Misionierių kankinių beatifikacija: meilė, tikėjimas, ištikimybė

Palaimintieji misionieriai Aleksandras Dordis, Michalas Tomašekas ir Zbignevas Stžalkovskis

Palaimintieji misionieriai Zbignevas Stžalkovskis ir Michalas Tomašekas

Gruodžio 5 dieną Čimbotėje (Peru) palaimintaisiais paskelbti trys kankiniai, kuriuos nužudė komunistinės organizacijos „Šviesus kelias“ kovotojai. Naujieji palaimintieji – kunigai misionieriai pranciškonai konventualai iš Lenkijos Michalas Tomašekas (Michał Tomaszek) ir Zbignevas Stžalkovskis (Zbigniew Strzałkowski) bei italas kunigas Aleksandras Dordis (Alessandro Dordi), Fidei donum judėjimo narys. Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelas Amatas (Angelo Amato) primena šio laikotarpio kontekstą. Nuo 1980-ųjų gegužės iki 1992 metų marksistinės ideologijos vedini kovotojai rengė išpuolius prieš krikščionis, bažnyčios buvo deginamos, niekinamos, griaunamos, žudomi kunigai. Norėdamas sustabdyti šį puolimą Čimbotės vyskupas Luisas Armandas Bambarenas (Luis Armando Bambarén) kartu su kunigais, misionieriais ir pasauliečiais pradėjo intensyvią maldos iniciatyvą skleisdami evangelinę taikos, gyvenimo, žmogaus orumo gynimo, brolybės ir atleidimo žinią. 27 tūkstančiai jaunuolių sukūrė Taikos kryžių, kaip taikos, gyvybės gynimo simbolį, parodydami, kad krikščionių religija neužmigdo žmonių, skleidžia tikras žmogiškas vertybes, kurdama teisingumą ir socialinę darną.

1991 m. rugpjūčio 9 d. nukankinti du lenkai pranciškonai konventualai. Po šv. Mišių, vakare, ginkluotų kaukėtų teroristų grupė pagrobė du kunigus, įsodino juos į automobilį. Pasakojama, kad jie drąsino vienas kitą, ėmė melstis, medituodami Evangelijos pasakojimą apie grūdą, kuris neduoda vaisių, jei nemiršta. Netrukus juos sušaudė be teismo, galimybės apsiginti. Jie buvo nužudyti iš neapykantos tikėjimui tarsi avinėliai vedami papjauti. Per jų laidotuves, kurioms vadovavo vyskupas, žmonės lydėjo jų kūnus, paskendusius gėlėse, vaikai verkdami giedojo giesmes, kurių juos išmokė vienas iš kunigų. Akmenys, aptaškyti kankinių krauju, buvo surinkti kaip brangiausios relikvijos.

Italų kilmės kunigas A. Dordis 1980 metais atvyko į Peru, Santos miestą, turintį apie 15 tūkst. gyventojų. Parapijai priklausė ir trisdešimt kaimų. Savo misionieriškoje veikloje jis pasižymėjo kaip uolus evangelizuotojas, žmonių gynėjas, rūpinosi vaikais, vienišomis motinomis, ligoniais ir neturtingais kaimo žmonėmis. Pats gyveno kukliai, viskuo dalijosi su stokojančiais. 1991 m. rugpjūčio 25 d., sekmadienio, pavakarę, Vinzos vietovėje paaukojęs šv. Mišias ir pakrikštijęs vaiką, kunigas Dordis vyko į Rinconados kaimą. Pakeliui du jauni kovotojai jį užpuolė ir nužudė. Laidotuvės vyko Limoje, o jo palaikai išgabenti į Italiją.

Pasak kardinolo A. Amato, kankinių liudijimas kreipia dėmesį į tris dalykus: tikėjimą, meilę, ištikimybę pašaukimui. Ištverti įvairius sunkumus savo misijose Peru žemėje jiems padėjo ypatingas pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Meilė juos pastūmėjo leistis į misionierystę, skelbti Kristų, nešti žmonėms Gerąją naujieną, mokyti vaikus Jėzaus meilės, padėti vargstantiems, ligoniams. Kankiniai buvo atsidavę maldai, lydimi džiaugsmo gyveno paprastai ir neturtingai, atsiriboję nuo žemiškų gėrybių. Atvyko į Peru, kad tarnautų Dievo tautai visomis jėgomis. Su tokia pat dvasine stiprybe jie pasitiko mirtį dėl Viešpaties.

Kardinolas papasakojo ir apie žudikų likimą. 1992 metais jie buvo sugauti ir uždaryti į kalėjimą. 2002 metais grupuotės vadas dramatiško pokalbio su vyskupu metu atskleidė, kad įvykdyti kunigų egzekuciją paskatino įsitikinimas, jog religija yra liaudies opiumas, kad Biblija, pamokslai, katechezė užmigdo kaimo žmonių sąmonę, o karitatyvinė veikla ir socialinis teisingumas yra tarsi siena, trukdanti revoliucijai. Tad jų motyvas buvo grynai religinio pobūdžio, o ne politinis ar socialinis. Po dešimties metų, praleistų kalėjime, ir apmąstymų kovotojų vadeiva Abimajelis Guzmanas (Abimael Guzmįn) atliko atgailą, prašė ir gavo vyskupo atleidimą, davė laisvėje likusiems gaujos nariams nurodymą sudėti ginklus.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“