Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. sausio 6 d., Nr. 1 (268)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Arkivyskupų pamokslai Piemenėlių Mišiose

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, sveikindamas su Kalėdų džiaugsmo švente, pamoksle Piemenėlių Mišiose Vilniaus Arkikatedroje, klausė, ar mūsų širdyse yra vietos šiek tiek kitokiam, gilesniam, džiaugsmui – suvokimui, kad Dievas atėjo į žemę, nes norėjo save dovanoti? Jei norime tokio džiaugsmo, širdyje šį vakarą pasakykime bent kelis nuoširdžius žodžius Kūdikėliui Jėzui. Pasveikinkime ne tik vieni kitus, bet ir Jį, užgimusį Išganytoją: Jėzau, ačiū Tau, kad gimei dėl manęs. „Dievas dovanoja save žmonėms. Tai – Kalėdų šventės prasmė, – sakė Vilniaus arkivyskupas. – Šioms Kalėdoms gavome ir dar vieną dovaną. Šventasis Tėvas Advento pradžioje pasirašė dekretą, kuriuo pripažįstama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė. Tai reiškia, kad jis bus paskelbtas palaimintuoju ir mūsų tauta turės dar vieną užtarėją Danguje. Šiam svarbiam įvykiui pasirengti 2017-uosius metus Lietuvos vyskupai skelbia Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais“. Vilniaus arkivyskupas sakė, kad Teofilius Matulionis daug savo Kalėdų sutiko kalėjime, lageryje, tremtyje. Įsimintinas yra vienų Kūčių aprašymas jo laiške iš Mordovijos invalidų namų, į kuriuos iš visų lagerių atgabendavo sveikatą praradusius kalinius:

„Mes, – rašo T. Matulionis, – penki lietuviai, vengras, slovakas ir lenkas [Kūčių vakarienę] valgėm sykiu. […] Laužiant plotką svarbiausias linkėjimas buvo sekančias Kūčias valgyti namie pas savuosius. Valgant gi Kūčias, nors buvom Invalidų Namuose, bet dvasia aplankėm Tėvynę, savuosius, draugus, prietelius, pažįstamus, ištremtus-vargstančius brolius-seseris lietuvius, išblaškytus po tolimas šiaurės tundras, Vorkutą, Abėzį, Sibirą platų, Kazachstaną su jųjų pūgom, karščiais… O širdį spaudė liūdesys, ilgesys…“ Teofilius Matulionis Kalėdas turėjo sutikti toli nuo namų, nuo savųjų, tačiau jis nebuvo vienas. Kartu su juo buvo ne tik kiti keturi lietuviai, vengras, slovakas ir lenkas. Kartu buvo ne tik mintimis ir malda lankomi artimieji kitose tremties vietose ir Lietuvoje. Kartu su juo kalėjime buvo kai kas neaprėpiamai daugiau – kartu buvo Kūdikėlis Jėzus ne mintimis, ne simboliškai prisimenant Jo gimimą, bet realiu buvimu naujoje prakartėlėje, kuri yra šv. Mišių aukos altorius. Prieš daugiau nei pusę amžiaus lageryje Teofilius Matulionis rašė: „Linkiu, kad brangioje Lietuvoje įsiviešpatautų Išganytojo Užgimimo metu per angelus pažadėta ramybė ir iš visų lietuvių lūpų suskambėtų linksmas Aleliuja!“ Šįvakar mes dėkojame Dievui už Teofiliaus Matulionio kankinystės pripažinimą ir prašome, kad arkivyskupas Teofilius dabar jau Danguje melstų mums to, ko linkėjo čia, žemėje.

Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas Piemenėlių Mišiose Kauno Arkikatedroje sakė, kad Kalėdų metu švenčiame amžinai naują Dievo meilę, žadinančią naują viltį. Jos reikia mums vis iš naujo, kai matome savo pačių nesėkmes, subombarduotus miestus, nužudytus vaikus, kai girdime ginklų žvangėjimą pasaulyje. Viltį patirsime, kai tikėjimas nesiribos išorinių tradicijų kartojimu, kai nepasiduosime vyraujančiai vartojimo logikai. „Didžiausia Kalėdų dovana – ne laikinumu paženklinta dovanėlių gausa, bet pats Jėzus, tapęs mūsų broliu, – sakė Kauno arkivyskupas. – Ar pažįstame Jį, ar esame atidūs Jo žiniai, Jo Gerajai Naujienai – Evangelijai? Tegul Jis būna mūsų kasdienybės bendrakeleivis ir bičiulis, o ne šventinis personažas, kurį prisimintume kelis kartus per metus. Kalėdos šiandien labiau negu bet kada gaivina viltį, skatina mąstyti apie didžius dalykus, įsipareigoti be atodairos darbuotis dėl visuotinio gėrio kartu su silpnaisiais ir mažaisiais – tais, kuriuos stiprina žmogumi tapusio Dievo Sūnaus artumas. Nuostabu, kad gimusį Jėzų pažino ir priėmė ne turtingieji, bet mažieji. O tie, kurie jautėsi savimi patenkinti, nerado laiko pas Jį ateiti. Prie Kūdikio ėdžiose skubėjo kitų niekinami ir nešvariais laikomi piemenys. Tarp tų mažųjų buvo ir išminčiai. Nestokoję materialių gėrybių, jie ieškojo, kas atsakytų į didžiuosius gyvenimo klausimus, kuriuos mintyse kelia kiekvienas žmogus. Šis vargingumas skatino leistis į kelionę ir ieškoti To, kuris ateina iš Dievo atskleisti žmonėms Tiesos.

Per šiuos vyrus ir moteris, t. y. per kiekvieną iš mūsų, Dievas siekia kurti savo meilės, tiesos, teisingumo ir taikos istoriją. Suprasdami savo ribas ir vargingumą, ir mes, kaip piemenys, skubėkime pamatyti „kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12). Šventą Kalėdų naktį priimkime Jėzų, Taikos Valdovą, į savo širdis, šeimas, mūsų Bažnyčią ir pasaulį. Ką tik gimęs Kūdikis, suvystytas vystyklais ir paguldytas ėdžiose, – visa gelbstinti Dievo galia“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija