Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. kovo 18 d., Nr. 6 (249)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Nuodėmklausiai – Dievo gailestingumo įrankiai

Šventasis Tėvas susitinka su kunigais,
dalyvavusiais kursuose nuodėmklausiams
Nuotrauka iš „L’Osservatore Romano“

Baigėsi popiežiaus Pranciškaus siūlymu trečią kartą daugumoje pasaulio vyskupijų surengtos atgailos pamaldos „24 valandos Viešpačiui“. Romos vyskupijoje jų atidarymui vadovavo Romos vyskupas – popiežius Pranciškus. Jis kovo 4-osios, penktadienio, vakarą vadovavo atgailos liturgijai Šv. Petro bazilikoje. Jos metu pats Šventasis Tėvas atliko išpažintį ir vėliau atsisėdęs į klausyklą klausė atgailos pamaldų dalyvių išpažinčių. Atgailos pamaldos vyko ir kitose keliose Romos bažnyčiose, kuriose išpažinčių buvo klausoma iki vėlyvos nakties ir šeštadienį nuo ryto iki popietės. Galiausiai „24 valandos Viešpačiui“ Romoje užbaigimas – Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininko arkivysk. Rino Fizikelos (Rino Fisichella) aukojamos šv. Mišios Romos diecezinėje Gailestingumo šventoje, Šv. Dvasios bažnyčioje netoli Vatikano.

Prieš pamaldų „24 valandos Viešpačiui“ pradžią popiežius Pranciškus susitiko su kunigais, dalyvavusiais kursuose nuodėmklausiams, kuriuos surengė Apaštališkoji penitenciarija – bažnytinis teismas, atsakingas už su išpažintimi ir sąžine susijusių dalykų priežiūrą visos Bažnyčios mastu. Priėmęs nuodėmklausius – patyrusius kunigus, nuo seno tarnaujančius maldininkų lankomose šventovėse, – ir vos pradedančius tarnystę jaunus kunigus, popiežius Pranciškus jiems sakė:

„Visi gali sulaukti atleidimo. Tokia galimybė atvira tikrai visiems; ji plačiai atlapota, tarsi pačios plačiausios „Šventosios durys“. Tokia Tėvo, mylinčio visus savo vaikus ir jų laukiančio, širdis“.

Nuodėmklausys, kuris pats irgi yra nusidėjėlis, turi būti labai gerai pasirengęs savo tarnystei. Jis yra Dievo gailestingumo tarpininkas, todėl turi būti ir džiaugsmo tarpininkas, kad tikintysis, gavęs sakramentinį išrišimą, daugiau nebesijaustų slegiamas nuodėmių, bet galėtų džiaugtis jį išlaisvinusio Dievo malone. Reikia sudaryti galimybes kiekvienam tikinčiajam, kad jis galėtų patirti niekuomet nenuviliančią Dievo meilę ir gailestingumą. Kiekvienas išrišimas žmogui turi būti tarsi tikras širdies jubiliejus, kuris pradžiugina ne tik tikintįjį ir visą Bažnyčią, bet ir patį Dievą. „Ką daryti, jei yra tam tikrų sunkumų ir negaliu duoti išrišimo?“ – klausta Popiežiaus. „Visų pirma, tokiais atvejais reikia atidžiai pasižiūrėti, ar tikrai nėra kokios nors išeities. Dažnai ji yra. Antra, nereikia ribotis vien žodžių kalba, bet reikia kreipti dėmesį ir į gestus, nes yra žmonių, kurie negali žodžiais išsisakyti, tačiau gestais jie parodo gailestį ir skausmą. Ir trečia, – sakė Pranciškus, – jei negali duoti išrišimo, elkis kaip tėvas; duok žmogui suprasti, kad Dievas jį myli ir jo laukia. Ir suteik jam palaiminimą. Tokiu būdu asmuo, išėjęs iš klausyklos, galės džiaugtis: radau tėvą ir negavau lazdų“.

Parengta pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija