Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. balandžio 10 d., Nr. 7 (226)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežius Pranciškus apie Dievo tylą, senelių ir vaikų naudą, „nurašytus“ tėvus bei nesubrendusių vaisių skynimą

Popiežius Pranciškus bendrauja
su Neapolio vaikais

Popiežius Pranciškus kovo 22-ąją, šeštadienį, lankėsi Neapolyje. Šventojo Tėvo pastoracinis vizitas nuo ryto iki vakaro buvo tarsi maratoninis bėgimas, prasidėjęs Pompėjos Marijos Rožinio šventovėje. Iš viso šešiose aplankytose Neapolio vietose – Skampijos rajone, Plebiscito aikštėje, Podžiorelės (Poggioreale) kalėjime, Marijos Ėmimo į dangų katedroje, Naujojoje Jėzaus bažnyčioje ir Karačiolo krantinėje – Popiežius be pertraukos 10 valandų, neskaičiuojant kelionės straigtasparniu, lankė miesto gyventojus, paskirdamas daug laiko asmeniniams susitikimams, eidamas į minią, visur tardamas padrąsinančius žodžius.

Šventasis Tėvas (išskyrus šv. Mišias) susitikimams parengtus tekstus padėjo į šalį ir kalbėjo laisvai, klausėsi liudijimų ir atsakinėjo į klausimus. Buvo du uždari susitikimai: su kaliniais Podžiorelės kalėjime bei pietūs ir su ligoniais Naujojoje Jėzaus bažnyčioje. Šventasis Tėvas ligoniams ir juos slaugantiems asmenims kalbėjo apie slėpiningą ligos prasmę. „Dievas sukūrė žmoniją, kad pakeistų ir užvaldytų pasaulį, tačiau liga, paženklinusi kūną, tai nuo gimimo, tai vėliau gyvenime yra tarsi aiškus „ne“ žmonijos misijai perkeisti pasaulį. Tai – ligos slėpinys, prie kurio priartėti padeda tikėjimas, artėjimas prie ligonių žvelgiant į Nukryžiuotąjį Kristų, kuris savo kūne prisiėmė visas mūsų negalias. Tai – vienintelis ligos, kaip žmonijos „nuopuolio“, paaiškinimas“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Kalbėdamas ligoniams jis sakė: „Jeigu negalite suprasti Viešpaties, prašau Jo, kad leistų jums širdies gilumoje pajusti, kad esate Kristaus kūnas, jūs – Nukryžiuotasis Kristus tarp mūsų ir labai arti Kristaus esantys mūsų broliai. Viena – žvelgti į Kryžių, kita – žvelgti į sergantį vyrą, moterį ar vaiką, į prikaltąjį prie savo ligos; tai – gyvasis Kristaus kūnas“. Ligonius lydintiems asmenims, medikams ir slaugytojams Šventasis Tėvas dėkojo už laiką, paskirtą ligoniams; pasak Popiežiaus, tas laikas paskirtas tarnauti Nukryžiuoto Kristaus kūnui. Jis paragino tarnauti gydytojo šv. Juozapo Moskati pavyzdžiu, nesiekiant pasipelnyti iš savo profesijos. „Prisiminkime Jėzaus prašymą, pagal kurį visi bus teisiami: „Buvau ligonis, mane aplankėte“. Nebijokite lankyti ligonių, nes, prisiartindami prie jų, priartėjame prie kenčiančio Kristaus“, – sakė Šventasis Tėvas.

Paskutinysis popiežiaus Pranciškaus susitikimas Neapolyje buvo skirtas jaunimui, bet dalyvavo ir šeimos, ir seneliai. Šventasis Tėvas atsakė į kelis klausimus. Pirmąjį klausimą uždavė jauna mergina Bianka. Ji kalbėjo apie tai, jog greta entuziazmo, vertybių, gražių ir kilnių dalykų netrūksta sunkumų ir sugedimo. Kaip tokiose „Dievo tylos“ situacijose sėti džiaugsmo ir meilės sėklą? Mes žinome, pasak Pranciškaus, kad Dievas yra žodžių Dievas. Biblijoje yra Dievo žodžiai. Dievas kalba mums. Dievas yra gestų Dievas. Bet Jis yra ir tylos, kartais didelės tylos Dievas. Atsiminkime Abraomą, kuris keliavo dvi dienas iki vietos, kurioje turėjo paaukoti savo sūnų... Dvi dienos tylos. Ir sūnus suprato, kad kažkas ne taip. Tačiau didžiausia Dievo tyla yra Kryžius. Jėzus ją pavadino apleidimu, „Tėve, kodėl mane apleidai...“ O po to įvyko kažkas didingo, Prisikėlimas. Deja, tos tylos negalima paaiškinti, galima tik žiūrėti į Nukryžiuotąjį. Pavyzdžiui, kaip paaiškinti, kodėl kenčia vaikai? Kur atrasti Dievo žodį apie tai? „Tai – viena iš didžiųjų Dievo tylų, prie kurios galime artėti žvelgdami į nukryžiuotą Kristų, mirštantį, apleistą. Tiesa, kad Dievas sukūrė mus laimei, tačiau daugybę kartų tyli. Tokia tiesa, ir negaliu tavęs apgauti, – sakė popiežius Pranciškus merginai, – jei tikėsi, viskas bus gerai, tau seksis, turėsi pinigų... Ne, ne, kartais Dievas tyli. Jis yra žodžių, gestų ir tylos Dievas. Šiuos tris dalykus turi sujungti savo gyvenime“.

Šventasis Tėvas atsakė ir į 95 metų Erminijos klausimą, kuri dėkojo Popiežiui už tai, kad jis dažnai kalba, jog ilgas gyvenimas ir senatvė yra dovana, kai visuomenėje dažnai ši dovana atmetama, nuvertinama. Seneliai lieka vieniši, bijo būti „nurašyti“, sukišti į „senelių sandėlius“. Ar jų gyvenimas dar turi prasmę? Jai, pasakojo senolė, teko malonė sutikti krikščionišką bendruomenę ir, kaip ji vadina, „angelus“, jaunus jaunus, kurie ją aplanko, padeda rūpesčiuose. Ši draugystė teikia daug šilumos, drąsos ir jėgų. „Ir melstis kartu man labai padėjo, – sakė senolė. – Esu silpna, bet melsdamasi už vargšus, ligonius, stokojančius, už taiką, Bažnyčios gėrį ir Popiežių, atrandu jėgų padėti ir apsaugoti kitus“. Kaip, klausė ji, galima labiau sustiprinti Bažnyčią, kaip šeimą, kuriai priklauso ir jauni, ir seni, ir niekas nėra nurašomas?

„Asmenų „nurašymas“ yra esminis mūsų kultūrą apibūdinantis žodis, – sakė popiežius Pranciškus. – Šioje kultūroje tas, kuris nėra naudingas, yra panaudojamas ir išmetamas. Štai ir vaikai nėra naudingi, tad kam jų reikia? Geriau neturėti. O jei norisi kam parodyti švelnumą, pakanka šuniuko arba kačiuko. Kiek daug žmonių atsisako vaikų, pasitenkindami šuniuku ar kačiuku... Nurašomi ir seneliai, kurie sudaro problemų, paliekami vieni, paliekami mirti... Tai – paslėpta eutanazija – be priežiūros, be rūpesčio, liūdesyje. Klausiu vaikų, turinčių senus tėvus: „Ar esate jiems artimi? O jei jie gyvena senelių namuose, nes kartais tikrai kitaip neįmanoma, ar juos aplankote?“ Artumas, švelnumas yra pats geriausias vaistas seneliui“.

Popiežius atsiminė liūdną savo paties patirtį: lankydamas senelių namus jų gyventojų klausdavo, kada paskutinį sykį jie matė vaikus? Išgirdo atsakymą: „Gal per Kalėdas...“ O tada jau rugpjūtis... „Jūsų, turinčių senus tėvus, prašau atlikti sąžinės egzaminą. Ar gerbiate ketvirtąjį Dievo įsakymą? Ar aplankote tėvus? Ar esate švelnūs? Ar praleidžiate su jais bent kiek laiko? Pjaunama tai, kas sėjama, – priminė Pranciškus. – „Nurašęs“ savo tėvus rizikuoji pats būti „nurašytas“ savo vaikų“.

Trečiąjį klausimą uždavė Ruso šeima, kuri patvirtino, jog šeima iš tiesų yra susitikimo meilėje vieta, tačiau reikalauja pažinimo ir ištvermės, atsparumo išoriniam spaudimui. Kaip šeimai liudyti savo gyvenimo grožį, tuo pat metu neužsidarius gynybinėse pozicijose? Šeima yra krizėje, jauni žmonės nenori tuoktis, tai nebemadinga... O jei ir tuokiasi bažnyčioje po ilgo gyvenimo kartu sulaukę vaiko, dažnai ne dėl tikėjimo, o dėl socialinių aplinkybių. Yra ideologinių šeimos sampratos versijų Europoje ir už vandenyno, kurios yra žmogaus proto suklydimai, pavyzdžiui, „gender“ teorija, kelianti daug sumaišties. Kaip visam tam atsispirti? Kaip gyventi? Juk nėra kokio nors galutinio recepto. Bažnyčia supranta šias problemas ir Viešpats įkvėpė sušaukti Sinodą apie šeimą. Labai svarbus, anot Pranciškaus, pasiruošimas santuokai. Sužadėtuvės prarado šventos pagarbos prasmę. Dabar sužadėtuvės ir gyvenimas kartu yra beveik tas pats. Sužadėtuvės turi būti subrendimo laikas, panašiai kaip vaisius: jei nuskini jį dar nesunokusį, neskanu. Jis turi sunokti. Kai sužadėtuvės geros, yra subręstama ir tuokiamasi. Bet šiandien visur krizė. Reikia labai melstis. Popiežius pakartojo savo patarimą šeimoms: šeimoje pykstamasi, todėl svarbu užbaigti dieną taikoje, nes ginčai augs, kol sugriaus šeimą. Nebūtina klauptis ant kelių, gali pakakti švelnaus gesto. Jei nuoskaudą paliekame, kitą dieną ji daug didesnė, daug sunkiau pašalinama. Svarbu klausti vienas kito, kas patinka, kas nepatinka. Svarbu nepasiduoti iliuzijai, „jei būčiau tą ar kitą sutikęs anksčiau arba vėliau, būčiau susituokęs su kitu ar kita“. Geriau greitai uždaryti duris tokioms mintims. Daug didelių iššūkių, daug sunkių klausimų, todėl reikia daug maldos už jaunuolius, už senelius.

Susitikimo pabaigoje Popiežius pakvietė sukalbėti „Sveika, Marija“ ir visus palaimino.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija