialiu įsaku vokiečiai – vyrai 15–55 metų amžiaus, moterys 16–45, išskyrus nėščias ir su kūdikiais iki 3 metų, – mobilizuoti į darbo kolonijas, vėliau pavadintas darbo armija, darbams statybose, miško ruošoje, kalnakasyboje. Į šios darbo armijos dalinius įtraukti ir dešimtys tūkstančių vokiečių, atšauktų ir nuginkluotų iš fronto, prasidėjus karui.  Darbo armija buvo išformuota 1947 metais ir likę gyvi privalėjo grįžti į savo tremties vietas. Čia visi vokiečių šeimų nariai buvo paimti specialiai įkurtų komendantūrų įskaiton ir jiems paskelbiama tremtis visam likusiam gyvenimui, kaip ir mūsų tautiečiams pokario metais. Visiems priverstinai perkeltiems vokiečiams pritaikyta teisinė formuluotė, nežinoma tarptautinei teisei, – perkelti pagal tautinę priklausomybę.  

Vokiečių padėtis Sovietų Sąjungoje kardinaliai keitėsi 1955 metais, Maskvoje apsilankius VFR pirmajam kancleriui Konradui Adenaueriui.  Vykdant tarpusavio susitarimus, 1955 m. gruodžio 13 d. Aukščiausios tarybos įsaku vokiečiams panaikinamas specialiai perkeltų asmenų statusas.  Išimties tvarka leista susijungti šeimoms, išskirtoms karo metu ir gyvenančioms už Sąjungos ribų. Tuo pasinaudojo keli tūkstančiai šeimų ir išvyko į vieną iš dviejų Vokietijos valstybių arba Austriją. Sąjungos viduje vokiečiai, gavę judėjimo laisvę, intensyviai kėlėsi į Kazachstaną, ypač iš Sibiro rajonų – Krasnojarsko, Altajaus kraštų. Jeigu 1953 metais Kazachstane  gyveno 448,5 tūkst. vokiečių, tai 1989 m. jų buvo 957,5 tūkst.  1964 metais Sovietų Sąjunga  pripažino stalininio kulto pasekme nepagristą masinį vokiečių perkėlimą karo metais, bet čia pat buvo patikslinta, kad jie įsikūrė naujose vietovėse, jų grįžimas į buvusias vietas nėra tikslingas.

1986 metais, įvedus pakeitimus įsake „Dėl atvykimo ir išvykimo“, prasidėjo masinis vokiečių išvykimas iš Sovietų Sąjungos. Vokietijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, iki 2006 metų iš buvusios SSSR teritorijos į šalį atvyko 2334  vokiečių ir jų šeimų narių. Vokietija iš buvusios Sovietų Sąjungos atvykusiems savo tautiečiams, tarp jų ir mišrioms šeimoms, sudarė palankias socialines sąlygas įsikurti: buvo išmokamos solidžios vienkartinės pašalpos,  nemokami vokiečių kalbos kursai, aprūpinimas gyvenamuoju plotu, pagyvenusiems skiriamos pensijos, įskaitant darbo stažą, turėtą  iki atvykstant į Vokietiją.

Palankiau klostėsi Baltijos šalyse gyvenusių vokiečių likimas. Dar nepriklausomų Estijos ir Latvijos valstybių vyriausybės iki Antrojo pasaulinio  karo pradžios buvo sudariusios sutartis su Vokietija dėl vokiečių repatrijavimo iš šių šalių. Sovietams, 1940 metais  okupavus Baltijos valstybes, šios sąlygos buvo pritaikytos ir vokiečiams Lietuvos teritorijoje. Iš trijų Baltijos respublikų į Vokietiją išvyko 131 vokietis ir jų šeimų narys. Pirmais pokario metais buvo bandoma dalį repatriantų grąžinti atgal į Sąjungą, dažnai pasitelkiant klastotę ir šantažą. Ešelonai su pastaraisiais sustodavo tik Sibiro platumose, o jų keleiviai atsidurdavo lageriuose arba, geriausiu atveju, specialių komendantūrų įskaitoje. Taip vien 1945 metais į Krasnojarsko kraštą buvo atgabenta iš Vokietijos 4090 buvusių repatriantų šeimų narių.

Kiekvienais metais lapkričio 30 dieną Rusijoje minima stalininių represijų aukų diena. Šalyje, kur ta pačia žeme vaikšto budeliai ir jų aukos, ši diena vertinama ne vienareikšmiškai, kaip ir priežastys bei tragiškos represijų pasekmės milijonams šios šalies gyventojų. Dabartinis Rusijos prezidentas D. Medvedevas viename savo pasisakyme bandė niveliuoti nuomonių skirtumus visuomenėje, pabrėždamas, kad bet kokie pasiekimai valstybės ekonominiame vystymesi negali būti pateisinti, pasiekti tūkstančių žmonių aukų ir kančių sąskaita. Minint Rusijos vokiečių deportacijos 70 metų sukaktį  šių metų rugpjūčio 26 d.  Engelso mieste buvo atidengtas paminklas „Rusijos vokiečiams – represijų aukoms SSSR“ atminti (autorius architektas A. Sadovskis).  Iškilmingame paminklo atidengime dalyvavo delegacija iš Vokietijos, vadovaujama šios šalies vyriausybės atstovo Christopho Bergnerio, specialiuose induose buvo atnešti ir ant paminklo postamento supilti žemės žiupsneliai iš tremties vietų Sibire ir Kazachstane. Rusijos vokiečių tragedijos 70 metų sukaktis minima ir Vokietijoje – šiai tragedijai įamžinti Visbadeno mieste rugpjūčio 28 dieną  atidengtas paminklas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija