Panevėžio vyskupui emeritui Juozui Preikšui – 90 metų

Vysk. Juozas Preikšas Griškabūdyje, minint 80-metį Vido Venslovaičio nuotrauka

1926 m. lapkričio 22 d. Šakiuose, Marcelės Gerdžiūnaitės (1893-1990) ir Vinco Preikšo (1900-1983) šeimoje, gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo vyskupo, Griškabūdyje gyvenusioje šeimoje augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais visa šeima kartu meldėsi. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo jų melstis už vaikus. Tėtis, Lietuvos savanoris, vaikams pasakojo kovų už nepriklausomybę įspūdžius. Ir pasakojo taip įdomiai, kad vaikai klausydavo labai susidomėję – tad jau nuo mažens pajuto troškulį nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...

Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis) ar studijuoti karo mokslus.

Baigęs Griškabūdžio pradžios mokyklos šešis skyrius, Juozukas 1940 metais stojo į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, o birželio 15 dieną Lietuva buvo okupuota. Rudenį į mokslus išvykstantį sūnų motina palaimino nuo sienos nuimtu kryžiumi. Vyskupas tiki, kad tas palaiminimas: – kryžiaus ir motinos, – lydėjęs ir saugojęs visą gyvenimą, tebelydi ir šiandien...

Mokydamasis gimnazijoje, visas vasaros atostogas Juozas praleisdavo dirbdamas kartu su tėvu: įrenginėdamas namus, gerai išmoko staliaus amato. Juozas mokėsi iki 1944 metų pavasario. Artėjant frontui, vokiečiai paėmė Vincą Preikšą su sūnumis Juozu ir Antanu kasti apkasų. Po poros mėnesių jiems pavyko pabėgti.

1944 metų rudenį trijų gimnazijų: Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių mokinių likučiai, – mat vieni buvo pasitraukę į Vakarus, kiti – išėję į miškus, – susirinko į Barzdus mokytis. 1945-ųjų pavasarį Juozas sužinojo, kad Barzdų gimnaziją baigęs griškabūdietis Juozas Žemaitis važiuoja mokytis į Kauno kunigų seminariją. Su juo vyko ir kitas griškabūdietis Juozas Užupis. Tad prie jų nedvejodamas prisidėjo ir Juozas Preikšas. Ir taip trys Juozai iš Griškabūdžio išvyko į seminariją. Kadangi J. Preikšas dar nebuvo baigęs gimnazijos, tad įstojo į prie seminarijoje veikiančio licėjaus trečią kursą. Licėjaus kursuose buvo tokia pat tvarka ir dvasia, kaip ir seminarijoje. Nuo 1946 metų Juozas tęsė mokslą Kunigų seminarijoje. Mokėsi penkerius metus su pertrauka, mat tuo metu seminarijoje sovietinė valdžia du kartus mažino klierikų skaičių: pirmą kartą Juozas buvo paliktas, o 1949-aisiais – atleistas, nes atsisakė išdavinėti draugus.

Grįžęs į tėviškę, dirbo vargonininku ir vis beldėsi į seminariją, trokšdamas tęsti studijas. Kartu su penkiais klierikais po metų pertraukos sugrįžo ir 1952-aisiais ją užbaigė. Dar 1951 m. rugsėjo 23 d. Kazimieras Paltarokas, tuo metu vienintelis vyskupas Lietuvoje, įšventino visą seminaristų kursą. Tarp 13 klierikų buvo ir būsimasis vyskupas.

Ir vikaraudamas Karmėlavoje (1952-1954), ir klebonaudamas Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (1954-1959), kun. J. Preikšas tęsė studijas. 1956 metais apgynė teologijos licenciatą ir pradėjo pedagoginį darbą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Trylika metų (iki 1969-ųjų) visiems kursams dėstė dogminę teologiją. 1959-1964 metais dirbo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kancleriu Vilkaviškio vyskupijos reikalams. 1964 metais, padidėjus pedagoginiam krūviui seminarijoje, kun. J.Preikšas buvo atleistas iš kanclerio pareigų ir penkerius metus dirbo vien Kunigų seminarijoje. 1969 metais jis buvo atleistas iš seminarijos ir paskirtas Vilkaviškio klebonu ir dekanu. Čia dirbo 15 metų (iki 1984-ųjų).

Vyskupas prisimena, kad, jam atvykus į Vilkaviškį, nebuvo nė vieno vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nė barstančiųjų gėles. Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdžius dekano kvietimus. Po dažnų pokalbių atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus, kurie vėliau įstojo į Kunigų seminariją. Tai broliai Vytautas ir Kęstutis Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis ir kiti. Norėdamas artimiau susipažinti su parapijiečiais, klebonas lankėsi namuose (o tai griežtai draudė pasaulietinė valdžia), slapta katekizavo vaikus, susilaukdamas aktyvios vienuolių pagalbos. Pamažu keitėsi tikinčiųjų požiūris į Bažnyčią, o tai jaudino sovietinės valdžios pareigūnus. Todėl visai suprantama, kad būsimasis vyskupas tapo nuolatiniu priverstiniu svečiu rajono vykdomajame komitete: vis reikėjo aiškintis, teisintis dėl įvairiausių „nusikaltimų“. Vilkaviškyje klebonas keletą kartų remontavo bažnyčią, užbaigė pastatytos klebonijos vidaus darbus. O jo tą gausybę darbų tarsi apvainikavo 1975 metų kelionė į Romą. Šventųjų, jubiliejinių metų proga iš Lietuvos vyko 15 kunigų.

1984 m. lapkričio 16 d. „Vatikano radijas“ paskelbė, kad Juozas Preikšas skiriamas tituliniu Egnacijos vyskupu, kartu ir arkivyskupo Liudo Povilonio augziliaru. O gruodžio 2 dieną Arkikatedroje Bazilikoje vykusioje vyskupo konsekracijoje dalyvavo arkivyskupas Liudas Povilonis, vyskupai Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Romualdas Krikščiūnas, Vincentas Sladkevičius, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas, stačiatikių vyskupas Viktorinas. Nuo gruodžio 16 dienos vysk. J. Preikšas pradėjo eiti augziliaro ir kartu Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos generalvikaro pareigas. 1985-ųjų pavasarį Romoje naujas vyskupas buvo pristatytas Popiežiui. Privataus priėmimo pas Joną Paulių II pietų metu dalyvavo ir tuo metu Romoje buvęs dabartinis kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

1988 metų kovo mėnesį visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai vyko į Romą „ad limina apostolorum“ (kas penkeri metai vyskupai privalo pateikti ataskaitas). Vizito metu Popiežius priėmė arkivysk. L. Povilonio atsistatydinimą, o J. Preikšą paskyrė Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. 1988 m. spalio 4 d. Romoje vysk. J. Preikšas dalyvavo prelato Audrio Juozo Bačkio konsekracijos iškilmėse, kartu su kardinolu Achile Silvestriniu asistavo Šventajam Tėvui koncelebruojant šv. Mišias.

Po 1989-ųjų kovo mėnesio Šventojo Sosto pertvarkymų kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo paskirtas į Kauną, o vysk. J. Preikšas – į Panevėžį. 1989 m. balandžio 2 d. – ingresas (iškilmingas įžengimas) į Panevėžio Katedrą.

Vyskupas pasakoja: „Atvykau į Panevėžį 1989 metais, būtent tada, kai per Lietuvą ritosi Atgimimo banga, kada žmonės buvo pakilę ir su entuziazmu rengėsi kažką daryti, kurti, nes jau buvo subrendusi situacija keisti tą gyvenimą, kuris buvo tiek daug metų ir žmonės norėjo gyventi kitaip. Kalbant apie šią situaciją, toliau reikėtų pasakyti, kad ta pakilimo banga gana greitai ėmė slūgti, nes pirmieji sunkumai, kurie pasitaikė laisvės kelyje, kai ką nugąsdino, suklupdė, kai kas nesugebėjo išsilaikyti, imta dvejoti ir pusiaukelėje pailsti. Bet dauguma žmonių vis tiek tikėjo ateitimi ir taip ėjo į priekį kilnių tikslų trokšdami“.

„Panevėžio vyskupija laiminga tuo, kad karo audra per Aukštaitiją persirito greitai, nesugriovė bažnyčių, o apgadintas darbštūs kunigai greitai sutvarkė, suremontavo. Vyskupijoje – 113 bažnyčių ir Panevėžio Katedra, iš jų 44 aptarnaujamos. Pastatytos penkios naujos bažnyčios: Berčiūnuose, Truskavoje, Skrebotiškyje, Grūžiuose ir Pakalniuose. Dvi pastarosios (Grūžių ir Pakalnių) pašventintos 2001 metais. Numatyta naujos bažnyčios statyba Panevėžio mieste. Tačiau svarbiausia statyti Gyvąją Bažnyčią! Juk atstatyti nuniokotai dvasiai reikės dešimtmečių. Todėl vyskupijos kunigai, kiek pajėgia, dirba dvasingumo puoselėjimo kryptimi“.

Vysk. J. Preikšas Panevėžio vyskupiją valdė iki 2002 m. vasario 17 d., kai Panevėžio Katedroje vyko naujojo vyskupo Jono Kaunecko ingresas. Vyskupas emeritas apsigyveno Kaune, šalia Šv. Antano Paduviečio bažnyčios. Prieš vysk. J. Preikšo 80 metų jubiliejų pasirodė jo pamokslų ir sveikinimų rinkinys „Žodžiai“. Jį sudarė panevėžietis istorijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas. Rinkinys sudarytas iš paties vyskupo parinktų jo sakytų pamokslų ir sveikinimo rankraščių (1989-2006). 2007 metais išėjo Irenos Petraitienės knyga „Vyskupas Juozas Preikšas“, kurioje aprašyta jo gyvenimo istorija.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Pagal „XXI amžių“
(2001 11 23, nr. 88)

© 2016 „XXI amžius“