Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. kovo 17 d., Nr. 6 (273)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Italų vyskupai: „Geriau jokie negu netinkami krikštatėviai“

Krikšto tėvais ir motinomis, deja, neretai tampa asmenys, pernelyg nutolę nuo tikėjimo, aiškiai nesuvokiantys jiems tenkančios krikščioniškos pareigos, o jų gyvenimo pavyzdys vargiai ar leidžia aptikti kokių nors evangelinių principų pėdsakų. Ką daryti, kad nebūtų pasiduodama įsivyraujančiai srovei, kai Krikšto bei Sutvirtinimo tėvais ir motinomis pakviečiami asmenys, vargiai ar sugebėsiantys tinkamai palydėti vaiką bei rodyti jam įtikinamą pavyzdį?

Italų vyskupas Džianfrankas Todiskas (Gianfranco Todisco) išsprendė šią problemą iš esmės. Dar pernai spalį jis pasirašė dekretą, kuriuo trejiems metams panaikina krikštatėvių figūrą. Tai – radikalus sprendimas, tam tikrais atžvilgiais ir skausmingas, atsižvelgiantis į sumažėjusį tikinčiųjų dalyvavimą bažnytiniame ir sakramentiniame gyvenime. Dėl to sumažėjo atsakomybė perteikti tikėjimą savo gyvenimo liudijimu. „Sekuliarizacijos išplitimas, Evangelijos įkvėptų vertybių atšalimas reikalauja, – rašo vyskupas, – skubiai atnaujinti sielovadą, kuri įtrauktų ir gimdytojus, pirmuosius tiek savo vaikų, tiek ir krikščioniškų bendruomenių tikėjimo ugdytojus. Bendruomenės per nuolatinę katechezę lydi krikščionį į vis didesnį tikėjimo pažinimą bei gyvenimą, atspindintį priklausymą Kristui Bažnyčioje“.

Trejiems metams eksperimento tvarka priimtas sprendimas nėra pasidavimas, o stiprus siekis ugdyti žmones. Jo tikslas – panaikinti situaciją, kurią vis sunkiau ištverti, tikintis, kad paskui bus galima tęsti kelionę su atnaujinta sielovados energija. „Jau kuris laikas, – aiškina vysk. Dž. Todiskas, – svarstėme, kaip dorotis su vis sunkėjančia situacija. Šiandien gimdytojams nėra lengva tarp savo artimųjų ir bičiulių rasti žmonių, tinkančių tokiam vaidmeniui, kurio esmė – liudyti tikėjimą ir būti gyvenimo pavyzdžiu“. Tenka, pavyzdžiui, dalyvauti šventime, kurio metu krikštatėvis tuoj po patepimo chrizma išeina iš bažnyčios, sako vyskupas, nes jo nedomina, kas toliau vyksta, galbūt visiškai to nesupranta, o gal niekas nesugebėjo jo įtraukti į pasiruošimą, kad tai, kas vyksta teikiant Sakramentą, jam nebūtų svetima. „Esame kviečiami veikti būtent tokiame socialiniame kontekste. Jei vienintelis kriterijus, pagal kurį parenkami krikštatėviai, yra giminystės ar draugystės ryšys, pavojus susidurti su nemaloniomis situacijomis darosi vis didesnis“.

Bažnyčios teisė krikštatėvių dalyvavimo nelaiko būtinu dalyku, tačiau jį numato, kiek tai įmanoma (kan. 872, Kanoninės teisės kodeksas). Kita vertus, patikslina, kad pasirinktų asmenų gyvenimas „privalo derintis su tikėjimu ir prisiimtu įsipareigojimu“ (kan. 874). Jeigu tai nėra įmanoma, problema sprendžiama kitaip.

Vysk. Dž. Todiskas puikiai žino Popiežiaus rekomendaciją, išsakytą Amoris laetitia, susijusią su galimybe peržengti vadinamuosius liturginius-sielovadinius draudimus antrą santuoką sudariusiems asmenims. Tarp draudžiamų ar nerekomenduojamų praktikų minimas ir krikštatėvių vaidmuo. „Sudėtinga arba nereguliari šeiminė situacija daugybės žmonių, kurie mums yra siūlomi atlikti krikštatėvių funkciją, papildo jau minėtas problemas, – pažymi vyskupas. – Kita vertus, Popiežius mums sako, kad reikia visus priimti su gailestingumu, tačiau paskui juos palydėti, be to, visada ir bet kuriuo atveju reikalingas ištyrimas. Iš to ir kyla mūsų sprendimas, išreiškiantis aiškią valią sužadinti tėvų atsakomybės jausmą ir intensyviau paruošti jaunus suaugusius viliantis, kad po trejų metų pradėsime su atnaujintu požiūriu“.

Kol kas tėvystės ir motinystės tikėjime funkciją Krikšto ir Sutvirtinimo atžvilgiu prisiims visa bendruomenė. Tie patys katechetai, kurie lydėjo jaunus žmones pasiruošimo keliu, prisiims konkretų įsipareigojimą pristatydami kandidatą ir užtikrindami jo pasiruošimą bei tolesnį palaikymą.

Sprendimą panaikinti ar peržiūrėti krikštatėvių vaidmenį ne kartą svarstė įvairios bendruomenės. Panašų žingsnį planuoja ir Kalabrijos arkivyskupas Džiuzepė Satrianas (Giuseppe Satriano). „Mes žadame ne panaikinti krikštatėvių vaidmenį, bet performuluoti jų funkciją, ypač parinkimo kriterijus. Sutartinai su šeima bei paaugliu (Sutvirtinimo atveju), – pabrėžia arkiv. Dž. Satrianas, – stengsimės pirmumą teikti tiems, kurie būdami ugdytojai ir katechetai, reikšmingai prisidėjo pasiruošiant. Sutvirtinimo atveju, galėtų būti pasirenkamas tas pats krikštatėvis, jeigu tik jis sutinka dalyvauti katechetinio pasiruošimo kurse“.

Ir šioje vyskupijoje nauja tvarka galios trejus metus, o paskui bus vertinami rezultatai. „Vienas iš tikslų, – teigia arkivyskupas, – yra pažadinti suaugusiųjų sąmonėje supratimą apie tai, koks svarbus tikėjimo kelionėje yra palydėjimas. Tai – edukacinė pastanga, nukreipta į vaikų ateitį, kad sugrąžintume gyvybingumą žiniai, kuriai pastaraisiais metais gresia išskydimas“.

„Kalbama ne apie vaidmens panaikinimą, bet jo peržiūrėjimą šių laikų šviesoje, siekiant sugrįžti prie esminės to vaidmens reikšmės“, – sako Italijos vyskupų konferencijos Nacionalinio šeimų sielovados biuro vadovas, kun. Paolas Džentilis (Paolo Gentili). Jo nestebina priimti sprendimai: „Ne paslaptis, kad šiandien šeimos patiria vis daugiau sunkumų, siekdamos nustatyti, kas galėtų palydėti vaikus ruošiantis sakramentams, prisiimdami liudytojo ir pavyzdžio vaidmenį. Nederėtų užmerkti akių ir prieš faktą, kad tėvai neretai sunkiai suvokia šio momento svarbą“.

Krikšto ir Sutvirtinimo tėvų vaidmens peržiūrėjimas gali tapti postūmiu naujoje perspektyvoje pamatyti įvesdinimo į krikščioniškąjį gyvenimą kelią bei išsiaiškinti, kaip sugrąžinti svarbą tiek šeimos, tiek bendruomenės dalyvavimui. Katekizmas aiškiai sako: „Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Jų uždavinys yra tikra bažnytinė tarnyba. Visa bažnytinė bendruomenė yra atsakinga už krikšto metu gautos malonės išsiskleidimą ir išsaugojimą“.

Pagal Avvenire.it, Bernardinai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija