Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. balandžio 21 d., Nr. 8 (275)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pirmasis kunigas pogrindininkas Lietuvoje

Kun. Vytautas Merkys Lietuvoje,
Kauno Arkikatedroje 2007 metais

2-oji kun. V. Merkio projektuota
Kristaus Karaliaus bažnyčia

Kun. V. Merkio statyta
pirmoji – Šv. Onos bažnyčia
Chmelnickio priemiestyje

Kaune gyvenantis kunigas jėzuitas Vytautas Merkys kovo 17 dieną šventė gražų 90 metų jubiliejų. Jis gimė 1927 metais Viešintų valsčiuje, Dobiliškio kaime. Tėvai – Emilija ir Mykolas Merkiai – turėjo 84 ha žemės. Šeimoje užaugo devyni vaikai. Tėvai siekė išleisti vaikus į mokslus, kad išaugtų aukštos kultūros, naudingi tautai žmonės. Du broliai – Juozas ir Alfonsas – buvo kunigai, o nuo mažens buvęs labai pamaldus Vytautas norėjo būti vienuoliu. 1947 metais baigęs Kupiškio gimnaziją, padavė pareiškimą į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, tačiau dėl socialinės kilmės jo mokytis nepriėmė. Tuo metu Lietuvoje labai trūko mokytojų. V. Merkys pasisiūlė mokytojauti. Kupiškio rajono Švietimo skyriaus vedėjas paskyrė jį į Medinų pradinę mokyklą, vėliau kaip gerą mokytoją pervedė dirbti į Svėdasų vidurinę mokyklą. Joje šešerius metus mokė fizikos, astronomijos, savo iniciatyva ir priemonėmis įrengė pavyzdinį fizikos kabinetą ir visoje Lietuvoje tapo žinomas. Svėdasų vidurinės mokyklos 2-osios laidos (1950) abiturientas, buvęs Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojas Tautvydas Kazlauskas prisiminė: „Mokytojas V. Merkys Svėdasų vidurinėje mokykloje dirbo 1948–1954 metais. Mes jį vadinome Merkiuku, nes buvo nedidelio ūgio, vikrus, greitas. Jo dėstymas buvo nestandartinis, kūrybiškas, susietas su praktika. Astronomijos pamokas jis vesdavo naktį – mokiniams rodydavo žvaigždynus, liepdavo įsidėmėti jų pavadinimus, aiškindavo, kaip pagal žvaigždes nustatyti pasaulio šalis ir orientuotis vietovėje. Kalbėdamas apie begalinę erdvę, kurioje atstumai matuojami šviesmečiais, leisdavo suprasti, koks menkas žmogaus protas, lyginant jį su Visatos kūrėjo protu. Tokie pavyzdžiai skatino mokinius protauti, daugiau skaityti, daryti savarankiškas išvadas. Mūsų mokytojas dažnai skaitydavo paskaitas apie mandagumą, etiką, atsakinėdavo į mokinių klausimus, net jei jie būdavo provokacinio pobūdžio. Atsimenu, kaip kartą po paskaitos apie mandagumą vienas gimnazistas apsimestinai rimtai paklausė: „Kaip pasielgti, kai pobūvyje iš abiejų pusių siūlo „Į sveikatą!“? „Ar vieną taurelę išgerti, ar abi“? Visiems juokiantis, mokytojas labai rimtai atsakė: „Geriausia atsiprašyti ir negerti nė vienos“. 1954 metais V. Merkys pasiprašė atleidžiamas iš mokytojo pareigų ir padavė pareiškimą į Kunigų seminariją“.

Iš mokytojų jį atleido, bet į seminariją nepriėmė. 1955 metais, sovietų politikai sušvelnėjus, jis buvo priimtas į seminariją. Tačiau 1959-aisiais, paskutiniais mokymosi seminarijoje metais, religinių reikalų įgaliotinis jam liepė palikti seminariją ir nedelsiant apleisti Kauną. V. Merkys, būdamas kandidatas į jėzuitus, išvyko į Daugėliškį pas tėvą Romualdą Blažį SJ dirbti zakristijonu. Čia pasirengė ir išlaikė seminarijos egzaminus neakivaizdiniu būdu. Metams praėjus, 1960 m. liepos 26 d., jam buvo suteikti kunigystės šventimai. Kun. V. Merkys pasakojo: „Daugėliškyje tapau kunigu per Šv. Onos atlaidus 1960 metais labai slaptai. Mane įšventino vyskupas Vincentas Sladkevičius. Iki Ignalinos jis atvažiavo traukiniu, o į Daugėliškį aš jį pats atsivežiau motociklu. Iš vakaro tapau subdiakonu ir diakonu, o liepos 26 d., asistuojamas kun. R. Blažio SJ, gavau kunigo šventimus. Primicijos buvo kitą dieną po šventimų“. V. Merkys buvo pirmasis kunigas pogrindininkas Lietuvoje. Tačiau saugumiečiai pradėjo įtarti, kad jis daro žmonėms įtaką, ir buvo pasiūlyta: arba sudarys bylą, arba turi eiti dirbti į kolūkį. Vytautas pasirinko Buivydiškių tarybinį ūkį-technikumą prie Vilniaus. Dirbdamas baigė technikumo neakivaizdinį skyrių ir tapo agronomu. 14 metų dirbo dekoratyvinėje sodininkystėje. Žmonės pradėjo viešai kalbėti, kad jis yra kunigas. Todėl buvo nuspręsta Vytautą legalizuoti. Ukrainoje kunigavęs jo studijų seminarijoje draugas pasiūlė sielovados darbą pradėti čia, kur labai trūksta kunigų. Vytautas, kartu su ukrainiečių atstovais nuėjęs pas Vilniaus vyskupijos valdytoją Česlovą Krivaitį, pasiprašė, kad jį paskirtų į Vakarų Ukrainą, kur yra daug katalikų. Gavęs oficialų paskyrimą, 1974 metais kun. V. Merkys Hrečianų parapijoje (Chmelnickio sritis) pradėjo eiti kunigo pareigas kapų koplytėlėje. Lenkų, ukrainiečių, rusų katalikai greitai ėmė gerbti kunigą lietuvį, su kiekvienu bendravusį jo tautos kalba. Gausėjant parapijiečių kun. V. Merkys pasistengė, kad pagal jo paties projektą būtų pastatyta didelė Šv. Onos bažnyčia. O 1990 metais, gavęs miesto valdžios leidimą ir žemės sklypą, Chmelnickyje pagal savo projektą 1991 metais pastatė antrąją – originalią dviejų aukštų Kristaus Karaliaus bažnyčią. Į ją paskutiniais kunigystės Ukrainoje metais susirinkdavo 3–4 tūkstančiai maldininkų! Jis išugdė septynis naujus kunigus. 1997 metų balandį greitosios medicinos pagalbos automobiliu kun. V. Merkys grįžo į tėvynę. 1997–2005 metais jis buvo Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios rektorius, Kauno jėzuitų namų vyresnysis bei pasauliečių religinės organizacijos – Marijos legiono Kauno miesto kurijos – dvasios vadu. Kun. V. Merkys SJ pasižymi ypatingu darbštumu, pareigingumu ir kuklumu. Savo iniciatyva su studentais suremontavo Švč. Sakramento (Studentų) koplyčią, buvo jos rektorius. Šiuo metu kiek galėdamas šiokiadieniais ir sekmadieniais Jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje klauso išpažinčių, dalyvauja apeigose.

Kun. Kazimieras Ambrasas SJ

Jesuit.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija