Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. lapkričio 18 d., Nr. 22 (265)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai

Popiežius Pranciškus Švedijoje

Popiežius Pranciškus su Švedijos
karaliumi Karoliu XVI ir jo žmona Silvija

Popiežius Pranciškus Švedijoje dalyvavo Reformacijos pradžios 500 metų sukakties minėjimuose. Dviejų dienų vizitas į Švediją buvo 17-oji pontifiko apaštališkoji kelionė. Popiežius Pranciškus Švedijoje sekė savo pirmtako šv. Jono Pauliaus II, aplankiusio Švediją 1989 metų birželio 8–10 dienomis, pėdomis.

Spalio 31-osios, pirmadienio, popietę popiežius Pranciškus Lundo liuteronų katedroje dalyvavo bendrose ekumeninėse pamaldose kartu su Švedijos Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos (PLF) vyresniaisiais. Lundo katedra kadaise buvo ne tik Švedijos, bet visos Skandinavijos krikščionybės centras. Karaliui Erikui I paprašius įsteigti visą Skandinaviją apimančią vyskupiją ir šiam tikslui surengusiam piligrimystę į Romą, popiežius Paskalis II patenkino prašymą įsteigdamas Lundo arkivyskupiją.


Pašnekesys su provincijos klebonu

Kun. Remigijus KATILIUS: „Tikinčiam žmogui neįmanoma būti vienam“

Liolių, Maironių ir Žalpių parapijų
klebonas kun. Remigijus Katilius

Trijų parapijų – Liolių Šv. Simono ir Judo Tado, Maironių Švč. Mergelės Marijos bei Žalpių Šv. Benedikto – klebonas kun. Remigijus KATILIUS spalio pradžioje minėjo savo 45 metų sukaktį. Iš jų beveik pusę jis atidavęs tarnystei Dievui ir žmonėms. Apie kunigo misiją dirbant trijose provincijos parapijose kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Turite aptarnauti kelias parapijas. Papasakokite apie kiekvieną. Kas tie aktyviausieji šventadienį švenčiantys žmonės?

Pagrindinėje Liolių parapijoje kaip ir visur gyventojų skaičius mažėja. Tarp tikinčiųjų kaip ir visoje Lietuvoje dažniausiai sutiksi moteris. Jos – ir uoliausios, ir pamaldžiausios. Negaliu peikti ir vyrų, kurie kiekvieną sekmadienį dalyvauja bažnyčioje aukojamose šv. Mišiose. Ne tik dalyvauja, bet ir savo darbu, savo veikla prisideda prie šventovės gyvenimo. Turiu dar aptarnauti Žalpių bei Maironių parapijas. Beje, šalia Dubysos upės stovi Maironių koplytėlė, kurią daugiausiai žmonių aplanko. Žmonės žino, kad tai – stebuklinga vieta. Atvažiuoja ne tik dalyvauti šv. Mišiose, bet ir pasisemti iš šulinio vandens. Daugelis tiki, kad jis turi stebuklingų galių, ne vienas yra patyręs Dievulio malonių ir pagijimų. Už tas patirtas Aukščiausiojo malones prie koplyčios yra pastatyti kryžiai.


Naujasis Lietuvos jėzuitų vadovas

Lapkričio 7 dieną naujasis Jėzaus Draugijos (jėzuitų) generalinis vyresnysis Lietuvos ir Latvijos provincijolu paskyrė kun. dr. Vidmantą Šimkūną SJ. Pareigas jis perima iš kun. Gintaro Vitkaus SJ, šiuo metu dalyvaujančio Generalinėje Jėzaus Draugijos kongregacijoje Romoje.

Kun. V. Šimkūnas yra Vilniaus universiteto kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios rektorius, jėzuitų provincijos ekonomas. Paskyrimo metu posėdžiavo su Europos universitetų kapelionais jėzuitais bei bendradarbiais Dubline.

Gimęs 1964 m. rugpjūčio 27 d.Mankūnuose, augo penkių vaikų šeimoje, lankė Miroslavo vidurinę mokyklą, mokėsi Alytaus technikos mokykloje. Į Jėzaus Draugija įstojo pogrindyje 1985 metais, Kauno kunigų seminariją baigė ir kunigu įšventintas 1993 m. gegužės 30 d. Dirbo vikaru Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje, buvo Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčios rektorius ir jėzuitų naujokyno vedėjo pavaduotojas, 2008–2014 metais – Vilniaus arkivyskupijos Akademinės sielovados centro vadovas, Šv. Jonų bažnyčios vicerektorius.


Panevėžio vyskupui emeritui Juozui Preikšui – 90 metų

Vysk. Juozas Preikšas
Griškabūdyje, minint 80-metį
Vido Venslovaičio nuotrauka

1926 m. lapkričio 22 d. Šakiuose, Marcelės Gerdžiūnaitės (1893-1990) ir Vinco Preikšo (1900-1983) šeimoje, gimęs pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo vyskupo, Griškabūdyje gyvenusioje šeimoje augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais visa šeima kartu meldėsi. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo jų melstis už vaikus. Tėtis, Lietuvos savanoris, vaikams pasakojo kovų už nepriklausomybę įspūdžius. Ir pasakojo taip įdomiai, kad vaikai klausydavo labai susidomėję – tad jau nuo mažens pajuto troškulį nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...

Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis kunigas Juozas Vaičaitis) ar studijuoti karo mokslus.


Bažnyčia turi nurodyti gyvenimo kryptį

Iš „XXI amžiuje“ spausdinto pokalbio su vysk. Juozu Preikšu.

Vysk. Juozas Preikšas 2009 metais
Vido Venslovaičio nuotrauka

Kokiu keliu žengs ateities žmogus?

Ateitis – tik vieno Dievo mintyse. Žmogui sunku mąstyti apie ateitį, jis tiek toli neregi, kokie bus tikintieji, kokia Bažnyčia, kokie nauji iššūkiai jai bus iškelti. Neaišku, kaip žmogus žvelgs į Bažnyčią, tikėjimą, dvasines vertybes. Šiuo metu per daug džiaugtis negalėtume, nes, kaip žinoma, ir girdime, ir matome, ir skaitome apie įvairius nupuolimus. Gal taip yra dėl to, kad iki šiol Bažnyčia neturėjo tvirtos strategijos, tam tikro plano, ką reikėtų pirmiausia daryti, kur sutelkti visas pastangas, ką gelbėti ar atgaivinti.

Bažnyčia turi žmogui nurodyti tikresnę gyvenimo kryptį. Ši tuštuma atsivėrė turbūt todėl, kad pokario metais Bažnyčia neteko katalikiškų organizacijų, kunigų, kurie buvo išblaškyti, ištremti, kiti išžudyti, dėl to nukentėjo žmonių dvasinis gyvenimas. Štai kodėl dabar, norint žmonių dvasinį gyvenimą pagyvinti, įskiepyti jiems dvasinių vertybių grožį, reikia su jais daug dirbti. Tiksliau sakant, pasitaikius progai rengti visiems ir kiekvienam atskirai naująją katekizaciją, diegti naują mąstymą, nes daugelis žmonių nežino ar nebesupranta elementariausių dalykų, tikėjimo tiesų ir panašiai.


Mišios už Romoje palaidotus lietuvius

Vėlinių dienos popietę trys dešimtys Romos lietuvių dalyvavo šv. Mišiose, aukotose Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje senosiose Campo Verano kapinėse. Šv. Mišioms vadovavo Kolegijos rektorius kun. Audrius Arštikaitis, homiliją pasakė diakonas Elijas Černiauskas, koncelebravo Dvasios tėvas prel. Stasys Žilys ir Kolegijos kunigai studentai.

Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje ilsisi keleto pastaraisiais dešimtmečiais Romoje mirusių lietuvių palaikai. Čia palaidotas buvęs apaštališkasis nuncijus arkivysk. Jonas Bulaitis, vysk. Vincentas Padolskis, ilgametis Italijos Lietuvių bendruomenės pirmininkas mons. Vincas Mincevičius, Lietuvos pasiuntinys prie Šv. Sosto, ministras Stasys Girdvainis, prel. Juozas Končius, mons. Zenonas Ignatavičius, mons. Jonas Buikus, kun. Vladas Delninkaitis, diakonas Augustinas Lišauskas. Kolegijos koplyčioje ilsisi Šveicarijoje mirusio prelato Kazimiero Šaulio palaikai. Ši koplyčia priglaudė beveik 105 metų sulaukusio, šių metų vasarą mirusio mons. Kazimiero Dobrovolskio palaikus.


Pradėkite naują gyvenimą

Lapkričio 6 dieną, sekmadienį, buvo švenčiamas kalinių jubiliejus, todėl Popiežius, sveikindamas maldininkus, „Viešpaties Angelo“ maldai susirinkusius į Šv. Petro aikštę, kreipėsi į viso pasaulio vyriausybes ir paragino pagerinti kalinimo sąlygas, kad būtų gerbiamas žmogiškasis visų kalinių orumas. „Trokštu dar kartą paraginti pamąstyti apie baudžiamosios teisės tikslus, – sakė Pranciškus. – Ji neturi ribotis vien baudimu, bet turi būti atvira vilčiai ir nusikaltusiojo reintegracijos į visuomenę perspektyvai. Kompetentingoms visų šalių institucijoms siūlau pasvarstyti apie galimybę šiais Šventaisiais Gailestingumo metais suteikti malonę tiems kaliniams, kurie būtų verti tokio sprendimo“.

Gailestingumo jubiliejaus dieną popiežiaus Pranciškaus aukotose šv. Mišiose Šv. Petro bazilikoje dalyvavo apie tūkstantį kalėjimo arba kitomis laisvės apribojimo bausmėmis nuteistų asmenų, specialiai šia proga atvykusių su savo šeimų nariais ir su kalėjimų personalu iš Italijos ir kitų šalių. Šv. Mišiose giedojo kalinių choras; Popiežiui patarnavo kaliniai. „Šiandien Dievo Žodis mums skelbia vilties žinią, kalba apie viltį, kuri nenuvilia“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas Mišių homiliją. – Apie viltį kalba pirmasis skaitinys, pasakojantis apie septynis brolius Makabiejus, kurie neišsigando kankinimų ir mirties, nes Dievas jiems įkvėpė viltį, kad jie bus atgaivinti (plg. 2 Mak 7, 14). Panašią žinią skelbia Evangelija. Sugriaudamas banalią sadukiejų kazuistiką, Jėzus sako, kad „Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Mes tikime ir trokštame atgimti naujam gyvenimui, suprasdami, kad Dievas yra mūsų vilties šaltinis. Viltis yra Dievo dovana. Ją kiekvienas žmogus turi giliai širdyje, kad šviestų jo dabarčiai, kurią dažnai sukrečia ir aptemdo įvairios liūdnos ir skausmingos situacijos. Turime sutvirtinti mūsų vilties šaknis, kad jos duotų vaisius, visų pirma, nepalaužiamą tikėjimą, kad – nepaisant mūsų blogų darbų, Dievas yra su mumis ir mus atjaučia. Nėra tokios vietos mūsų širdyse, kurios negalėtų pasiekti Dievo meilė. Kur tik yra suklydęs žmogus, ten yra ir Tėvo gailestingumas, sužadinantis atgailą, atleidžiantis, sutaikantis, grąžinantis ramybę“. Popiežius sakė jaučiąs, kad mums reikia gailestingumo, kuris yra Dievo meilės išraiška. Žinoma, kas pažeidžia įstatymus, tas susilaukia bausmės. Tačiau viena – tai, ko esame nusipelnę dėl padaryto blogio, o visai kas kita – vilties „alsavimas“, kurio niekas negali užgniaužti.


Ligonių ir kalinių lankymas

Lapkričio 9-ąją, trečiadienį, Vatikano Šv. Petro aikštėje susirinkę tūkstančiai piligrimų buvo pasveikinti popiežiaus Pranciškaus. Jis važiavo atviru automobiliu, žmonėms mojuodamas, palaimindamas vaikus. Popiežiaus Pranciškaus katechezė buvo skirta ligonių ir kalinių lankymui. „Jėzaus gyvenimas, – primena popiežius Pranciškus, – pradėjus viešą veiklą buvo nenutrūkstama susitikimų su žmonėmis virtinė. Tarp jų išskirtinį dėmesį gavo ligoniai. Kiek Evangelijos puslapių pasakoja apie tokius susitikimus. Paralitikas, aklas, raupsuotasis, apsėstasis, epileptikas, nesuskaičiuojamos įvairiausio pobūdžio ligos... Jėzus prisiartino prie kiekvieno iš jų, juos pagydė savo buvimu ir savo gydančiąja galia. Todėl tarp gailestingumo darbų negali trūkti laiko ligonių lankymui“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Ir, pasak jo, galime pridėti artumą tiems, kurie yra kalėjime. Ligoniams ir kaliniams yra bendra tai, kad jie gyvena suvaržytos laisvės sąlygomis. Kai jos trūksta, tada suprantame, kokia ji vertinga.


Broliai pranciškonai skelbia prakartėlių konkursą

Mažesnieji broliai pranciškonai skelbia prakartėlių konkursą „Pasitikim kūdikėlį Jėzų su šv. Pranciškumi“ ir kviečia lapkričio 14 – gruodžio 15 dienomis pristatyti jas į pranciškoniškas Lietuvos parapijas bei vienuolynus. Pirmą kartą organizuojamo pranciškoniško prakartėlių konkurso tikslas – Advento metu suburti šeimą kartu apmąstyti šventų Kalėdų slėpinį – Dievo įsikūnijimą ir gimimą Betliejaus tvartelyje – bei paskatinti pasigaminti prakartėlę patiems.

Tokią prakartėlę, kokią žinome dabar, pirmą kartą 1223 metais sugalvojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Ruošdamasis švęsti Kalėdas Grečio gyvenvietėje, jis paprašė, kad netoliese aptiktoje oloje būtų atkartota Jėzaus gimimo scena – padėta šieno, atvesti jautis ir asilas, atneštas žaislinis kūdikis – ir ten būtų aukojamos šv. Mišios. Netrukus prakartėlių tradicija išplito po visą pasaulį.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija