Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. rugpjūčio 12 d., Nr. 15 (258)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pamaldumo Marijai kongresas

Marijampolės Bazilikoje prie
Palaimintojo Jurgio Matulaičio portreto
Vido Venslovaičio nuotrauka

Liepos 16–17 dienomis Marijampolėje, vykstant Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidams, buvo surengtas Pamaldumo Marijai kongresas. Į miesto Kultūros centrą dalyvauti tarptautinėje konferencijoje plūdo marijampoliečiai ir piligrimai iš įvairių Lietuvos vietų. Moderavo kan. prof. teol. dr. Kęstutis Žemaitis ir socialinių mokslų dr. sesuo Daiva Kuzmickaitė. Kongreso dalyvius pasveikino Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila ir Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius. Buvo perskaityti šeši pranešimai. Įvyko koncertas „Teskamba giesmė Tau, Marija“, kuriame dalyvavo Vaida Genytė ir Egidijus Bavikinas, jiems akompanavo Beata Andriuškevičienė.

Štai kelios citatos iš pranešimų:

Vysk. dr. Kęstutis Kėvalas („Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje reikšmė šiandienos Lietuvai“). Dievo Motinos apsireiškimas Šiluvoje – Dievo įsiveržimas į žmogaus tikrovę ir žinia mums, kad Jis išaukština mažuosius. Šiluvoje Mergelė Marija pasakė: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Ji įspėja, jog žmogus tampa tik vergiška jėga kasdienybei aptarnauti, praranda savo žmogiškąjį orumą. Dievo Motina kviečia atkoduoti šį žmogaus vertinimą. Atliktas tyrimas apie Lietuvos situaciją Europos valstybių kontekste atskleidžia skaudžią tikrovę: mes pirmaujame neigiama prasme daugelyje sričių: emigracijos, savižudybių, patyčių, vaikų skaičiumi vaikų globos namuose, kalinių skaičiumi ir... šviesolaidžio paplitimu. Popiežius Pranciškus mums duoda gaires, ką turime daryti: eiti į periferiją, pasiekti visuomenės pakraščius, palikti savo komforto zoną; Bažnyčią laikyti karo lauko ligonine – susitelkti į esminių dalykų darymą (kai reikia perpilti kraują, netyrinėjamas cholesterolio kiekis); svarbus gailestingumas vargšams (Lietuvoje vaikų globos namų daug, o šeimų, pasiryžtančių globoti ar įsivaikinti, mažėja).

Kan. prof. dr. Kęstutis Žemaitis („Marijampolė – Marijos miestas“). Turėtume ieškoti atsakymo „Ar Marijampolė Marijos miestas?“ Tam reikalingi kriterijai: dokumentai, pamaldumo ženklai. Patikimų dokumentų, patvirtinančių Marijos miesto charakterį, nėra. Daugiausia, ką galima rasti, yra vysk. Antano Baranausko vykdyta vyskupijos parapijų apklausa. Klausimyne ir Marijampolės parapija teikia informaciją, kad būta devintos dienos atlaidų (pavyzdžiui, Grabnyčių, gruodžio 8 d.), įvairių pamaldumo Marijai praktikų. 1946 metais atlaidų sumažėja. Priežastis neaiški. Verta prisiminti ir paminėti žinomą pasakojimą apie grafienės Butlerienės rožančiaus kelią. Gal nebūtina jį apsodinti liepaitėmis, tačiau jam įamžinti galima rasti tinkamą ir priimtiną būdą.

Sesuo mgr. Viktorija Plečkaitytė MVS („Švč. Mergelės Marijos reikšmė pal. Jurgio Matulaičio gyvenime“). Palaimintojo Jurgio Matulaičio raštuose, laiškuose randame rašant apie atsidavimą Mergelei Marijai, jautriai, švelniai pavedant save Jos motiniškai globai. Sakoma, kad Palaimintasis, sunkiai sirgdamas padarė pasižadėjimą Mergelei Marijai, kad, jei pasveiks, Dievo Motinos garbei įkurs vienuoliją. Ar tai buvo marijonų, ar vargdienių seserų vienuolijų įkūrimas, nėra žinoma. Palaimintasis tiek marijonų, tiek vargdienių seserų vienuolijų Konstitucijoje koncentruotai, bet esmingai pasako, jog vienuoliai turi praktikuoti evangelines Mergelės Marijos dorybes, kad Nekaltoji Mergelė Marija yra ypatingoji vienuolijų globėja, tad „ji teparodo [...] kelią ir tepadeda drauge su Kristumi gyventi ir mirti, drauge kentėti ir viešpatauti“.

Kun. dr. Janušas Kumala (Janusz Kumala) MIC („Šv. Stanislovo Papčinskio pamaldumas Marijai“). Šv. Stanislovas Papčinskis ką tik popiežiaus Pranciškaus paskelbtas šventuoju. Nuo mažens motinos paaukotas Dievo Motinai visą gyvenimą buvo jai pamaldus. Papčinskio gyvenamasis laikotarpis laikytas Marijos garbinimo paplitimo aukso amžiumi. Stanislovas Papčinskis, baigęs mokslus, dėstė retoriką, tapo pijoru, buvo žymus pamokslininkas, būsimojo popiežiaus konfesarijus. Pijorų vienuolyne šv. Stanislovas griežtai laikėsi vienuolijos regulos. Vedamas uolumo Nekaltai Pradėtajai, išstojo iš pijorų ir įkūrė Nekaltai Pradėtosios vienuoliją, parašė regulą „Norma vitae“, paremtą dešimčia Mergelės Marijos dorybių. Pagrindiniu uždaviniu iškelia Nekaltai Pradėtosios garbės sklaidą, viena iš priemonių – baltos spalvos abitas. Regulą S. Papčinskis papildo: šalia pamaldumo Mergelei Marijai atsiranda ir malda už žuvusius kareivius, malda už mirusiuosius bei pagalba parapijų klebonams – apaštalavimo dimensija. Visi šv. S. Papčinskio raštai – sielovadiniai tekstai apie Nekaltai Pradėtąją. Marija pilna šv. Dvasios nuo prasidėjimo momento. Jos gyvenimas – pavyzdys žmonėms.

Kun. prof. dr. Rimas Skinkaitis („Švč Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinys vakar ir šiandien“). Jei nori šiais laikais ką nors įžeisti, pasakyk, kad tas žmogus dogmatiškas. Dogma tarsi įgauna neigiamą atspalvį. Tačiau Katalikų Bažnyčioje dogmos reikšmė teigiama, ji reiškia tiesą. Mūsų tikėjimo kelionėje dogmos yra Dievo dovanotos tiesos, padeda pilniau išgyventi savo tikėjimą. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma ne iš karto atsirado. Jos supratimas lėtai brendo: iš pradžių Bažnyčios tėvai svarstė, ar Mergelė Marija gimė be gimtosios nuodėmės, ar nepadarė kitų nuodėmių. Šiuos klausimus svarstė ir šv. Augustinas. Palaipsniui suvokta, kad Dievo Motina apsaugota nuo gimtosios ir bet kokios kitos nuodėmės. Paskelbus Nekaltojo Pradėjimo dogmą, (1671-aisais) buvo įkurta marijonų vienuolija. Dievo Motina buvo Nekaltai Pradėtoji, o Jėzus prasidėjo iš Šventosios Dvasios ir tapo žmogumi.

Kun. dr. Andris Ševels MIC („Mater Misericordiae šv. Jono Pauliaus II teologijoje“). Motina Teresė protestantui, paklaususiam, dėl ko ji meldžiasi Dievo Motinai, pasakė: „Be Marijos nebūtų Jėzaus“. Po kurio laiko šis protestantas tapo kataliku. Aušros Vartų Dievo Motinos rankos sukryžiuotos. Jos reiškia dvi mūsų tikėjimo tiesas – Marijos Fiat Apreiškimo metu, kai Ji angelui pasako „taip“, ir Fiat Atpirkimo metu, kai po Sūnaus kryžiumi ji priima Dievo valią, kad Sūnus turi būti paaukotas už žmonių nuodėmes. Apreiškimas ir Atpirkimas – dvi Gailestingumo žinios. Neatsitiktinai popiežius Pranciškus Gailestingumo metus „Misericordiae vultus“ paskelbia gruodžio 8 d. Marija yra tikėjimo ir susivienijimo su Dievu pavyzdys. Gailestingumas turi tapti gyvenimo būdu.

Vysk. Arūnas Poniškaitis („Gailestingumo Motinos žvilgsnio lydimi“). Bažnyčia kiekvieną dieną užbaigia, kartu su Marija giedodama Magnificat. Valandų liturgiją atliekančių kunigų, vienuolių, pasauliečių lūpose kas vakarą skamba ši Marijos giesmė: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 47–48). Šis žvilgsnis nurodomas kaip šlovinimo ir džiaugsmo priežastis. Atsivėrusi mylinčiam Dievo žvilgsniui, Marija tapo Įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina. Jei gailestingumas yra aukščiausia Dievo savybė, tai ją ypač ryškiai atspindi ir Dievo Sūnus – Jėzus Kristus. Pagal šv. Faustinos regėjimus nutapytą paveikslą, kuriame pavaizduotas Jėzus, vadiname Dievo Gailestingumo paveikslu. Gailestingumas turi veidą. Jį atpažįstame, kai kreipiame žvilgsnį į Jėzų. Švč. Sakramente ir paveiksle atpažįstame jį tikėjimo akimis. Jei mūsų širdys gailestingos, tai jos priėmė Dievo Gailestingumą. Jei neturime atjautos kitam žmogui – vargstančiam, klystančiam nusidėjėliui, tai liudija, kad patys nesame teisūs. Šlovinimas yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Ši malda Jį šlovina dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad Jis yra. „Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai“ (KBK 2639). Tai yra visiškai nesavanaudiška malda. Marija džiaugiasi Dievu. Jos širdis pilna džiaugsmo. Jį galime įžvelgti ne tik tuose kūriniuose, kurie vaizduoja besišypsančią Mariją, pavyzdžiui, Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Juk ir Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos, paveikslas kalba mums apie giluminį Marijos džiaugsmą. Jis nėra triukšmingas, tačiau liejasi tarsi gaivi versmė. Jos šaltinis – Viešpats... Šiam džiaugsmui nėra būtinos ypatingos sąlygos: nei dideli turtai, nei talentai, nei ypatinga sėkmė. Popiežius Pranciškus liudija, kad gražiausias ir spontaniškiausias džiaugsmas, kurį jis matė savo gyvenime, buvo „neturtingų žmonių, turėjusių nedaug į ką įsikibti“.

Marija moko mus šio tikro džiaugsmo, kurio pamatas yra ne kas kitas, o Jėzus, susitikimas su Jėzumi. Juk jeigu Jis nebūtų gyvas, prisikėlęs, mūsų tikėjimas būtų tuščias, nepaisant visų kitų jo praktinių, teorinių, idėjinių aspektų. Aušros Vartų Marijos žvilgsnyje regime kontempliaciją Dievo, kalbančio tyloje, mūsų viduje.

Susimąsčiusiame Marijos veide, sakytume, atsispindi daugybė dalykų, kurie mums kelia nerimą. Kartais atrodo, tarsi Dievo nebūtų ar Jam mes nerūpėtume. Neteisingumas, abejingumas, žiaurumas pasireiškia net gyvenime tų, kurie laiko save tikinčiais.

Marijos žvilgsnis nėra į save sutelktas ir todėl be vilties žvilgsnis. Žvelgdama į Viešpatį, ji sugeba matyti prisikėlimo daigus, nuolat atgimstantį gėrį ir grožį.

Šventoji Dvasia veikia, kaip nori, kada nori ir kur nori; mes save atiduodame nesiekdami išvysti regimų rezultatų. Tiktai žinome, kad save dovanoti būtina. Žengdami kūrybingo bei dosnaus atsidavimo keliu, mokykimės ilsėtis švelniose Tėvo rankose.

Marija, stovėjusi po kryžiumi ir girdėjusi Jėzaus tartus atleidimo žodžius tiems, kurie Jį nukryžiavo, liudija, koks didis yra Dievo gailestingumas. Jis pasiekia visus nė vieno neaplenkdamas. Popiežiaus Pranciškaus paraginti kreipkimės į Mariją, „kad ji nenuilstamai lydėtų mus savo gailestingomis akimis ir padarytų mus vertus kontempliuoti Gailestingumo veidą – savo Sūnų Jėzų“.

Pagal marijampolesbazilika.lt

 

Liudijimai apie patirtas malones užtariant palaimintajam Jurgiui Matulaičiui

Liepos 10 dieną Marijampolėje prasidėjo palaimintojo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimo aštuondienis. Po tos dienos šv. Mišių buvo sudėti nauji votai – padėkos ženklai, kuriuos paaukojo maldininkai iš Palangos, Punsko ir Marijampolės, liudydami apie Palaimintojo užtarimu gautas malones.

Palmyra Zakarauskienė liudijo apie staigų artimo žmogaus – Sigito Stasiulio – susirgimą sunkia epilepsijos forma 2013 m. gegužės 8 d., dėl kurios jis vos nemirė, buvo paguldytas į Kauno klinikinę ligoninę, o vėliau, pablogėjus Wbūklei, – ir į reanimacijos palatą. Tuo metu p. Palmyra gavo Palaimintojo atvaizdą su malda prašant sveikatos Palaimintajam užtariant. Ji pradėjo nuoširdžiai melstis, prašydama ne tik sveikatos Sigitui, bet ir už Palaimintojo kanonizaciją.

Gydytojai prognozavo tik ligonio būklės palengvėjimą, bet ne visišką pasveikimą, nes jis prieš susirgdamas gyveno netvarkingai, turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Liudijanti moteris yra įsitikinusi, kad būtent jos nuoširdžios maldos padėjo, nes ligonis jau treji metai gyvena be priepuolių; nuo alkoholio visiškai neatsisakė, todėl, moters nuomone, pats turėtų daugiau melstis ir prašyti Dievą jį išgydyti nuo šios priklausomybės. P. Palmyra ta pačia malda prašo sveikatos ir kitiems ligoniams ir visiems jiems palengvėdavo; ji yra dėkinga Dievui už šias malones, gautas užtariant Palaimintajam, todėl apie tai ji skelbia visiems pažįstamiems skatindama melstis būtent šia malda. Moteris patikino, kad jos santykiai su Bažnyčia yra nuoširdūs: ji krikštyta, kiekvieną sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose, o kiekvieną rytą pusvalandį meldžiasi už mus ir visą pasaulį. Ji trokšta, kad šiais Gailestingumo metais būtų išklausytos maldos ir Palaimintasis J. Matulaitis būtų kuo greičiau paskelbtas šventuoju.

Rūta Tamašauskienė iš Marijampolės liudijo apie savo būklės pagerėjimą. Jai buvo diagnozuotas skydliaukės sutrikimas dėl didoko auglio ir numatyta operacija. Ji, paraginta Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono t. Andriaus Šidlausko MIC, pradėjo nuoširdžiai melstis į Palaimintąjį, dalyvavo šv. Mišiose. Operacija praėjo sėkmingai, nors dėl didelio mazgo darinio buvo rizika pažeisti balso stygas. Po operacijos ligonės savijauta buvo puiki, daug judėjo ir kalbėjo tuo stebindama net palatos kaimynes. P. Rūta įsitikinusi, kad maldos, tikėjimo ir pasitikėjimo galia neišmatuojama. Ir dabar jos savijauta yra gera, tyrimo atsakymai irgi geri, nėra jokių komplikacijų.

Palangiškė Ona Šermukšnaitė liudija apie susirgimą dviejų rūšių vėžiu. Ji pajuto skausmus prieš ketverius metus, ligoninėje ištyrė, peršvietė, rado plaučiuose vėžį ir nusiuntė į Kauną. Moteris ramiai priėmė žinią, priėmė Dievo valią, pasimeldė: „Jei tokia Tavo valia, Dieve, nuolankiai priimu, bet, jei tai neprieštarauja Tavo valiai, meldžiu pagijimo. Jei pagysiu skelbsiu apie tai Tavo garbei“. Nuvažiavo pas pažįstamą plaučių gydytoją į Klaipėdą. Buvo padaryti kartotiniai tyrimai. Vėžio nerado, bronchoskopija parodė, kad plaučiai sveiki. Anksčiau jautėsi blogai, nuotrauka aiškiai rodė ligą, moteris pati matė ir suprato, kad du trečdaliai plaučių tamsūs, apimti ligos. Važiuodama į Klaipėdą meldėsi į J. Matulaitį, bet nuolankiai priimdama Aukščiausiojo valią, susitaikydama su savo padėtimi. Apsidžiaugė stebuklingu savo pagijimu, dėkojo Dievui ir Palaimintajam už jo užtarimą.

Punsko parapijiečiai paaukojo sidabrinę širdelę kaip padėką už stebuklingai užbaigtą Vidugirių koplyčios remontą. Atsirado lėšų ir statybininkų daugiau kaip dešimtmetį nebaigtai statyti Pal. J. Matulaičio koplyčiai.

Vida Mickuvienė,
Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė

Daugiau apie Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus skaitykite „XXI amžiuje“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija